"Humoro klubo", "Dviračio žynių", "Auksinių svogūnų" siužetų ir televizijos serialų scenaristas, 42-ejų Aidas Puklevičius klasės susitikimuose vis dar sulaukia klausimo, su kiek moterų permiegojo būdamas vyrų žurnalo FHM redaktoriumi.

– Aidai, ar humoras nukonkuravo pusnuoges gražuoles? Juk tu it našlaitį palikai FHM...

– Moterys šiame žurnale nėra svarbiausia dalis. Esminis bruožas – humoras. Redaktoriumi dirbau pusšeštų metų. Daug! Pagal ilgaamžiškumą šiame darbe tarp visų šalių FHM redaktorių buvau antroje vietoje, tik prancūziškos versijos redaktorius dirbo aštuonerius. Vidurkis – treji metai. Po to – ir žurnalas tave stabdo, ir tu – jį, išsisemi.

– Klausimas buvusio vyrų žurnalo redaktoriui: kokia jo grožio samprata?

– Nesu didelis masinio grožio ekspertas. Galiu vadovautis žurnalų pardavimais, o jų rezultatai labai prieštaringi – kartais geriau sekdavosi parduoti brunetes, kartais – blondines. Masiniam skoniui galbūt labiau patinka standartas – figūringos blondinės. Nieko originalaus. Tokie standartai vyrauja ir už sienos. Mada. Luko Cranacho laikais buvo vienokia mada, Rubenso – kitokia, Edgaro Degas – vėl kitokia. Mano grožio samprata žodžiais nenusakoma ir neatitinka nubraižytos lentelės kriterijų.

– Dabar jau gali prisipažinti, su kiek FHM merginų permiegojai?

– (Juokiasi.) Ooo, manęs nuolat to klausia klasės draugų susitikimuose. Bet smalsuolius nuliūdinu. Ei, sakau, chebra, darbo reikalų nepainioju su asmeniniais. Tada, kam toks darbas reikalingas, atšaudavo jie. Nulis, zero – tokių nebuvo.

– Ir kiek didvyriškai jų atstūmei?

– Gal jos sėkmingai slapstėsi, nes tokių nepastebėjau.

– Daug kas arba nepatikės, arba sakys – kvailys. Nepasinaudot proga, kai ant žurnalo viršelio nori patekti daug įspūdingų gražuolių?..

– Su įspūdinga gražuole privalau susitarti dėl interviu, fotosesijos. Po to su dailininku tvarkyti nuotraukas, sugalvoti krūvą klausimų. Kartais įspūdingai gražuolei trūksta "gyslelės" ir reikia jai sugalvoti atsakymus. Po visų darbų – miegojimas su ja lieka paskutinėje vietoje...

– Na taip, desertą mes valgome irgi paskutinį.

– Oi, tai jau pavadinčiau persivalgymu, po kurio ateitų sunkios pagirios. Jei atsirastų FHM pozavusių merginų, kurios teigtų priešingai? Pasiūlyčiau dalyvauti Lietuvos fantastų suvažiavime.

– Ar sunku būti vyru XXI a.?

– Ne sunkiau nei prieš 10 tūkst. metų. Kas didesnę problemą sukelia: ar sutrikęs internetas, ar susitikimas su kardadančiu tigru, kuris trukdo į namus parnešti mamutą? Visais laikais buvo sunkumų. Tik dabar reikia pasistengti susitaikyti, kad šeimoje vyksta vyro vaidmens pokyčiai. Moteris irgi gali uždirbti, bet žmonės buvo kitaip auklėjami ir su tuo susitaiko nelengvai.

– Kodėl neretai protingiausi vyrai varvina seiles ar net palūžta dėl silikoninių gražuolių?

– Gal jie nėra tokie protingi? Tai – iškreipto gyvenimo atspindys, medios sukurta fantazija. Kaip raudonas "Lamborghini", jachta, sala. Apie tai malonu svajoti, bet tai neverta bemiegių naktų ir sugadinto gyvenimo. Mums svarbiau, kokia moteris yra greta. Aš tokios svajonės atsikračiau dar prieš tapdamas redaktoriumi. Juolab greta – mylimas žmogus.

Didžiojoje Britanijoje pradėtas leisti FHM turėjo idėją, kad graži, seksuali moteris būtų pateikta kaip įdomi, protinga ir nebanali.

– Norėjo, kaip geriau, bet išėjo, kaip visada.

– Rutina daro savo. O gal kartais pritrūksta širdies ir pastangų.

– Aidai, kodėl tavo gyvenime atsirado "Humoro klubas"?

– Esu humoro mėgėjas. Prasidėjo nekaltai, nuo nedidelio žmonių susibūrimo, po to – daugiau kalbančių žmonių, didesnės salės.

– Kodėl ši laida neprigijo televizijoje, o "Dar pažiūrėsime..." – reitingų viršūnėje?

– Jų žanras – parodija. Mūsų – "Stand up": vieno žmogaus monologas užlipus ant scenos. Paskubėjome eiti į televiziją. Trūko dalyvių. Vakarietis parengia vieną apie pusantros valandos trunkančią programą per metus ir važinėja po miestus. Mes kiekvieną savaitę rengėme po laidą. Kokybiškai programai neužteko fizinių jėgų.

– Kai kurie žmonės teigia, kad Puklevičius – žmogus, kuris mėgsta irtis prieš srovę.

– Nemanau, kad esu maištautojas ar revoliucionierius. O jei taip atsitikdavo, nežinodavau, kurioje pusėje srovė. Skandalų nebuvo daug. Šventyklos nepadegiau, atsuktu nuogu užpakaliu į katedrą nenuėjau ar po kunigo "amen", nesiūliau daryti "bangą". Didžiausias skandalas – mano "sėdėjimas".

– O LKL krepšinio finalas? Tu, nors gyveni Vilniuje, turbūt sergi už "Žalgirį"?

– Daug metų gyvenu sostinėje, todėl sergu už Vilniaus komandą. O tuos vilniečius, kurie serga už Kauną, vadinu "bomžais", neturinčiais tikros gyvenamosios vietos, arba nesuprantančiais, kad ji – Vilniuje.

– Praeities šešėlis – 11 mėnesių pataisos namuose už valstybės pinigų iššvaistymą tave dažnai persekioja?

– Neypatingai.

– Kas yra neypatingai? Tai – atspaudas visam gyvenimui.

– Tam tikra prasme taip. Tačiau tai – nešviečia neoninėmis šviesomis per Vilnių.

– Kalbama, kad pinigų grobstymo jausmas išlieka visam laikui. Kartą pabandęs negali sustoti.

– Kai kelerius metus dirbi, privalėdamas sugrąžinti ieškinį, supranti, kad tai – per daug sunku. Ir apie grobstymus net nekyla mintis.

– Tačiau taisyklių ten išmokai. Kokia pasidalytum?

– Nežadėk to, ko negali. Nesigirk tuo, ko nesugebi. Neapsimesk tuo, kuo nesi. Bet čia ne tiek išmokau šią taisyklę, kiek su ja buvau supažindintas nespėjęs jai nusikalsti.

– Kodėl jaunoji karta į kalėjime pabuvojusius žmones žvelgia su savotiška pagarba? Gal reikia viską vadinti tikraisiais vardais?

– Kvaili, todėl taip vertina, – juokiasi. – Buvimas ten negali užtarnauti pagarbos. Jie, matyt, klaidingai suvokia romantiką. Neva ten patekai – revoliucingai metei iššūkį įstatymui. Tačiau negalima visą gyvenimą pravardžiuoti nusikaltėliu. Nebent, pasirinktum tokį pašaukimą iki karsto lentos.

– Turbūt kostiumo ir kaklaraiščio, kai dar buvai diplomatas, laikinasis reikalų patikėtinis Austrijoje, nepasiilgai.

– Kostiumą vilkiu retai, kaklaraištį ryšiu labai retai. Nebent ypatinga proga. Tačiau įgūdis užsirišti, kaip ir važiuoti dviračiu, neužsimiršta.

– Ko dar nepamiršai?

– Plaukti, važiuoti dviračiu, ryšėti kaklaraištį, sekso... Norėjau sakyti – groti pianinu, bet, deja...

– Japonai sako, kad tikras vyras turi turėti bent vieną priešą.

– Galbūt turiu, tačiau jo nepažįstu. Bet nesirengiu užsiimti priešų paieška.

– Tau trenkė per galvą perkopimas į penktą dešimtį?

– Iki vidutinio amžiaus statistinės krizės dar liko 2–3 metai. Su draugais pasirašėme paktą. Jei, stuktelėjus krizei, įsivaizduosime, kad dar esame patrauklūs aštuoniolikmetėms, galėsime vienas kitam spirti į užpakalį. Neketinu eiti į Seimą, užsiauginti ilgų plaukų ar nusipirkti "Harley Davidson".

– Tačiau turi savo mėgstamų žaisliukų?

– Knygos, MP3 ir filmai. Na, dar virėjo prijuostė, keptuvė ir aštriai pagaląstas peilis.

– 20 metų skirtumas tarp kartu gyvenančio vyro ir moters nėra įmanomas? Mes norime tik save apgauti, kad jas sužavėjo ne pinigai?

– Aha. Nors antikinėje ir dabartinėje literatūroje yra pasakojimų, kad sužavėjo išmintis, žilė, tėviškumas, patirtis. Anksčiau ar vėliau didelis amžiaus skirtumas turi įtakos. Tiesa, jei tu neturi pinigų, tuomet jau gali susimąstyti, kad galbūt? Turiu ir kelis pavyzdžius. Bet dar nežinau, kuo tai baigsis – tie žmonės dar gyvi.

– Kodėl humoristai dažnai liūdni žmonės?

– Nežinau. Mano aplinkoje juokaujama, kai reikia ir nereikia. Nors yra tylenių, kurie kai leptelėja!..

– Mąstei, kas turėtų būti užrašyta po mirties po Aido Puklevičiaus vardu ant antkapio?

– Nežinau. Bet kartą sudariau sąrašą, kas turėtų groti per mano "pagrabą". Ir nusprendžiau, kad įtraukiau pernelyg daug progresyvaus metalo. Mėgstu "Dream Feater", bet reikia ir kitokios muzikos. Gal reikės parašyti nekrologą, kad žmonės nesivargintų ieškodami informacijos internete ar laikraštyje.

– Kas tavo gyvenimo variklis?

– Smalsumas, kuris mus varo į priekį. Kai jis baigiasi – prasideda problemos. Džiaugiuosi, kad esu gyvas ir dar bus įdomių dalykų, kuriuos sužinosiu.

– Ir koks didžiausias atradimas, sulaukus 42 metų?

– Kai rėžiausi nosimi į žemę, suvokiau, kad laisvo kritimo pagreitis yra toks, koks nurodytas fizikos vadovėlyje, – 9,2 metro per sekundę kvadratu.

Trumpas A.Puklevičiaus dosjė

Oficialiai – bedarbis. Filmui "Zero 2" rašė dialogus, parašė dvi knygas, rašė scenarijus "Dviračio žynioms", serialui "Gedimino 11" pirmajai ir antrajai dalims, pirmajam lietuviškas humoristiniam serialui "Kartu" ("Gėda ir nejuokinga"), serialui "Garbės kuopa", pastariesiems dviem "Auksiniams svogūnams", bendradarbiauja "Humoro klube", pusšeštų metų buvo FHM redaktorius.