Turbūt nebus suklysta teigiant, kad Vladas Rukša – vienas tikriausių Kauno hipių, nenusikirpęs ilgų plaukų, regis, nuo septyniasdešimtųjų, o gal dar anksčiau – nuo to laiko, kai ilgi plaukai reiškė ir meninę, pilietinę poziciją, ir sovietinės santvarkos nemalonę.

Keramikas V.Rukša gimė ir didžiąją dalį vaikystės praleido Sibire. Nuo sovietinių represijų nukentėjo jo seneliai, tėvai, vėliau maištingą sūnų raginę būti nuosaikesnį, ieškoti aplinkkelių tikslui pasiekti, nes tiesus kelias sovietinėje sistemoje vedė atgal į Sibirą.

„Baigsi ten, iš kur atvažiavai“, – tyčiojosi saugumiečiai, tačiau senelio autoriteto įkvėptas menininkas ieškojo savo šaknų baltiškojoje kultūroje. Ir savo ieškojimų niekada neatsižadėjo, bet jais gyveno. Iš jų semiasi stiprybės ir šiandien, po dvidešimt penkerių metų praleistų Amerikoje sugrįžęs į Kauną, ramios Aleksoto gatvelės name susikūręs savo gyvenimo filosofijos oazę.

– Būnant Kaune, nepastebėti jūsų neįmanoma ir pirma aplankanti mintis – esate menininkas. Žinant jūsų gimimo vietą – Sibirą, bekompromisinį maištą prieš sovietinę santvarką, į galvą ateina jau kita mintis: gyvenimas – plačiausias meno apibrėžimas.

– Esu sibirinis – gimiau, vaikystę praleidau Sibire, į jį buvo ištremti ir mano tėvai, ir mano seneliai. Pradėjau kalbėti praktiškai trimis kalbomis iš karto – lietuvių, rusų ir ukrainiečių, nes aplink supo ukrainiečiai.

Senelė, pagimdžiusi 11 sūnų, vėliau už tai buvo apdovanota sovietiniu ordinu, jis vėliau padėjo ištrūkti iš Sibiro. Po kurio laiko į Lietuvą leido sugrįžti ir mano tėvams, seseriai ir man, tačiau Lietuvoje mes praktiškai neturėjome kur dėtis, neturėjome nieko – tik įvairiausius draudimus. Visa laimė, nebuvo nutrūkę mūsų giminės saitai, jie, beje, iki šiol yra mano stiprybė ir jėga. Taigi sesuo pradėjo gyventi pas vienus giminaičius, o aš – septynerių metų vaikas – pas senelius kaime.

– Gerai, kai tokia giminė, tai, beje, gana retas atvejis, ypač dabar.

– Taip, kitaip nebūtų buvę jokių šansų išsilaikyti – juk mes atvažiavome be nieko, Lietuva mums buvo pasakų, svajonių kraštas, idealybė – be jokio pagrindo po kojomis. Bet mums dar buvo ne taip sunku kaip vėlesniesiems tremtiniams, mūsų ryšys su gimtine dar buvo gana stiprus, o, tarkim, tiems, kurie grįžo daug vėliau, pritapti Lietuvoje tapo beveik neįmanoma. Netoli mano namų buvo įsikūrę tie vėlyvieji tremtiniai, kurie praktiškai tik iš tėvų žino, kad jie – lietuviai, bet kalba tarp savęs jau rusiškai ir daugeliui jie – rusai. Atvykę jie nepritapo – juo labiau kad ne vienas iš jų pasijuto nelaukiamas, Lietuvoje nereikalingas.

Tiesą sakant, nepritapau ir aš, Sibiro antspaudas lieka visam gyvenimui. Jaučiausi kitoks, tėvai, ir gyvendami Sibire, labai rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, senelis – ypač. Sesuo, vėliau, kai atšilo politinis klimatas, nuvažiavusi į Sibirą atsivežti močiutės palaikų, sužinojo, kad senelis tuomet buvo nepaprastai didelis prolietuviškas autoritetas, daugeliui tiesiog – guru. O aš pas jį su senele kaime ir gyvenau. Senelis – ir man buvo mokytojas, žavėjo jo pagoniškos, senosios baltų kultūros įžvalgos.

– Išties augusiam tokioje aplinkoje neturėjo būti lengva ištverti sovietinę tikrovę, ypač, kai tikriausiai visur lydėjo įrašas – buvo ištremtas į Sibirą.

– Tai jau tikrai – juk praktiškai visos aukštojo mokslo įstaigos buvo uždarytos, tačiau ir čia savotiškai padėjo senelis, daugeliui žmonių labai padėjęs, nes savo laiku, prieš trėmimus, buvo stiprus, modernus ūkininkas.

Iškilo sovietinės armijos tarnybos grėsmė, nors į sovietinę armiją neketinau eiti iš principo – ketinau atsisakyti arba oficialiai, arba kaip nors kitaip. Pamėginau stoti į aukštąją – tuometį Kauno politechnikos institutą, šilumos ir vėdinimo specialybę, tai nors ir labai gerais pažymiais išlaikiau egzaminus, lemtingasis įrašas galėjo viską pakreipti kita linkme, tačiau priėmimo komisijoje sėdėjo dėstytojas, kuriam kadaise senelis labai padėjo, jį praktiškai išlaikė, taigi tas įrašas liko nepastebėtas, į institutą įstojau. Taigi kažkiek atsipūčiau, išsitraukiau per stojamųjų komisiją už apykaklės slėptus ilgus plaukus, tačiau mane iškarto pastebėjo su komentarais: „Tau čia ne vieta.“

Po pusės semestro nuvilnijo Romo Kalantos įvykis, kitą dieną mane sučiupo tiesiog gatvėje. Medžioklė tapo kasdienė, teko pasėdėti ir KGB rūsiuose ir nuolat šalia matyti neaiškius tipus. Į namus sugrįžti negalėjau, pradėjau slapstytis, išvažiavau pas draugus į Latviją, Estiją.

Kai grįžau, tebuvo vienas kelias – į „durnyną“, taigi armija – kaip ir nuplaukė, bet nuplaukė ir studijos.

– Tikriausiai tėvai, nukentėję nuo sovietinių represijų, nesidžiaugė taip besiklostančiu sūnaus gyvenimu?

– Ne, tėvai, jau stipriai nukentėję nuo sovietinės valdžios, nepalaikė manęs, jie mane kalbino, kad ieškočiau kitų kelių, apeičiau aštrius kampus, baigčiau aukštąjį mokslą ir t. t. O aš nekenčiau tos tarybų valdžios, to buvimo tarybiniu piliečiu ir pirmas dalykas, ką aš padariau, – sudeginau tarybinio piliečio pasą, kai tik gavau Stasio Lozoraičio išduotą Lietuvos piliečio pasą, ir dar pasiunčiau į Maskvą tokį „tvarkingą“ laišką, nors ten jau buvau „pažymėtas“.

Vėliau, jau nepriklausomybės laikais, turėjau nemenkų sunkumų dėl paso: Lietuvoje naujojo Lietuvos piliečio paso negalėjau gauti, nes neturėjau reikalaujamo tarybinio paso, ten Amerikoje konsulas iš manęs net ėmė juoktis, S.Lozoraičio išduotas pasas mūsų naujajai valdžiai nieko nereiškė.

– O tuomet vis dėlto pavyko išvykti į Ameriką?

– Taip, šimtus kartus ėjau ir rodžiau, kad turiu iškvietimą į Ameriką, bet manęs, žinoma, niekas neišleido, grasino, kad baigsiu ten, iš kur esu atvažiavęs, t. y. Sibire. Visiškai susidoroti taip pat nelabai galėjo, nes buvau kažkiek žinomas, ypač užsienyje, ir tai juos stabdė. Galiausiai man pasakė, kad yra tik vienintelis kelias – vedybos, tuomet draugai parūpino nuotaką. Tuomet išvykdamas KGB pareigūnams turėjau rašyti pasižadėjimą, kad į Lietuvą niekada negrįšiu.

Taigi atsidūriau Kalifornijoje, kur kadaise buvo ir mano senelis. Amerikoje išgyvenau 25 metus.

– O mokslai taip ir nuplaukė?

– Po to „durnyno“ praktiškai visi mano draugai taip pat buvo „pamišėliai“ – sovietinėje sistemoje tai buvo labai populiarus būdas susidoroti.

Įstojau į Kauno vakarinį, ten ir baigiau keramikos studijas. Stojau, nes ten dirbo nuostabūs menininkai – Zenonas Varnauskas, Liudas Truikys, nes kiti vadinamieji tarybiniai menininkai manęs nedomino. Nevertinau tos inteligentijos ir dabar nevertinu, ir tie sąjūdininkai – juk daugelis jų buvo taip pat raudoni, tik sugebėję greit pakeisti savo spalvą, na, nenuneigsi – jie buvo gabūs. Kaip atsimenu tuos susitikimus su tais inteligentais, tai praktiškai su visais kapodavausi, oazė buvo – L.Truikys, Vaclovas Šiugždinis – menininkai, žmonės, kurie nieko niekada nepardavė.

– Šiandien esate Kaune. O kas rytoj – Amerika? Lietuva? Menas, keramika ar dar kas nors?

– Kalifornijoje man patiko, gerai ten gyventi, daug vietos, tačiau turiu tik vieną – Lietuvos piliečio pasą, noriu būti čia ir kurti, noriu tobulėti technologiškai, t. y. rasti savąją keramikos techniką, kuri leistų realizuoti savas idėjas. Svarbiausia man – senoji baltų kultūra, iš ten mano pasaulėvoka, pasaulėžiūra ir mintys kuriamiems keramikos dirbiniams.