Labo ryto rutina

Laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjus drąsiai galima vadinti vyturių vyturiais ar bent anksčiausiai atsikeliančiais LRT vedėjais. Kada čirškia Audros žadintuvas? „Kai mano eilė dirbti tiesioginiame eteryje, – labai anksti – 3.30“, – juokiasi ji.

Kadangi labai bijo pramiegoti, nustato žadintuvą, kad šis skambėtų kelis kartus ir budintų kas porą minučių. Ties antruoju skambučiu paprastai verčia save iš lovos. Taip anksti kilus, pusryčių, sako, dar nesinori, todėl tik išgeria stiklinę vandens ir lenda po dušu. Jis padeda greičiau atsibusti.

„Vienas iš tokio ankstyvo ryto privalumų – mieste nėra spūsčių. Sėdu į taksi arba nuomojamą automobilį ir lekiu į darbą. Ten stilistai mane rengia, man daro makiažą, tvarko plaukus. Paskui jau aš tikrinu informaciją, kad tiesioginio eterio metu nebūtų staigmenų. Dažniausiai viskas būna parengta iš vakaro, nebent įvyksta koks svarbus naujas įvykis – žymaus žmogaus mirtis, karas ir pan., tada tenka verstis per galvą ir keisti scenarijų. Laimei, man tokių dalykų dar nepasitaikė“, – ankstyvo darbo specifika dalijasi Audra.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Visos dienos skirtingos

Pašnekovė atvirauja, kad tų tiesioginių eterių būna įvairių. Kartais pokalbis su pašnekovu slysta kaip per sviestą ir kalbantis kyla naujų minčių, kurių prieš tai nebuvo pasižymėjusi. Tačiau būna dienų lyg tyčia, kai liežuvis pinasi ir kliūva už dantų. „Mūsų darbe tai natūralu: pamėginkite atsikelti taip anksti! Todėl stengiamės ant savęs už tai per daug nepykti“, – juokiasi žurnalistė.

Kai rytinis eteris baigtas, galima ir papusryčiauti, nes paskui teks ruoštis kitos dienos „Labam rytui“. Taigi, po pusryčių Audra su prodiusere planuoja kitos dienos laidą: ieško Lietuvos ir pasaulio aktualijų, kitų temų, kurios galėtų sudominti žiūrovus. Tariasi su būsimais laidos pašnekovais, tam tikrų sričių ekspertais.

„Kartais šiuos darbus pavyksta pabaigti iki vidurdienio, tačiau dažnai viskas nesiklosto taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Tarkime, kolegos randa gerą temą, bet reikalingi žmonės negali atvykti – serga, atostogauja. Tuomet tenka ieškoti alternatyvų ir namo važiuoti tik vakare.“

Kinas, muzika, bendravimas

Jei rytas būna sunkus, grįžusi namo Audra leidžia sau snustelėti pusvalandį ir tik tada planuoja likusią dienos dalį. Kartais renkasi kino teatrą ir gerą filmą, o kartais – tiesiog pasivaikščiojimą po miestą ar vakarienę su drauge. Dėl savo darbo specifikos miegoti LRT žurnalistė eina anksti – apie 22 val., kad kitą rytą žiovulys nelaužytų skruostų.

Išskirčiau tris dalykus, kurie suvalgo didžiausią mano laisvalaikio dalį, – kinas, muzika ir gyvas bendravimas su draugais.

„Neturiu kažkokių ypatingų pomėgių. Galbūt išskirčiau tris dalykus, kurie suvalgo didžiausią mano laisvalaikio dalį, – kinas, muzika ir gyvas bendravimas su draugais“, – sako ji.

Jei atsiranda galimybė nueiti į keramikos būrelį ar dalyvauti kokioje nors ekskursijoje, knygos pristatyme, ji tai ir daro.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

„Visada mėgstu išbandyti naujus dalykus, tačiau vis tiek dažniau skiriu savo laisvalaikį filmams, geriems koncertams ir draugams. Šiais laikais, kai visi esame tokie užsiėmę, aš labai vertinu laiką, praleistą su jais,“ – sako Audra.

Kai būna per daug pavargusi, tiesiog lieka namuose, ilsisi, žiūri filmus ar klausosi tinklalaidžių. „Savo darbe prisibendrauju iki soties, tad natūralu, kad kartais pasiilgstu ir vienumos“, – tikina ji.

Svarstė ir apie kino studijas

„Jei gatvėje sustabdytumėte dešimt žmonių, tikrai kokie penki ar šeši iš jų pasakytų, kad labai mėgsta kažką žiūrėti“, – įsitikinusi Audra, savo aistrą kinui vadinanti labai universaliu pomėgiu. Buvo laikas, kai ji net abejojo – žurnalistika ar kino menas.

„Vieną dieną, jau dirbdama LRT, buvau labai maloniai nustebinta, kai laidos „Čia kinas“ prodiuserės paskambino man ir pasiūlė prisidėti prie jų komandos. Sakiau, kad esu tik kino mėgėja – jokia ekspertė ar kritikė, bet jos patikėjo manimi. Vėliau – ir aš pati savimi. Kas žino, gal kada nors prisiliesiu prie kino industrijos ir tiesiogiai, turiu omenyje, – kino aikštelėje?!“ – spėliojo LRT „Labo ryto“ laidos vedėja. Ji sako, kad mielai padirbėtų su dokumentiniu kinu. Beje, tai daryti ji jau bandė – prieš kurį laiką su kolegomis keliavo į Australiją rinkti medžiagos apie ten gyvenančius lietuvius.

„Man smagu, kad šiuo metu lietuviškas kinas išgyvena atgimimo laikus. Dar niekada taip garsiai neskambėjo lietuvių kūrėjų pavardės tarptautiniuose kino festivaliuose“, – džiaugiasi A. Avižiūtė. Prisipažįsta, kad patikusį filmą gali žiūrėti daugybę kartų, bet pastaruosius keletą metų labai stengiasi įkalbėti save verčiau pasižiūrėti kažką naujo.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Audra skatina legalų filmų žiūrėjimą: juk šiais laikais tiek daug gerų ir nebrangių platformų – tik susimokėk kelis eurus ir mėgaukis! Yra LRT mediateka, kurioje taip pat galima rasti labai gerų filmų. Vilniuje gausus pasirinkimas kino teatrų, o jei dar vyksta koks kino festivalis – „Skanorama“ ar „Kino pavasaris“, – tuomet išvis puiku.

Muzika jaudina labiau

Audra nesigina, kad kartais, žiūrėdama kokį jautrų filmą, nubraukia ir ašarą. Vis dėlto daugiau graudinasi klausydama muzikos. „Ypač mane jaudina chorinės, daugiabalsės dainos. Galbūt dėl to, kad pati užaugau su muzika. Kėdainiuose baigiau muzikos mokyklą. Buvo etapas, kai šiek tiek dainavau. Be to, mano mama yra muzikos mokytoja. Įvairioms nuotaikoms turiu susikūrusi vos ne po atskirą garso takelį. Jų klausausi tam tikrais gyvenimo atvejais“, – juokėsi A. Avižiūtė.

Kodėl baigusi mokyklą nepasirinko muzikos studijų? Pasak Audros, kiekvienas turi daryti tai, ką sugeba geriausiai. „Aš tuo savo grojimu, dainavimu nebuvau 100 proc. užtikrinta. Mačiau žmonių, kurie tai darė kur kas geriau už mane. Nenorėjau būti vidutinybė“, – prisipažįsta.

Ateityje svajoju būtinai išmokti groti būgnais.

Tiesa, jau kurį laiką mergina labai rimtai svarsto apie vieną pirkinį. „Nors pagrindinis mano instrumentas muzikos mokykloje buvo akordeonas, antrasis – pianinas, bet namuose skambėjo ir gitara, ukulėlė. Ateityje svajoju būtinai išmokti groti būgnais, o į butą Vilniuje labai norėčiau nusipirkti pianiną, nupūsti dulkes nuo paauglystės laikų įgūdžių ir, atsivertusi natų sąsiuvinį, kažką savo malonumui po darbų sugroti“, – dalijosi slaptomis svajonėmis Audra.

Apie ekstremalias patirtis

Iš pradžių laidoje „Labas rytas, Lietuva“  žurnalistė dirbo reportere, vėliau tapo spaudos ir socialinių tinklų apžvalgininke, šiuo metu – vedėja. Ar per tuos penkerius ar šešerius metus turėjo kokių nors ekstremalių patirčių? „Hmm, žiūrint, ką jomis vadinsime. Juk karo korespondentui ekstremalu bus viena, o tiesioginio eterio vedėjui – visai kita. Pažįstu žmonių, kuriems ekstremalu paskambinti pašnekovui ir pakviesti jį į laidą. Man gal būtų ekstremalu, jei tiesioginio eterio metu įvyktų kažkoks baisus įvykis – mirtis, karas, dar kažkas, apie kurį ekspromtu nelabai žinočiau, ką pasakyti. Arba atsitiktų kažkas, į ką reikėtų labai greitai reaguoti, akimirksniu susivokti kontekste ir dar neleptelėti to, ko nederėtų“, – prisipažįsta A. Avižiūtė.

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Ji pasakoja smagią ir gana ekstremalią patirtį, kai studijuodama antrame žurnalistikos kurse pagal studentų mainų programą pasirinko vykti į Pietų Korėją. „Aš net nesapnavau, kiek iššūkių manęs ten lauks. Nesuprantu kalbos, negaliu perskaityti, kas parašyta. Bendrabučio kambaryje nėra nei interneto kabelio, nei antklodės su pagalve – viską iš kažkur turi pats susiveikti“, – prisimena mergina. Vis dėlto, sako, gavusi analogišką pasiūlymą dabar, ji ir vėl nedvejodama ryžtųsi tokiai avantiūrai.

„Daug kas man tada atrodė baisu. Tačiau egzistuoja dvi baimės – pozityvi ir negatyvi. Aš savąją labiau priskirčiau prie pozityvios. Raminau save, kad mano gyvybei pavojus negresia, esu civilizuotame krašte, kur niekas nepaliks manęs nelaimėje“, – juokiasi Audra, kuriai Europa tąsyk pasirodė per arti: užtai ir griebė tolimiausią studijų mainų žemėlapio kampelį. Pati tokį savo elgesį vadina žurnalistiniu smalsumu, o paskui susizgrimba, kad daug ką gyvenime yra išbandžiusi būtent iš smalsumo. „Galiu vykti studijuoti į Pietų Korėją, galiu kalbinti lietuvius Australijoje, galiu eiti su draugais į žygį ir testuoti savo galimybes. Galų gale, galiu žiūrėti filmą, kuris visai ne mano skonio. Gal patiks.“ – atvirauja žurnalistė. Iš smalsumo sako pirmąsyk nuėjusi ir pas psichoterapeutę – tiesiog norėjo pažiūrėti, ką ten žmonės daro.

Atvirai apie save

A. Avižiūtės asmeninio archyvo, J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Gimimo metai: 1993 m. liepos 15 d. Pagal Zodiaką esu Vėžys. Labai mėgstu švęsti gimtadienius, nes ta proga patinka suburti artimus žmones. Niekada nežiūrėjau į savo gimtadienį kaip į dar vienus metus, per kuriuos pasenau. Manau, tai tik puiki proga padėkoti mylimiems žmonėms, kad dar vienus metus išbuvome kartu. Linksmai, liūdnai ar sunkiai – nesvarbu, svarbiausia – išgyvenome!

Spalva: mėgstamos spalvos įvairiais gyvenimo etapais varijuoja, bet šiuo momentu sakyčiau, kad… žalia! Be to, ji puikiai dera prie mano plaukų. Natūraliai esu į tą oranžinę pusę, tačiau gamta neišryškino jų iki galo, tad kartais turiu pasinaudoti ir grožio meistrų pagalba.

Metų laikas: vasara. Derinu savo atostogų grafiką su kitu „Labo ryto“ vedėju Ignu Krupavičiumi. Lietuva ar užsienis? Vasarą dažniau renkuosi Lietuvą, o kitu metų laiku mielai keliauju po užsienį. Dažnai vykstu ten tiesiog smagiai praleisti savaitgalio.

Šalis: didžiausią įspūdį man paliko Australija, o šiuo metu mano svajonių sąrašo viršūnėje – Peru!

Knyga: pirma mintis, kuri šauna į galvą, tai senokai skaityta labai plonytė Julio Kortasaro knygelė „Kronopų ir garsenybių istorijos“. Ją sudaro daug trumpų, smagių apsakymų. Radau ją draugės knygų lentynoje, paskaitinėjau istoriją apie lokį ir kanalizacijos vamzdžius, o tada taip užsimaniau, kad po kelių minučių jau buvau nusipirkusi internetu. Be viso kito, ši knygelė mus moko nežiūrėti į gyvenimą per daug rimtai.

Filmas: ir kaip man dabar išskirti vieną vienintelį iš daugybės mano mylimiausių? Tebūnie 1979 m. filmas „Being there“. Tai nėra viso mano gyvenimo filmas, tačiau šią satyrinę komediją neseniai žiūrėjau dar kartą ir man ji vėl be galo patiko. Mintis? Galbūt ta pati, kaip ir J. Kortasaro knygos, – nepriimti visko, kas vyksta aplink mus, pernelyg rimtai.

Gyvenimo moto: „Ir tai praeis“. Juk tiek geri, tiek blogi gyvenimo etapai turi tą pačią savybę: jie netrunka amžinai. Beje, dar vienas angliškas posakis šiuo metu kabo ant mano kompiuterio ekrano. Išvertus jis reikštų, kad rami jūra niekada nepadėjo jūreiviui įgyti naudingų įgūdžių. Prisimenu tai tada, kai ne viskas klostosi taip, kaip norėčiau.

Charakterio savybė, už kurią save labiausiai vertinu? Norėčiau sakyti, kad sąžiningumas, nes tikrai stengiuosi būti sąžininga sau ir kitiems. Gal dar ištikimybė, nes labai vertinu žmones, kurie yra aplinkui mane.