Birutė Dambrauskaitė mus pasitinka puikiai apsirengusi, į vieną ausį įsivėrusi prašmatnų auskarą, išpuoselėtomis rankomis, spindinčiomis akimis ir spindinčia šypsena. Tikra mažosios scenos karalienė!

Stilingą butą primenančiame savo choreografo Andrejaus Procivo biure ji susirango ant ciklameno spalvos sofutės, gurkštelėja kavos su medumi ir sako: „Aš labai džiaugiuosi. Gyvenime neturėjau solinio koncerto. Ir štai jis įvyks kartu su Andrejaus šokių teatru „Andredance“. Man – naujas atgimimas. Tokio projekto Lietuvoje dar nebuvo.“

Šie metai B. Dambrauskaitei – jubiliejiniai. Sukanka 50 metų, kai ji dainuoja mažojoje scenoje. O lapkričio 30-ąją lietuviškojo kabareto žvaigždė B. Dambrauskaitė minės 70-metį. Jos solinis koncertas su šokių teatru „Andredance“ įvyks spalio 17 d. Lenkų kultūros namuose Vilniuje.

– Birute, scena – negailestinga. Moteris joje turi būti susitvarkiusi. Drabužis, šukuosena, manikiūras, bateliai ant beprotiško aukščio kulniukų – privaloma, ir nė viena neišdrįs laužyti šių taisyklių.

– Būtinai turi būti susitvarkiusi. Ir pedikiūras turi būti padarytas. O gal dainuojant teks išsispirti iš batelių? Visko gali nutikti. Aš gerbiu sceną. Man scena – šventas dalykas.

– Bet juk svarbiausia – balsas, dainavimas, ir tik tada – apranga?

– Ne. Scena – tai tvirtovė, kurioje aš gyvenu, kai dainuoju. Joje turi būti švaru, aš pati taip pat turiu būti susitvarkiusi. Na, galima su ta pačia suknele dainuoti, suknelė gali būti viena. Bet žmonėms įdomiau, kai artistė sukneles keičia.

– Ar daug laiko skiriate savo išvaizdai?

– Tiek, kiek reikia. Prieš einant į darbą arba prieš koncertą man reikia valandos susitvarkyti. Pavyzdžiui, kai buvau pilna, turėjau dvi siuvėjas, dvi dailininkes. Iš vienos suknelės darydavome keletą variantų.

Dabar, ačiū Dievui, turiu šitą šeimą, kuri rūpinasi manimi. Ir mano drabužiais, ir grimu. Ir patys pareiškia, kaip nori, kad atrodyčiau. Aš visą gyvenimą to troškau, bet niekada neturėjau. Kai filmavausi televizijos filme "Ar yra Venecija?", kur vaidinau grafienę, mane grimavo, rengė, graciją dėjo, batus derino. Buvau tokia laiminga, kad tik dainuok. Ir vaidink.

M. K. Čiurlionio meno mokykloje esu baigusi smuiką ir chorinį dirigavimą, todėl neturėjau grimo pamokų. Pati nusigrimuoju per 10 minučių. Kartais pasiseka, kartais – per vulgariai. Nemoku grimuotis.

Bet dabar turiu grimuotoją Valentiną. Jos vyras Andrejus – mano choreografas. Jis dizaineris, piešia modelius, tariasi dėl jų su manimi. Siuvėjai paaiškina, ko reikia, kokią mane scenoje nori matyti. Jis nori mane pakeisti. Ir jau pakeitė.

Andrejų pažįstu jau 25 metus. Kažkada, kai dainuodavau „Elguvos“ naktiniame bare, jis rūpindavosi mano pasirodymu. Dainuodavau ten keturis kartus per savaitę. Turiu daug gerų prisiminimų iš „Elguvos“.

Turiu ir savo manikiūrininkę. Kiekvieną savaitę darau šukuoseną, atlieku veido procedūras.

– Žiūriu į jus ir jaučiu: mokate burti kortomis?

– Kartais metu kortas. Kai būna labai sunku, stveriu į rankas Taro kortas, tokias mažytes. Tai – žaisliukai. Bet aš tais žaisliukais tikiu. Kai būna ypač neramu prieš koncertą, kai galvoju, kaip viskas pavyks, išmetu kortas. Bet labai retai.

– Kaip leidžiate savaitgalius, kai nėra koncertų?

– Važiuojame su Andrejumi ir Valentina į jų sodybą. Ilsimės ten aktyviai. Einame į pirtį, tada – į tvenkinį, kur išsitriname moliu. Bet jau greitai bus šalta lipti į tą tvenkinį. Aš taip pat turiu sodybą, bet viena ten nevažiuoju. Pas juos – kompanija, šeima. Jie mane tempia šalin nuo blogų kalbų, nuo blogų akių. Vis tas pavydas. Buvo pavydas, kad sublogau. Dabar – pavydas, kad turiu žmogų, su kuriuo drauge padarėme tą projektą. O aš dabar esu laimingiausia pasaulyje.

– O kas jums taip pavydi?

– Žmonės. Scenoje visada yra pavydo.

– Tai – konkurencija, ne pavydas.

– Taip negalima. Aš niekam nieko nepavydžiu.

– Jau kokie šešeri metai, kai jūs sulieknėjusi. Ar pasikeitė gyvenimas, atsikračius nereikalingų kilogramų?

– Aišku. Viskas OK. Kitaip atrodau. Lengviau scenoje judėti. Ant kablų – 14 cm aukščio – po sceną vaikštau. Turiu choreografijos užsiėmimų, darau kvėpavimo mankštą. Kiekvieną dieną repetuoju studijoje.

– Jums padėjo operacija, per kurią ant skrandžio buvo užmautas žiedas, reguliuojantis jo dydį. Kiek svorio tada numetėte?

– Daug. Svėriau 120, numečiau 70 kg. Na, atrodžiau baisiai, kai liko tik 50. Visi sielvartavo, kad per daug svorio numečiau, kad greitai susibaigsiu.

Operacija buvo be peilio. Uždėjo žiedą, jį užveržė ir ačiū Dievui. Valgyti nenoriu, o nuo mažens turėjau gerą apetitą, ištempiau skrandį. Dabar mažai valgau, bet dažnai. Viską, bet dažniausiai – sriubą. Cepelinų – ne. Sveriu dabar 70 kg.

– Daugelis žmonių bijo tokių operacijų. Kaip jūs pasiryžote?

– Žentas pasakė: „Jei dar 10 kg uždėsite, užsakysiu vežimėlį.“ Tik nereikia piktintis – mano žentas labai geras, labai mane gerbia. Tas jo pasakymas man buvo postūmis. Apsirengti, vaikščioti, judėti scenoje buvo sunku. Kelių sąnariams – prastai, kraujospūdis buvo daugiau kaip 200. Pabėgti, jeigu kas nors užpultų, būtų buvę sunku. Gydytojai sakė, kad reikės dėti dirbtinius kelių sąnarius. Leisdavo vaistus – viena ampulė kainavo 1000 litų, bet nieko nepadėjo.

Tik numečiau svorį – nei kelių keisti reikia, nei ukolų“.

– Su „Andredance“ šokių teatru koncertavote ir Palangoje. Turbūt Palanga sukėlė daug sentimentų – pažadino praeitį?

– Taip, visa mano kūryba sovietų laikais prasidėjo nuo naktinio restorano „Birutė“. Visą jaunystę važinėjau ten dainuoti – ir vasarą, ir žiemą. Kai čia nebuvo kur dainuoti, aš – į lėktuvą, 40 minučių – ir Palangoj. Trims dienoms.

Aš buvau ne formato – stora, manęs niekas nenorėjo – nei televizija, nei didžioji scena. Restoranai – taip, jiems tikau.

– Dėl to labai išgyvenote?

– Ne. Man nesvarbu kur – svarbu dainuoti. Žmonės mane mėgo visą gyvenimą. Ir man gerai būdavo naktiniuose baruose, kai buvau pilnoka. Prietema juose. Mėtė tai į vieną, tai į kitą – pasisekimą turėjau. Mano balsas tinka restoranų naktinei programai – toks bliuzinis, užkimęs. Ir dar – mano repertuaras buvo nepatriotinis. Manau, mano vieta buvo ten. Todėl kai pakvietė į didžiąją sceną, pamaniau, kad jai netinku.

Kartą paklausiau režisieriaus Vytenio Pauliukaičio: „Kodėl tu mane išvedei į didžiąją sceną, kai man buvo jau 50 metų?“ V.Pauliukaitis atsakė: „Ir Žemaitė rašyti pradėjo būdama 50 metų.“

– Pagal kokius kriterijus renkatės dainas?

– Renkuosi dainas pagal jausmą. Jeigu nėra drebato, kaip aš sakau (drebulio – red. past.), tai daina ne mano. Jei daina supurto iki sielos gelmių – ji mano. Renkuosi, kas man patinka, bet ko nedainuoju. Kodėl? Todėl, kad yra praeinančios dainos ir yra gilios. Mano – gilios, išgyventos. Todėl jos ilgai būna mano repertuare. Renkuosi jas pati. Iš San Remo, Sopoto festivalių. Mėgstu lenkišką muziką, Ellos Fitzgerald dainas. Ieškau dainų „Yuo Tube“, radijo klausausi. Dainų tekstus į lietuvių kalbą man verčia poetė Ramutė Skučaitė.

– Ar iš koncertų galite pragyventi?

– Ne. Dėstau dainavimą Balio Dvariono muzikos mokykloje. Gaunu pensiją.

– Jeigu jums reikėtų savo gyvenimą atsukti atgal, ką darytumėte kitaip? Ar būtumėte pasirinkusi muziką? Ar būtumėte tekėjusi už to paties vyro?

– Tikriausiai taip.

– Ar manote, kad viskas nulemta žvaigždžių – aukštai, danguje, žmogui surašytas jo likimas, ir niekur nuo to nepabėgsi?

– Likimas yra. Dainuoju nuo 5-erių. Bet grojau ir akordeonu, ir pianinu skambinau, ir smuiku griežiau. O mokytis įstojau chorinio dirigavimo į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Rezultatas toks: visą gyvenimą dainuoju estradoje.

– Vyrą jau kuris laikas palaidojote. Gal turite draugą?

– Ne, neturiu ir nenoriu. Aš mylėjau savo vyrą. Koks jis buvo – toks, bet buvo mano gyvenime vienintelis vyras. Dabar jo nėra, ir aš esu laisva. Užsiimu tiktai muzika, dainavimu. Kiekvieną dieną mano ir vyras, ir meilužis, ir draugas – mikrofonas.

– Ar nejaučiate skaudulių dėl ne itin darnaus savo šeiminio gyvenimo?

– Aš viską pamiršau. Tą gyvenimo puslapį užverčiau. Dabar gyvenu šia diena. Aš – laiminga. Turiu daug energijos ir jėgų. Dieną naktį galvoju apie tą projektą. Aš – ne viena. Nėra vienatvės scenoje.