Ant stogo – arbatos teatras

Garuojantys puodeliai, iš viršaus stebint panoramą, tampa rafinuotu poetišku pomėgiu

Sergejų Čiupą, arbatos meistrą iš sostinės, daugelis geriau pažįsta pseudonimu Čiupa Čai. „Čiupa – tai, ką paveldėjau iš tėvų, o Čai – mano karmos dalykas“, – ragindamas vaišintis vėstančia arbata pasakojo Sergejus. Jokių kalbų apie ankstesnį pašnekovo gyvenimą – tokia buvo pokalbio ant stogo sąlyga.

Vedamas vidinio kompaso

Kiekvieną pavasarį, prieš pat arbatžolių derliaus nuėmimą, Čiupa Čai vyksta į Japoniją. Įprastai tik su kuprine ir bloknotu keliaujančio Sergejaus nevaržo nei laikas, nei pinigai. S.Čiupos teigimu, žmogaus amžius pernelyg trumpas, kad būtų galima jiems vergauti. Ieškoti savęs ir japoniškos arbatos Sergejus leidžiasi vienumoje.

Vidinės trajektorijos maršrutui paklūstantis Čiupa Čai Japonijoje bendrauja su vietiniais, ragauja arbatos, o patikusią rūšį perka ir, kaip sako pats, toliau perduoda iš rankų į rankas. „Nusiperku jos daugiau, parsivežu ir pilstau iki kito derliaus“, – šypsojosi arbatos meistras.

Penkiolika metų be mėsos, tačiau kokybiška arbata ir egzotiškomis kelionėmis gyvas S.Čiupa šiuo metu Vilniuje dairosi arbatos kultūros klubui tinkamų patalpų. „Panašu, kad jau laikas atgaivinti prieš kelerius metus gyvavusias tradicijas“, – sako buvusio arbatos kultūros klubo įkūrėjas. Sergejus prisimena, kad tuo metu gyvavusiame jo arbatos klube kiekvienas išeidamas palikdavęs, jo manymu, išgertos arbatos vertą atlygį.

Puodelyje – laiko poezija

Dabar, anot Čiupos Čai, Lietuvoje sparčiai populiarėja naujas reiškinys – arbatos performansai ant stogų. Kaip sako pats S.Čiupa, tokių performansų esmė yra viskas, kas susiję su arbata ir teatru.

Arbatos teatre ritualinė arbatos gėrimo ceremonija jungiama su „performing art“ elementais. Pats terminas atkeliavęs iš Vakarų ir kilęs kaip menų sintezės pasekmė.

Performansui ant stogų, S. Čiupos teigimu, įtakos turi geografinė padėtis, arbatos teatro dalyviai ir pati arbata. O visa kita – veiksmas, kurį Sergejus vadina „Laiko poezijos“ teatru.

Pašnekovas pasakoja, kad į jo teatrą įsijungia įvairiausių profesijų žmonių – nuo verslininkų iki santechnikų. Viskas labai paprasta: paragauji kokybiškos arbatos ir tampi klubo nariu. „Sėdi ant Senamiesčio stogo, geri arbatą ir stebi, kaip keičiasi Vilnius, kaip juda miestas, kaip nenumaldomai bėga laikas...“

Visa tai įgauna prasmę, nes yra meno dalis. Jei būtų kitaip, Čiupa Čai domėtųsi alumi: „Arbata man primena, kad yra minčių tekėjimas ir eiliškumas. Vien arbatos gėrimas ir paruošimas – tam tikras mąstymo būdas. Man tai – kūryba. Jei to nejausčiau, domėčiausi alumi. Taip pat labai geru, giliu gėrimu.“

Bet šiandien arbata Sergėjų labiau įkvepia nei alus. „Santykis su ja – labai asmeniškas. Kažkas ją geria darbe, kažkas teatre, kažkas ant stogo, o kažkas – be stogo“, – juokavo Čiupa Čai.

Šimtas gramų – šimtas litų

„Kiekvienas reikiamas mintis prisikviečiame savitu būdu, tačiau yra vietų, kuriose juntamas laiko vakuumas. Tokiose erdvėse tarsi pamiršti, kokie metai, kokia diena. Regis, bet kurią akimirką gali išvažiuoti vokiečiai arba prajoti raiteliai. Keista, bet tik panašiose vietose gali pajusti laisvę nuo laiko“,