Laidų vedėja, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson laiminga. Ji negali gyventi ne tik be šeimos, artimųjų, bet ir be virtuvės. Už tai, kad žengė savo gyvenimo keliu, ji dėkinga ne tik sau, kad įsiklausė į širdį, bet ir Didžiajai Britanijai bei vyrui Tomui.

– Kalbant su Beata neįmanoma nepaklausti, ką šiandien ji valgė pietų.

– (Juokiasi) O, geras klausimas! Šiandien mano virtuvėje buvo fiesta! Su savo virtuvės pagalbininke ir kūrėja Ieva gaminau naujų patiekalų. Pietums – morkų ir pomidorų sriubą su kukurūzais, labai skanias salotas su keptais moliūgais, obuoliais, riešutais, pupelėmis, špinatais ir ožkų sūriu ir dar skanesnes – su morkomis, avinžirniais, razinomis, abrikosais ir migdolais. Ir dar ne viskas! Ragavau vištienos kukulių su daržovėmis ir burokėlių rizoto.

Vakar buvo paprasčiau – virtos pupos.

– Kas jums svarbiausia, kalbant apie mitybą?

– Įvairovė. Maistas – tai gyvenimas ir bendravimas. Neturiu griežtų taisyklių. Maistas turi teikti malonumą, nors kartais reikia tuos malonumus teisingai įvertinti ir tinkamai vartoti.

– Maistą derinate?

– Nežinau, kas yra derinimas, bet derinu, – šypsosi. – Ir nevalgau duonos su bulvių koše, ir visada pirmenybę teikiu daržovėms.

– O ko neleidžiate valgyti sūnui Jurgiui ir dukrai Izabelei?

– Neleidžiu gerti saldžių gėrimų ir valgyti pernelyg daug saldumynų. Nėra griežtų draudimų, viskas turi būti su saiku. Viskas – derybų klausimas: jei geriame saldžių gėrimų, tada po pietų tikrai nebus ledų. Šią taisyklę taikau, kai valgome mieste arba mano vyro neapolietiškų picų restorane, nors ten gaminamas naminis limonadas, kurį vaikai labai mėgsta. Bet jei geriame vandenį, tai desertui galime skanauti ten pat pagamintų naminių ledų.

– Dabar vyksta kova tarp skanios chemijos ir sveikuolių, ekologiško maisto, vegetarų, žaliavalgių. Kurioje barikadų pusėje esate jūs?

– Skani chemija – juokingas pasakymas. Visi galėtų pasimokyti vieni iš kitų. Nesivaikau kraštutiniškumų. Geriausia yra subalansuota mityba. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje populiarėja vegetarizmo ir žalio maisto idėjos. Nors kol kas didžioji dauguma tik garsiai trimituoja apie savo polinkius į ekologiją. Vis dėlto procesai – gerame kelyje, Lietuvoje jau galima rasti beveik visko.

– Ar nėra šventvagiška mėgautis įmantriais patiekalais, kai pasaulyje kas kelias minutes iš bado miršta žmogus, o Lietuvoje daug gyventojų skaičiuoja centus duonai?

– Geras klausimas. Man tai labai aktualu ir svarbu. Todėl ne vienus metus dirbu su "Maisto banku", skaudu, kad Lietuvoje yra žmonių, galvojančių, ar bus kas ant vakarienės stalo.

Jau ketvirtus metus inicijuoju projektą "Kviečiu į svečius", o "Maisto bankas" už surinktas lėšas žmonėms perka maisto. Šiais metais surinko jau daugiau kaip 55 tūkst. litų, o per keturis projektus bus apie 200 tūkst. litų. Už tuos pinigus "Maisto bankas" gali išdalyti produktų už daugiau nei pusę milijono litų. Man labai svarbi ši veikla ir džiaugiuosi, kad galiu įtraukti savo auditoriją į gerumo ir vaišingumo iniciatyvas.
Lankiausi labdaros valgyklose ir žinau, kaip gyvena žmonės. Be to, maistas, kurį siūlau, nėra prašmatnus. Jis skanus, džiaugsmingas, kasdienis. Kalbu apie tai, kad reikia džiaugtis kiekviena diena.

– Kokioje gražiausioje vietoje jums teko skanauti maisto?

– Nesudarinėju tokių vietų dešimtuko. Gražiausia vieta gali būti namie, prie židinio susirinkus su šeimos nariais. Atsimenu vakarienes viename didžiausių Londono pastatų, paplūdimyje Karibuose, Nidoje. Nėra gražiausių vietų, jos gali keistis kasdien. Svarbu, su kuo valgai ir ką. Ir nėra skaniausio patiekalo, kurį valgiau. Skaniausia yra tai, ką aš valgiau šiandien, paskui – ką valgysiu rytoj.

– O keisčiausias ar šlykščiausias patiekalas?

– Nevalgau, kas šlykštu. Esu estetė ir neieškau ekstremalių maisto pojūčių. Maistas turi teikti malonumą ir džiaugsmą. Tiesa, nemėgstu žalių svogūnų. O šią vasarą ragavau vieno geriausių pasaulyje virtuvės šefų iš žiogų pagaminto ir į sojas panašaus fermentuoto padažo. Tačiau apie patiekalo sudėtį sužinojome tik jį suvalgę.

– Ar tiesa, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį?

– Ne! Mano vyras pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad mane išmokė gaminti. Draugystės pradžioje jo nežavėjau savo patiekalais ir nemėginau suvilioti pyragu. Kai pradėjau važinėti į Londoną, o jis – į Vilnių, dažniausiai valgydavome restoranuose.

– Tuomet per kurią kūno dalį veda kelias į vyro širdį?

– Per akis. Akys viską mato ir viską jaučia.

– Judu susituokę vienuolika metų.

– Palaukite... – garsiai skaičiuoja. – Aha, vasarą bus dvylika.

– Kas per tuos metus pasikeitė, sublizgėjo, nubluko? Ką davė laikas?

– Suaugome vienas su kitu. Tapome vieniu. Užgyvenome du vaikus, šunį, pakeitėme geografinę vietą – iš Anglijos persikėlėme į Lietuvą. Vienuolika metų – labai trumpas laikotarpis. Kaip viena diena.

– Tai sakote nuoširdžiai ar tik viešumai? Kaip kovojate su monotonija, rutina, įpročiu, pojūčiu, kad vienas kitą pažįstate nuo... iki?

– Nejaučiu nuobodulio šeiminiame gyvenime. Jis labai įdomus, dinamiškas, o pastovumas ir stabilumas šeimoje – vertybė.

Labai myliu savo vyrą ir dėkoju Dievui, kad tokį man atsiuntė, nors man reikia kovoti su jo užsispyrimu. Bet jis yra mano laimė ir meilė.

– Kuo santūrus britas sužavėjo Beatą, tuo sumenkindamas lietuvius vyrus?

– (Juokiasi) Tai stereotipai, nors ir jie negimsta iš niekur. Visos tautos turi joms būdingų savybių. Kai įsimylėjau Tomą, nesirinkau tautybės, man buvo nesvarbu, jis britas, lietuvis ar prancūzas.

– O Tomas sakė, kuo jį nuginklavote?

– Neanalizuojame to. Tai jausmas, kai supranti, kad gera su tuo žmogumi. Ir nesirengi patikti jam ilgomis blakstienomis, ilgais nagais ar geltonais plaukais. Nevertinu žmonių detalėmis. Pajaučiu žmogų, jo energiją, aurą, emocinį intelektą. Ir kartais pajuntu tai, ko negaliu sudėti į žodžius. Mes vienas kitą pajutome, taip atsitinka daugeliui. Gal tai ir yra tikroji meilė, kai negali pasakyti, kodėl įsimylėjai?

Ir jis, pamatęs mane, nenusprendė, kad aš gražiausia mergina, kurią pamatė. Beje, jis juokauja, kad vedė vieną lietuvę, o gavo dešimt. Visus mano draugus ir gimines kartu į porą. Mes, lietuviai, labiau mėgstame būti gaujose ir būriuose nei britai.

– 2003 m. interviu mums sakėte, kad rašote dienoraštį. Koks naujausias įrašas jame?

– Oi, turiu krūvą ranka rašytų puslapių. Bet dabar dienoraštis – mano tinklaraštis. Tai – gan atviras mano gyvenimo atspindys, nes nelieka laiko vienai sau rašyti dienoraščio.

– Tačiau dienoraščio ir tinklaraščio negalime lyginti. Dienoraštis vis dėlto intymesnis, skirtas pažinti save ir kalbėtis su savimi.

– Nebūtinai. Kodėl tinklaraštyje žmogus negali būti atviras? Stengiuosi su visais būti atvira.

– Atvirumo jums netrūksta. Pamenu dar vieną trumpą interviu mums, kurį duodama prieš vienuolika metų atsakėte "taip" į klausimus, ar mušėtės su moterimi, ar patyrėte vienos nakties nuotykį.

– (Kvatojasi) Tikrai taip nesakiau. Na, gal, gal. Gal juokavau, gal kalbėdama apie nuotykį norėjau pasirodyti padūkusi, nors iš tiesų tokia nebuvau.

– Jūs taip pat, kaip ir visi suaugusieji, laikui bėgant užsidedate kaukę ir išsižadate savo žodžių?

– Na, ne... Nebūtinai kaukę. Laikui bėgant suprantame, kas suteikia tikrą džiaugsmą, kas yra kas. Bandymas vaidinti nėra tiesus ir geras kelias, o mano natūra yra atvira. Taip, kartais tai nėra pranašumas. Man svarbu, kad visi būtų laimingi, stengiuosi nieko neįžeisti. Bet atvirumas, kaip sakau, yra mano politika.

Ir man patinka televizija, patinka gaminti, neatsibosta bendrauti su skaitytojais. Kitaip nebūčiau viešumoje. Taip, sveikata nėra geležinė, kartais didelis dėmesys vargina, reikia laiko pasikrauti energijos.

– Savo vyrui vis dar sakote viską į akis?

– Taip, net labai! Nežaidžiu jokių žaidimų. Visada sakau tai, ką galvoju. Jei pradėsi su artimu žmogumi žaisti, nebus nieko gero.

– Vis dar manote, kad vyrui svarbiausia yra protas?

– Taip!

– O širdis, kuri amžinai kovoja su protu?

– Svarbiausia, kad ji būtų sveika. Vieni vadovaujasi protu, kiti – emocijomis. Aš – iš emocionalių žmonių. Bet vyrui vis dėlto svarbu ir protas, ir širdis. Kažkam – pilvo presas (juokiasi).

– Čia kaip tame anekdote, kai naujasis rusas ištraukė storą piniginę ir sportiškam vyrui paaiškino, kad čia yra geriausias presas?

– Ne, ne. Nors kažkam svarbu pinigai. Man – žmogus, tai, kaip su juo jaučiuosi būdama kartu.

– Kodėl vis dėlto grįžote į Lietuvą, nors kadaise sakėte, kad Tomui būtų sunku čia pritapti ir verčiau nerizikuosite?

– Tuomet jis buvo apsvaigęs iš meilės ir siūlėsi avantiūrai. Suveikė mano protas: man vis dėlto lengviau buvo išvykti į Angliją, nei jam – į Lietuvą. Bet dabar tuo džiaugiuosi – ten daug išmokau, atradau kulinariją, baigiau mokslus. Nenorėjau nulemti kito žmogaus likimo, kol jis nėra apsisprendęs, bet grįžome čia jo iniciatyva, kuri labai sėkmingai realizavosi.

– Grįžti turėjo įtakos, kad čia jūs žinoma, o ten, atleiskite, tarsi niekas?

– Ne, ne. Gali būti laimingas niekas, žinomumas toli gražu nėra viskas.

Skraidydavau į Lietuvą dažnai. Ir negalėjau dažniau ar mažiau. Iš Londono ketinome persikraustyti gyventi į kaimą, tačiau skraidyti būtų tekę, verslą jam prižiūrėti irgi būtų reikėtų, todėl Tomas pasiūlė keltis į Lietuvą.

O vaikai tokio amžiaus – Izabelei aštuoneri, o Jurgiui – šešeri, –  kad jiems geriausia būti ten, kur yra jų tėvai. Lietuvoje jiems labai patinka.

– Ar čia Tomas nepasijuto kaip filmo "Redirected" herojai britai?

– (Juokiasi) Matėme tą filmą, net nežinau, ar jis patiko. Buvo iššūkių dėl kalbos ir kultūrinių skirtumų, tačiau viskas buvo normalu. Jis nesijautė kaip džiunglėse ar kaime. Greitai apsiprato, sėkmingai plėtoja veiklą, atidarė jau antrą restoraną. Ir, beje, Lietuvoje mato labai daug galimybių.

– O kaip jaučiatės jūs, pabuvusi aukštesnėmis socialinėmis garantijomis ir pragyvenimo lygiu garsėjančioje šalyje?

– Negaliu teigti, kad gyvenimo lygis gerokai aukštesnis. Ir žmonių ten yra visokių.

– Aha, matome, ką čia atvykstantys britai išdarinėja prie paminklų ar ambasadų...

– Visokių yra ir britų, ir lietuvių. Tik ten ryškesni socialiniai skirtumai.

Lietuvoje jaučiuosi labai gerai ir mūsų šalis puiki gyventi: auginti vaikus, įgyvendinti idėjas, galime keliauti, kur norime, o lietuviai veržlūs, imlūs naujovėms, svetingi ir draugiški. Angliją aplankome neretai, skaitome ir jų laikraščius. Bet palyginti su Londonu, Vilniuje švaresnis oras, mažiau žmonių, jaukiau. Nesijaučiame kažko netekę. Ir net šunį atsivežėme.

– Vis dar nemylite kačių?

– Ne. Šunys – didesni draugai, bet vieni myli šunis, kiti – kates, vieni mėgsta kavą, o kiti – arbatą. Aš dieną pradedu nuo arbatos su pienu. Ir tik vėliau išgeriu kavos.

– Dabar plačiai nuskambėjo istorija su Žydrūnu Ilgausku. Jei jums reikėtų rinktis vieną pilietybę – liktumėte lietuvė ar norėtumėte britiško asmens dokumento?

– Likčiau lietuvė, tik lietuvė! Niekada nepretendavau į britų pilietybę, tuo nesidomėjau ir nematau jokių pranašumų.

– Ką atradote per 35 gyvenimo metus?

– Labai daug ką. Ir ketinu dar daug atrasti. Jaučiuosi savo rogėse, turiu puikią komandą, kuri teikia džiaugsmo kiekvieną dieną. Man nesunku keltis rytais, neliūdžiu sekmadienio vakarą, kad ryt – darbas. Didžiausia laimė ir atradimas daryti tai, kas teikia malonumą kiekvieną dieną.

Nuolat savęs klausiu, kas man teikia malonumą, o ne kas man padėtų uždirbti daug pinigų. Norėjau televizijos – dirbau, patinka gaminti – gaminu. Tai atradau sulaukusi 25 metų. Kiekvienas žmogus turėtų siekti gyvenime atrasti save.

– Ir eiti savo širdies keliu.

– Būtent!

– Ką jums davė Tomas?

– Labai daug! Jei nebūčiau jo sutikusi, nebūčiau gyvenusi Didžiojoje Britanijoje ir nežengčiau tuo keliu, kuriuo einu dabar. Be to, jis man suteikė didžiausią laimę.

– O dalis jūsų gerbėjų vyrų, kurie varvina seilę dėl Beatos kūno formų? Ignoruojate juos?

– (Kvatojasi) Gerbėjų neignoruoju, bet tai – moterys. Vyrai rašo labai retai ir žino, kad vargintis neverta.

– Ar turite tik vieną tatuiruotę, ornamentą ant nugaros?

– Vieną. Bet manau, kad laikas tą tatuiruotę pagražinti ir atnaujinti, nors tai nėra mano prioritetas.

– Daugiau neteko muštis su moterimis?

– Tik žodžiais. Dažniausiai su dukra. Tačiau stengiuosi vengti konfliktinių situacijų.

– Ir vis dar negalite gyventi be savo "iPhone"?

– Dabar – taip. Nes juo bendrauju su savo skaitytojais.

– O be ko išties negalite gyventi? Po šeimos ir "iPhone"?

– Sudėtingas klausimas. Hm... Be savo virtuvės.

– Galėtumėte pagaminti patiekalą iš kirvio arba negyvenamoje saloje?

– Neteko, bet pavyktų. Nors šiaip miške reikia grožėtis gamta ir būti be virtuvės. Jei tai būtų negyvenama sala, reikėtų įvertinti, iš ko galima pagaminti valgyti. Ar pagauti paukštį, ar žuvį, ar nudobti mamutą... (Juokiasi).

– Jei prakalbote apie mamutus, gal žinote, iš kur atėjo žmogus?

– Iš Dievo. Jis kūrėjas.

– Kas B.Nicholson lūpomis yra Dievas?

– Kas yra greta. Būdamas trejų metų Jurgis pasakė: "Mamyte, kai liečiu tavo odą, liečiu Dievą."

– Kam jis davė mums gyvenimą?

– Nugyventi džiaugsmingai, prasmingai. Ir to paties suteikti kitiems.

– Kokia būtų jūsų paskutinė vakarienė? Ką Beata patiektų ant stalo?

– Viena draugė Londone organizuoja būtent tokias vakarienes. Žmonės pasako, ko norėtų paskutinei vakarienei, o virtuvės šefas sudaro valgiaraštį. Ketinu nuvykti į tokią vakarienę. Bet niekada gyvenime nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje, kai galėčiau žinoti, kad ši vakarienė – paskutinė.

– Neduok Dieve, kad taip atsitiktų. Vis dėlto koks patiekalas būtinai būtų ant stalo?

– Koks nors iš burokėlių.