Jo balsą pažįsta, ko gero, visi LNK televizijos žiūrovai, tačiau apie jį patį žino nedaug. Ambicingas aktorius Ridas Žirgulis dega savo darbu ir turi įvairių veiklų, tačiau trijų sūnų tėvas prisipažįsta, kad šeima jo gyvenime niekada nebuvo antrasis planas.

Didžiausia vertybė

– Vaidinate spektakliuose, bandote jėgas režisūroje, bemaž dvidešimtį metų garsinate animacinius filmukus, daugelis jus pažįsta ir kaip "Nekviestos meilės" aktorių. O koks Ridas Žirgulis yra gyvenime? Esate karjeristas? Šeimos žmogus?

– Koks? O čia jau reikėtų klausti vaikų, žmonos. Žmogus kaip žmogus. Bet niekada nebuvau karjeristas, nemokėjau lipti per galvas ir labai nemėgstu tų, kurie taip elgiasi. Šeima man yra vertybė, todėl, manyčiau, esu šeimos žmogus.

– Ar jūsų šeima turi mielų tradicijų?

– Be abejo, švenčiame gimtadienius, Kūčias, Kalėdas, Velykas. O pastaruoju metu labai jaukiai jaučiamės žmonos Ugnės mamos sode, kuris yra prie Kėdainių. Niekada nemaniau, kad mane galėtų traukti ūkio darbai, bet dabar labai smagu pjauti veją, o ant jos su vaikais žaidžiame futbolą.

Sprendimas atėjo netikėtai

– Kada supratote, kad savo ateitį norėtumėte susieti būtent su aktoryste?

– Manau, jau vaikystėje tikėjau, kad galėčiau būti aktorius. Net kieme vaikai mane vadindavo "multiaška", nes pažiūrėjęs animacinius filmukus juos perpasakodavau. Beje, sakydavo, kad pasakoju įdomiau, nei būdavo žiūrėti tuos filmukus.

– Jūsų tėvas taip pat menininkas, skulptorius. Ar tai turėjo įtakos jūsų pasirinktam gyvenimo keliui?

– Manau, kad taip. Mūsų namuose rinkdavosi nemažai menininkų. Toje terpėje, kurioje buvo analizuojami meno kūriniai, spektakliai, skulptūros darbai ir panašiai, faktiškai sukausi nuo penkerių metų. Vis dėlto iš pradžių neplanavau stoti į aktorinį, mano akys krypo į anuometį Kauno politechnikos institutą. Labai domėjausi technika, ir tik paskutiniaisiais mokslo metais įvyko tarsi perversmas – pasirinkau aktoriaus profesiją. Žinoma, šis sprendimas daug ką nustebino – mokytojus, klasės draugus.

Turi verstis per galvą

– Kokios savybės, jūsų akimis, svarbiausios aktoriui?

– Manyčiau, pirmiausia – užsispyrimas, darbštumas. Be šito nieko nebus. Privalai degti savo darbu ir noru pasakyti kažką svarbaus. Jei neturi ką pasakyti, geriau į sceną neik. Žinoma, reikia tobulėti. Skaityti, ieškoti, analizuoti.

– Kokią vietą jūsų darbe užima improvizacija?

– Kai rengiu vaidmenis, tam pasilieku nemažai erdvės. Niekada nežinau, ką, kaip darysiu, kas tą dieną "ateis" vaidinant. Smagu nustebinti ir kolegas scenoje. Padaryti kažką kitaip, nei įprasta. Net, regis, blankiausios scenos, kurias vaidini jau šešiasdešimtą kartą, tarsi atgyja. Dažnai kolegos klausia, kaip man taip išeina. Nežinau.

– Ar iš aktorystės įmanoma oriai gyventi?

– Vien iš teatro – ne. Žmonės turi verstis papildomais darbais, nes valstybei kultūra nerūpi. Vieni garsina, kiti filmuojasi, treti imasi dar kažkokios veiklos. Žinoma, tada nukenčia pagrindinis darbas, nes jam negali skirti viso savo laiko.

Kinas – didžioji svajonė

– Auksinis scenos kryžius šiandien yra aukščiausias teatro kūrėjų įvertinimas. Kaip manote, ar esate jo vertas?

– Kadangi šiuo metu mažiau dirbu kaip aktorius, tikrai negalėčiau pasakyti, kad pretenduoju į panašų apdovanojimą. Ar esu vertas? Perfrazavus žinomą posakį – tas ne aktorius, kuris nenorėtų būti apdovanotas. Iš tiesų aktorius mažai ką gali padaryti be gero režisieriaus ir vaidmens.

– O kodėl nepasvajojus: ar norėtumėte išgarsėti Holivude?

– Tapti kino aktoriumi buvo mano didžioji svajonė. Kai stojau į aktorinį, kino studija byrėjo, tad iš karto sumažėjo galimybių, kas padarė įtaką ir mano pasirinkimui. Kine svarbios visai kitos priemonės. Teatre tekstą turi ištarti taip, kad jį girdėtų ir sėdintieji salės gale. Neretai intymumo visai nebelieka. Kine gali sužaisti pustoniais, akių žvilgsniu, veido išraiška. Blakstiena nukrito – ir šedevras!

Populiarumas netrukdo

– Ar žmonės jus atpažįsta, užkalbina gatvėje?

– Žinoma. Tačiau darbas televizijoje užlipina ir tam tikras etiketes. Štai aš esu ponas Tadas iš serialo "Nekviesta meilė". Pamenu, kartą Palangoje prie manęs priėjo tokie atitinkamos išvaizdos jaunuoliai ir sako: "Klausyk, ar ilgai "torpeda" būsi? Ar "paaukštėsi" tame filme?" O šiaip mane dažniausiai iš balso atpažįsta. Apsiperkant neretai ir pardavėjos suklūsta.

– Ar populiarumas jums yra kuo nors pasitarnavęs?

– Yra buvę įvairių situacijų. Ir už greičio viršijimą policija ne kartą paleido, ir pas gydytojus apsilankius atrodo, kad manimi lyg ir labiau rūpinasi. Ir tai, žinoma, malonu.

– Ko reikia, kad Ridas Žirgulis būtų laimingas?

– Ir dabar esu laimingas. Tik trūksta darbo. Gero darbo. O tai turėjau tik atėjęs į teatrą. Dabar jis yra pasikeitęs ir nelabai man priimtinas.