Trečia valanda nakties, Tbilisio senamiestis, A.Čechovo gatvė. Priešais sėdintį ant suoliuko užsienietį vos neužkabindama kojų pravažiuoja betono maišyklė. Lygiagrečiai gatvę užtveria sunkvežimis. Iš skersgatvio bildėdamas įsuka vikšrinis traktorius.

Pluša ir naktį

Gyvenimas Gruzijos sostinėje nesustoja nė minutę. Nei dieną, nei naktį. Apie dešimt darbininkų susiskaldę į grupeles apžiūri statybvietę, vienas kitas prieina prie šalia esančio fontanėlio, nusiplauna rankas, atsigeria. Ir jau vien to pakanka, kad pasijustum patekęs į filmavimo aikštelę, ir dar pagrindinio aktoriaus kailyje. Tačiau tai tik pradžia.

Kelias minutes viskas nutyla, kiekvienas užsiima savo darbais. Tada vėl pradeda burgzti technika, darbininkai krauna betoną. Tuo pat metu į gatvelę įsuka taksi automobilis, paskui – dar keli lengvieji automobiliai. Po minutės gatvelėje jau spūstis. Vairuotojai bando išvažiuoti iš probleminės vietos, spaudžia signalą. Pradeda atrodyti, kad yra ne naktis, o vidurdienis.

Galiausiai vėl kuriam laikui viskas nurimsta, bet gyvenimas mieste nesustoja. Statyti skubama taip, tarytum kiekviena diena paskutinė, – darbas vyksta trimis pamainomis, ir judėjimo mieste tikrai daug. Tačiau darbininkai nepersidirba. Per porą valandų naktinio darbo buvo daugiau valgyta ir kalbėta nei dirbta.

Į Vilniaus skverą

Dieną gruzinų darbingumas krinta dar labiau, tad poilsis pavėsyje – darbininkų kasdienybė. Vis dėlto Tbilisis gali pasigirti per pastaruosius kelerius metus įvykdytais grandioziniais projektais. 2010 m. buvo atidarytas 156 metrų stiklinis tiltas, dar vadinamas Taikos tiltu. Jį suprojektavo italų architektas Michele De Lucchi.

Šiuo metu visai šalia dygsta taip pat modernios architektūros būsimo nacionalinio teatro pastatas, savo išvaizda primenantis vamzdį. Vakarais šimtai žmonių išeina pasivaikščioti į čia pat centre, Kuros upės pakrantėje, esantį parką. Ypač įspūdingai atrodo jame trykštantis muzikinis fontanas, kurio centre šviesos efektais atkuriami senoviniai Gruzijos vaizdai.

Ant kalno stūksančio televizijos bokšto link – dar vienas lietuvių ir gruzinų draugystės simbolis, Vilniaus skveras. 2009 m. atidarytas nedidelis parkas kažkuo primena sutvarkytą sostinės kampelį. Vaikų žaidimo aikštelė, šviestuvai ir net suoliukai panašūs į tuos, kurie Vilniuje. Tiesa, čia nėra belaidžio interneto ryšio, nors Gruzijoje ir ypač Tbilisyje nemokamas „WiFi“ ryšys lydi beveik kiekviename žingsnyje.

Lietuviški produktai

Nepaisant kelių modernių pastatų, bendras Tbilisio vaizdas nubloškia į praeitį. Šalia stovi modernus viešbutis ir sukriošęs daugiabutis, iš visų pusių apkarstytas skalbiniais. Asfaltinė kelio danga dažniausiai gera, bet akmenimis grįstas kelias, net jei jis atsirado visai neseniai, atrodo nelabai kokybiškai – tarp akmenų žioji piršto pločio tarpai.

Dar labiau kontrastą padidina po visą senamiestį išsidėsčiusių modernių prekybos centrų tinklas, stebinantis lietuviškų maisto, ypač pieno, produktų gausa. Majonezas, pienas, sūriai, dešros. Užėjus ima atrodyti, kad lietuviškų produktų Gruzijoje daugiau nei pačioje Lietuvoje.

Beje, per pastaruosius kelerius Michailo Saakašvilio valdymo metus Gruzija daug kuo tapo panaši į Lietuvą, pradedant rinkimų sistema ir baigiant bendrojo pagalbos numerio 112 atsiradimu.

„Pas mus po Rožių revoliucijos ėmė rastis labai daug naujovių. Ir nors M.Saakašvilis padarė daug blogų dalykų, iš jo neatimsi to, ką jis padarė gerai, – jis sutvarkė teisėsaugos sistemą, pažabojo korupciją, į Gruziją gali ateiti ir laisvai steigti verslą privatusis kapitalas iš užsienio. Užsieniečiai verslininkai čia ypač globojami“, – pabrėžė vienos iš opozicinių partijų veikėja, kalbinta Tbilisio gatvėje.

Didžiuojasi vandeniu ir vynu

Kad ir kur keliautumėte Gruzijoje, jus lydės du nuo vaikystės su šia šalimi susiję dalykai – mineralinis vanduo „Borjomi“ ir vynas. Pastarasis gaminamas net iš 525 rūšių vynuogių. Buteliuką vyno jūs gausite vos patekę į šalį – kartu su pasienio kontrolei pateiktu dokumentu jums įteiks ir šio gėrimo.

Dėl „Borjomi“ situacija kiek kitokia. Iš tiesų Gruzijoje jo daug, net gėrimų ir užkandžių aparatuose, stovinčiuose autobusų ar traukinių stotyje, jūs pamatysite „Borjomi“. Iš kasmet į butelius išpilstomo 122 mln. tonų mineralinio vandens bemaž pusę – 55 mln. tonų – išgeria patys gruzinai. Tiesa, „pigiai pagerti“ šio unikalaus vandens Gruzijoje nepavyks – jo kaina beveik tokia pati kaip Lietuvoje.

Patys gruzinai tai aiškina tuo, kad ši prekė daugiausia iškeliauja į užsienį, tad ir kainas diktuoja ne jie, o tarptautinė rinka.

„XIX a. šitą mineralinį vandenį ėmė išgauti kaip pamainą rusų aristokratų pamėgtam “Vichy„, ir nuo tada jis buvo vežamas į užsienį. Dabar situacija panaši, daugiau nei pusė išvežama, tad ir kainą atitinkamai diktuojama ne vidaus paklausa Gruzijoje, o pasaulinėmis tendencijomis“, – teigė vienas „Borjomi“ mineralinio vandens gamyklos darbuotojų.

Fotografuojant – jokių tabu

Stebuklingas gruzinų bruožas – visiškas dėmesio nekreipimas į fotoaparatą. Fotografuoti Gruzijoje galima visur ir viską – policininkus, pardavėjus, prezidento rūmų apsaugą. Niekas nieko nesakys, net jei fotografuosite produktų lentynas prekybos centre.

Neprieštarauti būti fotografuojamiems – greičiausiai vienas iš gruzinų svetingumo bruožų. Be to, gruzinai neleis praeiti pro šalį, jei neišlenksi su jais taurės gėrimo.

Tiesa, nors vyresni vis dar siūlo vyną, jaunesni renkasi alų, o jauni ir gyvenantys provincijoje – alų „bambaliuose“. Tad globalus pasaulis net į vyndarystės širdį atneša savų pokyčių.

Požemyje – atgal į sovietmetį

Dar vienas Tbilisio stebuklas – viešasis transportas. Nors XIX a. pabaigoje didmiestis vienas pirmųjų Rusijos imperijoje galėjo pasigirti arkliais traukiamu tramvajumi, šiandien 1,5 mln. gyventojų turinčiame mieste nepamatysite nei tramvajų, nei troleibusų.

„Mes atsisakėme šitų rūšių transporto, nes mieste jis tiesiog negalėtų normaliai judėti. Tad pas mus yra autobusai, mikroautobusai ir metro“, – teigė Tbilisio gatvėje užkalbinta praeivė.

Nusileidęs į požemį pasijunti tarytum sugrįžęs į praeitį. Bėgiais rieda tie patys vagonai kaip Maskvos, Kijevo ar Minsko metro – pagaminti Rusijoje. Vienintelis šių sostinių ir Tbilisio skirtumas yra tas, kad čia metro stotelių pavadinimai ir informacija pateikiama gruzinų bei anglų kalbomis.

Į Europą žvelgia atsargiai

Provincijoje žmonės žino apie Lietuvą, bet ne šiandienę, o iš tų laikų, kai dar gyvenome Tarybų Sąjungoje. Viename Rytų Gruzijos Kachetijos regiono kaimų žurnalistus iš Lietuvos pastebėjusi moteriškė nedelsdama pasisodino ir... pradėjo pasakoti. Apie savo Kaune likusią draugę, apie mūsų gatves, namus, žmones. Tačiau pašnekovei buvo įdomiau dalytis savo prisiminimais nei klausytis, kaip Lietuva gyvena dabar.

„Dabar jūs Europa, o visa Europa tampa vienoda. Nenoriu net įspūdžio gadinti, manau, kad sunaikins jus ta ES, tapsite visi vienodi. Ir kai mes įstosime, irgi tokie patys tapsime. Viskas bus vienoda“, – svarstė moteris.

Pasielvartavusi dėl nykstančių tradicijų, moteris netikėtus svečius kvietėsi į namus paragauti jauno raudonojo vyno. Beje, kuo nors pasivaišinti ragino kone kiekvienas kaimelio gyventojas. Vieni siūlė pasiskinti persimonų, nes jie kaip tik sunokę, kiti vaišino ir krovė į kišenes granatus.

Vienoje gatvelių prie savo namo sutikta Roza teigė į kaimą parvažiuojanti tik rudeniop. Moteris už sklypą ir dviejų aukštų namą teigė paklojusi apie 2 tūkst. JAV dolerių (apie 5 tūkst. litų).

„Iš tiesų čia nebrangu. Brangios tik kelionės, ir darbo nėra. O nekilnojamąjį turtą pirkti tikrai apsimoka. Net M.Saakašvilis, netoli Tbilisio įsigijęs didžiulį sklypą su namu, sumokėjo už jį tik 30 tūkst. dolerių (apie 70 tūkst. litų)“, – teigė moteris.

Simpatizuoja ir Rusijai

Atrodo, kad gruzinai būtų patenkinti viskuo, jei ne maži atlyginimai ir pensijos. Todėl provincijoje netrūksta tylaus pavydo anapus sienos, Rusijos Kaukaze, gyvenantiems draugams ir giminaičiams.

Rozos sesuo gyvena Machačkaloje, pati Roza ten kažkada studijavo – baigė medicinos seselių kursus. Tačiau aplankyti giminaitę moteris neturi galimybės.

„Jeigu rusai važiuoja į Gruziją, jiems vizą duoda nemokamai, o mes turime važiuoti į Tbilisį, mokėti pinigus. Be to, ir kelionė kiek kainuoja, nors atrodo, kad gyvename čia pat. Turime ko pavydėti jiems, sesuo pensijos gauna 8 tūkst. rublių (apie 650 litų), tai penkis kartus daugiau nei aš“, – dėstė pašnekovė.

Jaunimas visai kitoks

Ko gero, vienas Rusijos ir Gruzijos priešpriešos padarinių – jaunimo atsisakymas mokytis rusų kalbos. Beveik nė vienas jaunas žmogus rusiškai Gruzijoje nebešneka. Atrodo, kad gruzinai angliškai kalbėti išmokę kur kas geriau nei lietuviai. Galbūt tai ir yra priežastis, didinanti lietuvių ir gruzinų atskirtį.

Paradoksas, tačiau pamiršdami rusų kalbą, gruzinai drauge užmiršta ir buvusias tarybines respublikas, taip pat ir Lietuvą.

Štai vienoje Tbilisio gatvių sutiktas vaikinas su marškinėliais „Lietuva“, ant kurių, beje, buvo surašyti pagrindiniai duomenys apie mūsų šalį ir pažymėta, kad valstybinės kalbos – „lietuvių ir rusų“, apie Lietuvą teigė nieko nežinąs. Kaip įrodymą jis pakėlė marškinėlius, po kuriais buvo dar vieni – su Vengrijos vėliava.