Penkiolika kartų Dievų sala vadinamame Balyje apsilankiusi verslininkė ir keliautoja Margarita Serych vis dar neatsižavi sala, jos magija, ceremonijomis ir šventėmis. "Ten tiesiog ore jaučiu mistiką ir stiprią energiją", – sako ji.

Mintis – materiali

Pirmą kartą Dievų salos žeme Indonezijoje 32 metų moters pėdos žengė 2011-aisiais.

"Balio salą akimirksniu įsimylėjau, jau važiuodama iš oro uosto į viešbutį pagalvojau, kad norėčiau tą grožį perkelti į Lietuvą ir kurti verslą", – tai buvo pirmoji Margaritos mintis, kuri materializavosi: moteris pradėjo prekiauti baldais, aksesuarais iš Balio.

Ten būdama Margarita ne kartą buvo šokiruota, kai patirdavo daug sutapimų ar mintys materializuodavosi bent penkis kartus per dieną. Panašių dalykų Lietuvoje daugeliui nutinka tik kartą ar du per metus.

"Pagalvojau apie retą vaisių, o netrukus sužinojau, kad iš to vaisiaus bus gaminamas pagrindinis desertas vakarienei. Vos pabudus kilo mintis, kad labai noriu masažo, po akimirkos paskambino draugė ir pagyrė masažuotoją, kurią jau siuntė man į namus, – prisimindama dabar jos jau nestebinančius sutapimus šyptelėjo Margarita. – Kokia tavo sukurta harmonija su savimi, su gamta, taip ten viskas ir vyksta. Mintis, veiksmas sulaukia atsako. Kai jauti disharmoniją, sala tarsi pati išstumia žmones – jie patiria nelaimių, avarijų, suserga."

Margarita prisiminė vieną situaciją: prie prekybos centro, kur sunku pastatyti automobilį, motorolerį ar motociklą, stovi vaikinukas, kuris atranda patogią vietą parkuoti. Išvažiuojant įprasta jam duoti arbatpinigių.

"Tą dieną lijo, tad pinigus pasirengiau iš anksto, nes piniginę laikiau rankinėje, šią – po lietpalčiu, dar reikėjo užsidėti šalmą, –  pasakojo Margarita. – Skubėjome ir, nesulaukdamos vaikinuko, jau norėjome išvažiuoti."

Jis atbėgo, Margarita jam padėkojo, o draugė, tingėjusi vėl išimti piniginę iš rankinės ir išsinerti iš lietpalčio, nuvažiavo jam nepadėkojusi. Ir tą pačią dieną iš jos kažkas pavogė piniginę.

Tylos dieną – tuščia

Tokia kasdienė ir neapčiuopiama Balio mistika, kur gyvena daugybė įvairių dievybių, žmonės laikosi senųjų tradicijų ir ceremonijų.

Keliautojai pati gražiausia šventė ne tik Balyje, bet ir visame pasaulyje – jų Naujieji metai. Tai – Nyepi. Tylos šventė.

Naujuosius metus, kaip ir beveik visus svarbius ar net smulkius dalykus – nagų kirpimą, apsilankymą kirpykloje ar didesnių pirkinių įsigijimą baliečiai derina su Mėnulio kalendoriumi.

Žmonės iš gipso gamina ogo-ogo – piktąsias dvasias ir pačias blogiausias žmogaus savybes simbolizuojančias statulas perkreiptais, nuožmiais ir baisiais veidais.

Nyepi išvakarėse vyksta milžiniškas paradas su muzika, dainomis ir šokiais: švenčia visi baliečiai – ir mažieji, ir senoliai.

Žmonės neša ogo-ogo iki jūros ar vandenyno ir ten pusiaunaktį jas sudegina.

"Tai simbolizuoja iš namų išvaromas blogąsias savybes, piktąsias dvasias, išsivalymą", – aiškino Margarita, kuri nekart šventė Nyepi.

Įdomiausia tai, kad nuo aušros iki aušros, kai statulos jau sudegintos, žmonės medituoja, nieko nevalgo, nedega šviesos ir laikosi ypatingos tylos: jie saugosi, kad blogis negrįžtų atgal.

"Turbūt niekur pasaulyje nėra tokios šventės, per kurią parą būtų uždarytos ne tik visos įstaigos, parduotuvės, bet net oro uostas. Gatvėse – mirtina tyla ir tuštuma. Ypatingu atveju pagelbėtų nebent medikai arba ugniagesiai, – pasakojo Margarita, kuri pro namų langus matė tuščias gatves. – Šios tradicijos privalo laikytis ir užsieniečiai, o į gatves išėjusius žmones mandagiai perspėja grįžti specialios policijos pajėgos. Jei kažkur pamatys šviesą ar išgirs muziką, taip pat paprašys laikytis tylos."

Turistai ar kitų religijų atstovai išvakarėse laikraščiais apklijuoja savo namų langus, kad nesiskverbtų šviesa: tą naktį ir dieną jie praleidžia tyliai prie televizoriaus ekrano.

Kūnus degina ir po pusmečio

Didelį įspūdį Margaritai paliko ir garsusis Balio festivalis – Galungan.

Dešimt dienų trunkanti šventė simbolizuoja Dharmos (tvarkos) pergalę prieš Adharmą (blogį, amoralumą).

Kai kurie baliečiai teigia, kad Galungan simbolizuoja ir didžiausio salos ugnikalnio bei šventuoju kalnu laikomo Agungo išsiveržimą.

"Tomis dienomis saloje ypač gražu, – Galungan prisiminė Margarita. – Kaimų, miestų gatvėse kabo ilgos, lenktos bambukinės kartys penjor, ant jų sukabintos gėlės, augalai."

Gatvėse vyksta įspūdingos, spalvingos procesijos.

Trys dienos iki šventės pradžios visi kepa bananus, dvi dienos iki šventės gamina ryžių paplotėlius, o Galungan išvakarėse aukoja gyvulius. Beje, seniau buvo aukojami vėžliai.

Pradžioje teigiama, kad blogis laimi, tačiau po to prasidėjęs Galungan simbolizuoja gėrio pergalę prieš Adharmą.

"Tuomet žmonės lanko artimuosius, gimines, draugus, vyksta į šventyklas, daug aukoja", – šiemet Margarita šios šventės metu liepą (Galungan dažnai vyksta du kartus per metus)  lankėsi Sakenan šventykloje, kur rengiamos pagrindinės ceremonijos.

Baliečiai tiki, kad tomis dienomis į žemę nusileidžia dievai. Žmonės kelias valandas kantriai laukia eilėje prie šventyklos, meldžiasi, dažnai panyra į transą, o ore tvyro galinga energija.

Baliečiai ypatingą dėmesį skiria ir kremavimui, mat kūnas – tai tik konteineris sielai.

"Todėl jei kūno nesudeginsi, siela blaškysis ir bus pasmerkta amžinai kančiai žemėje, – dar vieną baliečių hinduistų tradiciją minėjo M.Serych. – Neatsitiktinai kremacijai ir laidojimo ceremonijai baliečiai išleidžia daug pinigų. Vargingos šeimos, jei tuo metu neturi galimybių iškilmingai kremuoti artimą, jį užkasa žemėje. Ir kremuoja po mėnesio, dviejų ar pusmečio."

Leyak siurbia kūdikių kraują

Balio saloje žmonės šimtus metų laikosi senųjų tradicijų.

1950-aisiais  Balis įėjo į Indonezijos sudėtį ir liko vienintele neislamizuota sala: apie 90 proc. baliečių išpažįsta hindi religiją, kuri skiriasi nuo Indijos hinduizmo.

Žolelių nuovirai, magiški ritualai, burtai, užkeikimai – tai Balio saloje vyksta ir šiandien.

"Nors pastaruoju metu atsirado daug komercijos, ypač tam turėjo įtakos Holivudo filmas su Julia Roberts "Valgyk, melskis, mylėk", – tikrų dalykų Margarita patarė ieškoti tarp vietinių, draugų, o neperkant bilietų gatvėse.

Ji lankėsi pas hilerius: kai kurie jų išties nustebino galinga energija ir sugebėjimais.

Baliečiai bijo piktųjų dvasių, tiki mitologine pabaisa Leyak, kuri skraidžioja ore, gali įsiskverbti į žmogaus sielą, o labiausiai mėgsta nėščias moteris, kad galėtų išsiurbti dar negimusių jų kūdikių kraują.

Kartą Margarita nuomojosi vilą, kurios tvarkyti atvykdavo gera, kukli mergaitė. Tačiau šią kartkartėm aplankydavo vizijos.

"Besitvarkant namuose kartais ją apimdavo transas, prasidėdavo traukuliai. Netrukus ji atsipeikėdavo ir dirbdavo kaip niekur nieko, – M.Serych kartą išsigando išvydusi virsmą – mergaitė staiga virto tarsi kitu žmogumi. – Atsigavusi ji nuskubėjo gaminti kavos, tikindama, kad ją aplankė mirusi močiutė ir paprašė šio kvapnaus gėrimo."

Kecako ceremonija

Balyje skyrybos itin retos, nors tuokiamasi anksti: baliečiai itin paiso vertybių, vertina šeimą, garbę. Nors į jų gyvenimus tarsi lava skverbiasi globalizacija, vartojimo kultas.

Vienas Margaritos pažįstamas neištvėrė ir po penkerių metų išsiskyrė su žmona: jauną moterį esą užpuldavo dvasios. Ji pradėdavo purtytis, draskytis, tarsi kažkas svetimas įsibraudavo į jos kūną. Deja, jai nepadėjo nei hileriai, nei šventikai.

Didelį įspūdį daro ir garsusis šokis kecakas, kurį šoka ne mažiau nei 100 vyrų. Jie sėdi ratais lotose poza, linguoja, šoka, kartoja "čak čak" ir net nugrimzta į transą.

Rato viduryje šventikas pasakoja Ramajanoje aprašytą garsią istoriją, kai septintuoju hinduizmo dievo Višnaus avataru (įsikūnijimu, inkarnacija) laikomas Rama kovojo su blogio demonu Ravana. Toje kovoje Ramai padėjo beždžionės pavidalo stiprūs kariai humanoidai – vanarai.

Margarita primygtinai siūlė apsilankyti kecako ceremonijoje, tačiau patarė pirkti bilietus ne gatvėje, o paklausti vietinių, kur vyks ši ceremonija, skirta baliečiams.

"Balyje kiekvienas gimęs vaikas prilyginamas iš dangaus nusileidusiai dievybei, – baliečiai 105 dienas stengiasi, kad vaiko kūnas nepaliestų žemės. – Kitaip jis bus suteptas. Todėl jį nešioja, guldo ant lovos, bet mažylis negali paliesti žemės."

Margarita turi kelis draugus baliečius, bet žino, kad su jais, kaip įprasta mums, nesimatys kiekvieną dieną: jie laikosi Mėnulio kalendoriaus ir tą dieną, kai tu nori susitikti, gali dirbti, kirptis ar leisti laiką su artimaisiais.

Kasdienės aukos

Baliečiai ypatingai pasitinka Mėnulio pilnatį. Tuomet aukojama. Įprastas vaizdas gatvėje – su aukų krepšeliais ant galvos vaikščiojantys žmonės.

Į vietos šventyklas tądien gali patekti, tik privalai segėti sorongą (ilgą sijoną), o vyrai ant galvos dar turi apsirišti baltą juostą, kuri primena netradicinę kepurę.

Į šventyklas negali eiti moterys ovuliacijos metu, žaizdoti žmonės. Beje, kai kurie šventikai net jaučia, kai moteris būna ypatingos būsenos.

"Šventyklose gali pajusti ypatingą energiją", – tikino Margarita.

Ji ant rankos ryšėjo tradicinį trispalvį (juodas, raudonas, baltas) baliečių raištį, skirtą trims hindu dievybėms – Brahmai, Višnu ir Šivai. "Raištis atsipalaidavo, bet nenorėdama pamesti dabar laikau rankinėje", – prisipažino M.Serych.

Jai imponuoja ir nedideli altorėliai prie namų arba namuose: kiekvieną dieną baliečiai atneša gėlių, vaisių, ryžių.

"Ryte geriu kokoso pieną arba kavą, – apie dienos pradžią Balyje pasakojo Margarita. – Ateina mergina su aukų krepšeliu ant galvos. Aukas padeda altorėlyje, uždega smilkalus, pamojuoja ranka kelis kartus ir tyliai išeina, palikdama ypatingą aureolę."