Augau supama savo tėvų meilės istorijos. Meilės dvasia tarsi gaubė mūsų mažą medinį namelį Kauno Žaliakalnyje. Tėvelis ankstų rytą pina man kasytes – kažkaip labai stipriai, net smilkinius tempia, po to ruošia mamai kavą ir nešą kvapnų, garuojantį puodelį mamai. Arba visi namiškiai vaikšto ant pirštų galų, nes mama miega. Arba mama įspėja: "Tyliau, tėvelis piešia, netrukdykim." Kiek meilės, atidos kūrybai, žmogui, jo būčiai. Aš esu iš ten, iš mažo mylinčio namelio...

Mano mama laukė įkalinto Sibiro lageryje vyro dešimt metų, paskui nuvyko į tremtį ir ten gimiau aš. Tad esu meilės kūdikis, meilės, sugebėjusios išlaukti.

Mano močiutė, Galina Daujotienė, vėluodavo į pasimatymą mažiausiai dvi valandas, o senelis kantriai laukdavo, nes vyras visada lauks savo moters. O kartą, kai ji vėlavo daugiau nei tris valandas ir senelis jau buvo benueinąs iš pasimatymo vietos, močiutė tai išvydusi ėmė bėgti atgalios... O, dangau, kokios subtilybės, jis neišlaukė, o turėjo, ak!..

Mano mama laukė įkalinto Sibiro lageryje vyro dešimt metų, paskui nuvyko į tremtį ir ten gimiau aš. Tad esu meilės kūdikis, meilės, sugebėjusios išlaukti.

Šeimos legendos apipynė visą mano vaikystę. Skaičiau kaip apsėsta naktimis, dienomis ir meilė, jos dvelksmas buvo mano varomoji jėga, toks perpetuum mobile. Kada, kada tai aplankys mane? Meilė kaip pažadas, išsipildymas, laukimas ir atpildas, nes meilė visada privalo išsipildyti. Man taip atrodė. Ne, aš taip buvau įsitikinusi.

Pamenu mokykloje širdis virpėjo ir buvo kupina laukimo. Berniukai pešėsi, mėtė sulamdytus raštelius ir visaip kitaip rodė savo negrabų dėmesį, o širdis plakė kaip pašėlusi laukdama, kad tuoj tuoj tai įvyks, aš įsimylėsiu! Ir kažkas vyko, kažkokie feromonai sklandė paaugliškoje erdvėje, nepalikdami pėdsakų ir pažadų.

Laukimas. Kai lauki to vienintelio. To, kuris bus tavo vaikų tėvu, namų gynėju, puoselėtoju, o svarbiausia tuo, kuris tave mylės besąlygiškai.

Dabar, po "tūkstančio" metų, galiu labai ramiai ir šviesiai pasakyti: tokio nesutikau. Taip jau būna. Ir tai mano pamokos. Kartą vienas mano kolega, gerokai įsiutęs, paklausė: "Ar tu kada nors mylėjai ką nors?" Mano įžūlus atsakymas skambėjo taip: "Mylėjau. Mamą, dukrą ir tėvynę!"

Ar gali būti geriau? Kalbėti nepertraukiamam, dalytis, juoktis, būti suprastai ir suprasti.

Tačiau pirmoji, labai nedrąsi meilė vis dėlto buvo. Trapi, efemeriška, pakylėta. Mano svajonių vyras buvo bene dvidešimčia metų vyresnis, brandus menininkas, dailus, vilkėjo džinsiniu kostiumu, o tais laikais tai jau buvo šis tas... (Kas dabar suvoks mano jaunystės laikų džinsų žavesį?) Jis buvo išsilavinęs ir inteligentiškas. Jo kaklą beveik visada juosė skarelė – mėlyna, nusėta baltais žirneliais. Toji skarelė traukė akį ir širdį. Ir štai sužinojau, kada mano meilės objekto gimtadienis. Žaislų parduotuvėje nupirkau nediduką plastmasinį liūtą (nes objektas buvo gimęs po Liūto ženklu) ir paprašiau savo mezgančios bičiulės, kad numegztų liūtukui mėlyną, baltais žirneliais puoštą kombinezoną. Ir štai su ta vaikiška dovanėle išvykau sveikinti solenizanto. Na, jis buvo maloniai nustebintas, ir tiek... Ir tiek?

Bet man tos nuostabos pakako ilgam. Tas nuostabus žmogus išties buvo kilnus, nepaprastas ir tikras. Nemanau, kad jis nesuprato mano intencijų, kuriose aš pati nelabai gaudžiausi, tačiau jis sugebėjo kažkaip labai švelniai ir gražiai neatstumti mano dėmesio, o kartu sugebėjo išlaikyti atstumą. Taip ir neįvyko mano įsivaizduota, beveik knyginė istorija. Tačiau tai dar ne pabaiga.

Praėjo daugybė metų, mudu kartkartėmis susidurdavome, pasišnekėdavome, nustebdavome, kad esame, kad mąstome panašiai. Po beveik keturių dešimtmečių jis pradėjo mane sveikinti su šventėmis, kartkartėmis paskambindavo ir mūsų pašnekesiai pranokdavo bet kokius buitinius ir nuolatinius pokalbius, būdingus aplinkai. Ir štai šiuo pilkai atgrasiu karantininiu laikotarpiu mūsų pokalbiai padažnėjo. Mudu kalbame ta pačia kalba, tikime tuo, kuo tikime, bendražmogiškos vertybės – vis dar mūsų kelrodės žvaigždės.

Aš dėkinga gyvenimui, kad galiu kalbėtis, dalytis, kartais pasimatyti, manau, jis taip pat. Ar tai meilė? Taip, tai meilė, bendražmogiška, pakylėta, besiremianti dvasia. Kai nugyveni ilgą, gražų gyvenimą, tai vertini kaip bendrystės dovaną. Ar gali būti geriau? Kalbėti nepertraukiamam, dalytis, juoktis, būti suprastai ir suprasti.

Ai, kokia sentimentali senstelėjusi ponia... Taip, aš tokia. Ir man patinka tokiai būti. Ir mano meilė turi daug vardų. Ir visi jie verti dėmesio.