– Kokie jums buvo šie metai?
– Šie metai buvo darbingi, sėkmingi ir tuo pačiu nesėkmingi: daug nerimo, daug džiaugsmo. Dėl politinių dalykų ir karo padėties vis daugiau žmonių pradėjo kalbėti, kur bėgtų, jei kas nutiktų. Stengiuosi nuo to atsiriboti ir mėgautis tuo, kuo gyvenu dabar, nes jei pradėsiu fokusuotis į tai, kas duota, nebegalėsiu apčiuopti visko. Gyvenimas tęsiasi – reikia gyventi ir mėgautis, nes niekada nežinai, kas gali nutikti.
Šie metai prabėgo labai greitai. Artėja Kalėdos ir aš visada apmąstau, kas įvyko per metus, kas mane supa.
– Jaučiate nerimą?
– Mes kiekvienas turime savo psichologinių problemų. Aš jas mėgstu pripažinti. Kramtau nagus, kai jaučiu nerimą. Ir kas? Tai su nerimu susiję dalykai ir tai normalu. Emocijos turi būti visokios. Su nerimu tvarkomės skirtingai.
– Susiduriate su įvairiausiais neigiamais komentarais. Ar per metus jų sumažėjo?
– Padidėjo. Kiekvieną mielą dieną gaunu neigiamų komentarų – pradedant išvaizda, baigiant balsu, net tėvų meile. Bet tai yra tam tikra kaina: aš esu Ąžuolas, todėl ji neišvengiama.
Gaunu žinučių, kad esu nekultūringas, neišprusęs. Kai man tai rašo, visiškai nesvarbu kas, aš pasiunčiu ant trijų raidžių, ir tai yra geriausia terapija, kurią galiu gauti. Kai taip padarau, tie žmonės dar labiau susinervina. Žmonės nori tave prispausti prie sienos ir uždusinti. Manau, kad reikia atsikirsti ir nieko nebijoti.
Kai man tai rašo, visiškai nesvarbu kas, aš pasiunčiu ant trijų raidžių, ir tai yra geriausia terapija, kurią galiu gauti.
Pasakyti gerą žodį nekainuoja. Neapsimetinėsiu: žinau, kiek man svarbus emocinis palaikymas, žodis, išgirsti, kad man šiandien pasiseks. Iš savo aplinkos nuolat girdžiu gerus žodžius. Mes esame pripratę kritikuoti, nurodinėti, kabinėtis, peikti, neigti, bet niekas neprieina ir nepaklausia: kodėl tau taip nutiko? Gal gali pasidalinti savo istorija?
– Ar manote, kad žmonės galėtų gyventi kitokioje, palaikančioje aplinkoje?
– Nesutinku su ta fraze, kai žmonės sako, kad jie nepriklausomi ir viską padarys patys. Turi būti balansas. Jie turi jaustis ne tik pasitikintys savimi, bet ir gauti palaikymo iš šalies. Kas iš to, jei tikėsi savimi, o niekas nepalaikys? Tas sunkumas kaupiasi ir kai galiausiai prasprogsti, žmonės stebisi. Tai yra gyvenimas.
Prieš ateinant į interviu pagalvojau, kaip man pasisekė, kad turiu tokius tėvelius. Sau esu uždavęs klausimą: kas būtų, jei jie mane būtų kritikavę? Manau, manęs šiandien nebūtų. Yra be galo svarbu palaikyti, prieiti ir paklausti, išgirsti, išklausyti.
– Artėja šventės, ne visi laukia susitikimų su šeima, kai kurie net neturi to saugaus rato. Ką jiems patartumėte?
– Nežinau, ką patarti, nes nežinau, ką reiškia sutikti Kalėdas vienam. Kai sėdame prie šeimos stalo, pagalvoju, kaip gerai, kad yra močiutė, diedukas, ir užduodu sau klausimą: o kas bus, jei neliks artimiausių? Esu dėkingas, kad šiandien šeima yra sveika ir gyva. Metai eina ir tai vis labiau vertinu.
Man yra tekę sutikti Kalėdas Londone – verkiau, nes negalėjau pamatyti šeimos. Bandžiau teisintis, kad dirbu, bet suprantu, jog Kalėdos yra apie šeimą ir buvimą kartu. Tačiau visi turime išmokti būti vieni. Daug žmonių to nemoka: nemoka nueiti į kino teatrą, vieni pavalgyti. Anksčiau gebėjau nueiti net į naktinius klubus.
– Ar lietuviai yra nedėkinga tauta?
– Lietuviai labai save nuvertina. Labiau tikėkime savimi – esame labai darbštūs. Nemokame natūraliai už save pasidžiaugti. Kas kitas, jei ne jūs, galite pasidžiaugti? Sakoma, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Ne, gerus darbus reikia daryti garsiai, nes tai sveikintina, tai pavyzdys. Kas bus, jei būsime pasislėpę ir niekam nieko nerodysime, – iš ko imsime pavyzdį?
Sakoma, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Ne, gerus darbus reikia daryti garsiai, nes tai sveikintina, tai pavyzdys. Kas bus, jei būsime pasislėpę ir niekam nieko nerodysime, – iš ko imsime pavyzdį?
Mane labiausiai įkvepia, kai man parašo: „Ąžuolai, tu mane įkvėpei nupirkti sūnui ar dukrai klausos aparatus, nes aš gėdijausi.“ Tai mane paliečia ir tada jaučiu, kad tikrai įkvėpiau. Manau, kad tai yra geras „influencinimas“.
– Nešiojate klausos aparatus?
– Taip jau nutiko, kad turiu nešioti klausos aparatus. Tai trūkumai, kuriuos gyvenime paverčiu privalumais: kai noriu – girdžiu, kai noriu – negirdžiu.
Nežinau, ar klausos aparatai tikrai yra trūkumas. Gal labiau trūkumas yra tai, kad ne visada girdžiu tai, ką noriu. Miegu be klausos aparatų ir, neduok Dieve, jei nutiktų kokia nelaimė ar karas – negirdėčiau.
– Nuolat dejuojame, nors rodome prabangų gyvenimą. Kodėl?
– Manau, kad tai priklauso nuo žmogaus ir charakterio. Vienas turi mažiau ir viskas jam gerai, o kitas turi viską ir nuolat dejuoja. Mano aplinkoje nėra nuolat dejuojančių. Manau, kad žmogus dejuoja tada, kai per daug visko turi ir nebežino, ką dar su savimi padaryti.
– Šie metai parodė, kad galime daug ką pakeisti tik reikia stotis ir daryti. Ką manote?
– Žmonės suprato, kad reikia nebetylėti. Nesu politikos žmogus ir neturiu šiuo klausimu nusistatymų. Tačiau tai, kas vyko su kultūra, visi mitingai, yra sveikintina. Man labai gražu, nes tai nėra savanaudiškumas – žmonės susivienijo. Kas daugiau tai pakeis, jei ne mes patys? Stengiamės ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Žmonės pradeda suprasti, kad susivienijimas yra labai svarbus. Neslėpkite savęs, jei norite išreikšti nuomonę.
– Pykčio mūsų visuomenėje vis dar daug?
– Daug, nes žmonės pyksta už tai, kas tu esi, – net ir dėl to, kad tu gimei. Jų pasaulyje atrodo, kad kažkas ne taip, bet juk pasaulyje ne visi vienodi. Sulaukiu grasinimų, įvairių žodžių apie mamą, kaip ji mane tokį pagimdė. Tai rašo net ne vyrai, o moterys. Pripratau prie to ir susitaikiau. Kartais įkeliu nuotrauką ir prasideda… Padeda tikėjimas ir susitaikymas.
Kas liečia mano šeimą, tikrai atsikertu. Kartais gaunu komentarų, kad jie negalėtų atlaikyti tiek, kiek aš atlaikau.
Mano antra pusė yra iš Prancūzijos, ir ten labai nesaugu: ten parašo piktą komentarą – ir nužudo. Kiek turi būti pykčio viduje… Manau, kad komentaras, kurį parašo žmogus, yra jo atspindys.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai