„Įsivaizduok, Beata, 16 tūkstančių karių divizija, paskui kurią važiuoja virtuvė: kepėjai, skerdėjai ir tos vadinamosios patrankos, kurios veža karštą maistą –sriubą, košę, guliašą kažkokį. Ypatingomis sąlygomis, kai vyksta karo veiksmai, tu negali gauti karšto maisto, valgai, ką atsidarai skardinėje, bet kai atvažiuoja ta guliašo patranka – tai yra šventė! Maistas kareiviams buvo vienas svarbiausių dalykų, savotiška šventė, nes jis leido išgyventi. Jie galvodavo: dabar aš gausiu skaniai pavalgyti“, – pasakoja istorikas ir laidų vedėjas Robertas.
Pasirodo, būtent per Antrąjį pasaulinį karą suklestėjo greito ir ilgiau išsaugomo maisto gamybos pramonė. Konservuota mėsa skardinėse, kurią dar ilgai po karo šeimininkės naudojo greitai vakarienei paruošti, taip pat sukurta kariams maitinti. „Namų šeimininkės per dešimt minučių išspręsdavo vakarienės klausimą. Bet galvoju, kad tas greitas maistas yra mūsų priešas šiais laikais, mes turbūt norėtume grįžti prie lėto maisto, neskubėdami jausti, kad jo kelias trumpas – nusiskyniau pomidorą ir štai jis jau mano lėkštėje“, – apie tai, kaip mūsų mitybos įpročius pakeitė karas, Beatai pasakoja istorikas.
Sužavėta įdomių istorijų, daugelio knygų apie maistą autorė Beata Nicholson ragina Robertą: „Rašyk dar ir kulinarinę knygą!”
Kaip Robertas Petrauskas iš žinomiausio šalyje sporto komentatoriaus tapo rašytoju? Kodėl jis kiekvienam pataria rašyti dienoraštį? Kas paskatino žinomą vyrą keliems mėnesiams mesti visus darbus ir išsikraustyti į sodybą? Atviras pokalbis laidoje „Beatos virtuvė“ – jau šį penktadienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir lrt.lt.
Naujausi komentarai