– Esate dirbęs bankininko, sistemų analitiko darbus. Kodėl perspektyvią karjerą vieną dieną ėmėte ir iškeitėte į savo personalinę veiklą, kuri gali ne vienam pasirodyti rizikinga, gal net kiek prieštaringai vertinama. Juk net žaidimas, kurį vedate, vadinasi „Mafija“.

– Visuose darbuose, kuriuose aš esu dirbęs, susidurdavau su esmine problema: reikėdavo atlikti užduotis, kurios visiškai nebuvo susiję su mano kaip asmens augimu. Taip, aš mokiausi naujų dalykų, buvo tikrai ir gerų, ir sunkių momentų, tačiau jutau, kad savęs pilnai nerealizuoju. Visada ieškojau idėjos, kurią įgyvendinęs gaučiau šansą per veiklą ugdyti savo charakterį taip, kaip noriu, kad jis būtų ugdomas. Rizikos, be abejo buvo daug, tačiau aš aiškiai žinojau, ką darau ir svarbiausia – kodėl tai darau. O pats žaidimo pavadinimas gal ir skamba kontroversiškai, bet būtent šio žaidimo dėka mes išmokstame atpažinti melą, kas yra labai naudinga bet kurioje gyvenimo situacijoje.

– Netrukus prasidės dar vienas –  jau penktasis – „Mafija“ žaidimo sezonas Lietuvoje. Kuo jis bus ypatingas, išskirtinis? Be to, Londone specialiai lietuvių bendruomenei šį rugsėjį jau antrą kartą surengsite „Mafija“ žaidimą.

– Pirmiausia labai džiaugiuosi galėdamas dalyvauti šioje įdomioje veikloje jau penktus metus. Praėję sezonai buvo labai skirtingi. Reikėjo savo veiklą išpopuliarinti, suformuoti komandą, atrasti savo stilių. Penktajį žaidimo sezoną koncentruosimės į dalyvių žaidimo įgūdžių bei braižo gerinimą, juk nevalia užmigti ant laurų nei žaidėjams, nei vedėjams. Vyks įspūdingas sezono atidarymas su šventine programa, per kraštus liesis tikros žaidėjų emocijos. Juk tai – žaidimas, kurio metu mokomės valdyti savo emocijas.

– Kaip manote, kuo šis intelektualus vaidmenų žaidimas galėtų būti įdomus veikliai, moderniai asmenybei? „Mafija“ žaidimą jau yra išbandę ir daugelis žinomų žmonių: Valda Bičkutė, Indrė Launikonytė, Rasa Kaušiūtė, Natalija Martinavičienė, Žygimantas Stakėnas, Ištvanas Kvikas, Viktoras Diawara ir kt.

– Turbūt niekam nėra paslaptis, kad kiekvienas žmogus stengiasi pagerinti savo gyvenimą įvairiais būdais. Intelektualūs žaidimai, kurie yra mano kelias, parodė, kad žaidimo metu žmogus daug greičiau mokosi, pradeda geriau pažinti save, taip pat ir kitus, o tai veda į palankesnes sąlygas susikurti tokį gyvenimą, kokio iš tikrųjų norisi. Per keletą veiklos metų esu pastebėjęs tendenciją, kad žmonės, ypač Lietuvoje, turi daug išankstinių nusistatymų apie temas, kurių jie gerai nežino, todėl ignoruodami galimybę dalyvauti intelektualios bendruomenės susirinkimuose, praranda šansą į geresnę savo gyvenimo versiją. Faktas, kad žaidžiant atsiduriama situacijose, su kuriomis neretai tenka susidurti ir realiame gyvenime, todėl tos savybės, kurios yra įgyjamos žaidžiant, itin praverčia ir ten kur jų labiausiai reikia. Taip pat teko pastebėti, kad pakito laiko suvokimas žmonių sąmonėje. Vis labiau pradedama suvokti, jog laikas yra turtas, kurio negalima nusipirkti, todėl žmonės renkasi veiklas, ne laikui „prastumti“, o tokias, kurių metu galima ko nors pasimokyti, sužinoti.

Intelektualūs žaidimai parodė, kad žaidimo metu žmogus daug greičiau mokosi, pradeda geriau pažinti save, taip pat ir kitus, o tai veda į palankesnes sąlygas susikurti tokį gyvenimą, kokio iš tikrųjų norisi.

– Šis žaidimas Lietuvoje jau turi nemažai nuolatinių žaidėjų, tarp jų – ir dainininkė I. Launikokytė. Kaip manote, kodėl? Ar galima būtų šį žaidimą pavadinti savotišku azartu, adrenalino siekiu? 

– Taip, mūsų klube yra nemažai žmonių, kurie atrado šią laisvalaikio formą ir lankosi žaidimų vakaruose jau bemaž 2-3 metus. Ne vieną kartą esu pagalvojęs ir paminėjęs, kad „Mafija“ žaidimas yra daugiau nei žaidimas. Tai – mąstysenos bei gyvenimo būdas. Kadangi pats žaidimas ugdo psichologinius aspektus, automatiškai keičiasi ir žmogaus mąstymas. Aišku, tiek azarto, tiek ir adrenalino „Mafijos“ žaidime yra nemažai. Tačiau bene pagrindinis dalykas, kuris buria klubo lankytojus bei pritraukia naujų narių, yra galimybė leisti laiką drauge su žmonėmis, kurie siekia tobulinti save, savo įgūdžius per geriausią man žinomą įrankį – intelektualius žaidimus. 

– Laimonai, kiek svarbi rizika jūsų paties gyvenime?

– Rizika yra tiek svarbi, kiek pamokos suvaldyti baimę ją prisiimti. Nemanau, kad įmanoma kažką pasiekti ar nuveikti gyvenime, jei  bijoma rizikuoti. Žinoma, darant vienokius ar kitokius sprendimus visada verta pasverti, kas bus, jei sprendimas nepasiteisins. Strateginį mąstymą išlavinęs žmogus riziką mato kaip natūralų gyvenimo procesą atitinkamose situacijose. O savo strateginį mąstymą aš stengiuosi lavinti kasdien.

 – Jau dvejus metus organizuojate ir „Derybų lygą“, kurios metu galima išbandyti savo derybinius gebėjimus ir įgyti reikiamos patirties bei žinių. Ar šis renginys skirtas tik verslininkams, kurių darbo kasdienybėje apstu derybinių momentų?

– Džiugu, jog „Derybų lyga“ įsibėgėja ir pakankamais dideliais žingsniais judame į priekį. Pats renginys yra skirtas saviugda besidominčiam žmogui, nebūtinai besisukančiam verslo pasaulyje. Asmuo, kuris nori pagerinti savo komunikacinius sugebėjimus, kuris suvokia, jog mokytis turime visą gyvenimą renkasi dalyvauti derybų turnyre. Tai yra vienas puikiausių komforto zoną griaunančių užsiėmimų.

– Kaip manote, ar vyro ir moters santykius taip pat būtų galima pavadinti derybiniais?

– Jei santykiai tarp vyro ir moters yra sąmoningi – be abejo, tai yra derybos ir tos derybos vyksta kasdien. Juk kasdienybėje pilna situacijų, kuriose reikia susitarti, kartais nusileisti, dažnai duoti, kad kažką gautum. Todėl mokytis derėtis galima ir neišeinant iš namų, tik svarbiausia, stengtis, kad tokios derybos neatneštų nuostolių (šypsosi).

– Kokios gyvenimiškos derybos jūsų gyvenime įsiminė labiausiai? 

– Mano kasdieninės derybos – su aštuonerių metu dukra. Tai ne tik derybų, bet ir emocijų valdymo, kantrybės bei pardavimų gyvenimiška mokykla.

 – Ar mėgstate keliauti, kokio pobūdžio išvykas renkatės?

– Keliauti labai mėgstu, tačiau šiuo metu esu įsuktas įvairių veiklų ir išvažiuoti kažkur toliau paprasčiausiai neužtenka laiko. Visada renkuosi mažiau turistines vietas, mėgstu keliauti vienas, patinka dideli miestai.

– Ar mėgstate sportuoti?  

– Taip, labai mėgstu sportuoti, kadangi gyvenu miško kaimynystėje, tai keletą kartų per savaitę bėgioju su šunimi. Pradėjau bėgioti prieš keletą metų ir nuo to laiko negaliu sustoti.

– Domitės ir dvasine praktika, medituojate. Kuo jus patraukė nematomas pasaulis?

– Meditacija pradėjau užsiimti tada, kai pajutau, kad mano gyvenime trūksta pusiausvyros ir vidinės ramybės. Visuomet kažkur bėgdamas, bet iš tiesų stypsodamas vietoje, pajutau, kad reikia paieškoti atsipalaidavimo būdų, nepaisant to, kad labai skeptiškai ankščiau į tai žiūrėdavau. Džiugu, kad neišmanymą pakeitusi patirtis tiesiog apvertė gyvenimą į labai teigiamą pusę.

– Esate ir saviugdos treneris. Kokių tiesų mokote kitus?

– Mano sritis yra praktinė psichologija. Visuomet sakau, kad norint kažko išmokti nebūtina perskaityti daug knygų – geriausias būdas yra daryti tai, ką nori daryti, bet baimė ar ryžto trūkumas neretai sulaiko. Sekdamas savo paties pavyzdžiu ir kitus mokau prisiimti visišką atsakomybę dėl savo gyvenimo, nustoti ieškoti kaltų aplinkui, o tiesiog pradėti gyventi drąsiai bei laimingai.

Visai neseniai buvau pakviestas pravesti mokymų berniukams – būsimiems vyrams. Turiu pasakyti, kad su suaugusiais yra tikrai lengviau (šypsosi). Vaikai labai gerai jaučia, jei kažkas turi silpnų vietų ir skuba tuo pasinaudoti. Tačiau mes puikiai praleidome laiką, pasidalinau sava gyvenimiška patirtimi, sužaidėme pora kartų žaidimą, juk psichologiškai ruoštis – niekada ne per anksti. Vyriškumo tema dabar yra itin aktuali, todėl tokių stovyklų organizatoriai daro milžinišką darbą ateities vyrams. Po tokių stovyklų berniukai grįžta šiek tiek pasikeitę, daug ko išmokę, todėl kuo daugiau vyriškumą auginančių stovyklų bus, tuo mūsų gyvenimas bus geresnis, sąmoningesnis.

– Gyvenate įdomų ir iššūkių kupiną gyvenimą. Įdomu, ar esate sukūręs šeimą ar mėgaujatės vienišiaus gyvenimu? 

– Šiuo metu šeimos neturiu, mano santuoka, deja, iširo prieš beveik ketverius metus: nuo to laiko su buvusia sutuoktine dalinamės dukros priežiūra. Kol kas TA moteris dar nepasirodė mano gyvenime...

– Ir visgi, kaip manote, koks yra darnių santykių pamatas?

– Tai, ko, deja, pritrūko mano santuokoje: t.y., pagarba, tolerancija, supratimas ir bendra dviejų žmonių vizija į tarpusavio santykius bei gyvenimą.