Pereiti į pagrindinį turinį

Be viršelių

Šį kartą be viršelių, nes ir taip nieko kita, išskyrus juos, nepastebi nuėjęs į knygyną. Naujos knygos ateina atsigręžusios į mus viršeliais, švytėdamos visomis poligrafijos spalvomis ir pristatydamos knygų dailininko gabumus ar jų stygių.

Visai kas kita – senos knygos. Jos į mus atsukusios nugarėles. Jos ne tokios spalvingos, kartais – suskaitytos iki skutų. Bet jos yra. Jei kadaise jas skaitėme, gali būti, kad kur nors jų nugarėlės dar švyti, gal ir penktoje lentynoje nuo kisieliaus, bet.

Pradėjau skaityti anksti. Prisimenu darbininkus, dengusius mūsų namo stogą, kuriems aš, keturmetis, bandžiau skaityti Violetos Palčinskaitės eiles. Taip: "Tiku taku, tuku tuku." Kažin ar jau mokėjau skaityti, bet išmoktas tekstas savaime sugulė į raides. Darbininkams tai padarė įspūdį. Bet padarė ir man pačiam: aš moku skaityti. O juk mokėti skaityti – tai tarsi mokėti skristi.

Prisimenu daugybę vaikystės knygų. Slovakų pasakas, kurias skaičiau darželio vaikams, keistas rusiškas knygas, vienoje jų herojus valgė rūkytą menkę. Ar galėjo autorius pagalvoti, kad man, skaitytojui, įstrigs būtent ta menkė? O įstrigo, ilgą laiką apie nieką daugiau negalėjau galvoti. Tiesa, rūkytos menkės parduotuvėse tuomet nebuvo. Buvo tik knygos.

O knygose juk galėjai rasti ne tik žuvį. Skaičiau visas indėnų istorijas ir "Tris muškietininkus", ir dar daug ką. Vasaromis važiuodavau iš Kauno pas senelį, likusį kaime, ir skaitydavau. Nes pas senelį kaime ir tegalima skaityti.

Keistos buvo tos knygos. Tiksliau keisti buvo jų viršeliai, dailininką dažniausiai norėdavosi nušauti, jų puslapiai buvo stori, tarsi išspausdinti ant dėžių kartono. Tačiau turinys buvo nepaneigiamas. Indėnai arba muškietininkai čia įjodavo laisvai. Taip, teko skaityti ir sovietines knygas apie visokias zojas kosmodemjanskajas, tačiau jas akimirksniu nugalėdavo vienas d'Artanjano žodis. Viena špaga.

Devintajame dešimtmetyje kasdien (taip, tiesiogine prasme) į knygų paieškas kildavau kaip į kovą. Pereidavau visus Kauno knygynus. Kartoju – kasdien. Vilniuje buvo keistas knygų mainų knygynas. Atnešdavai vienas, gaudavai kitas. Būdavo gaila, jei graži brunetė darbuotoja tų knygų nepakeisdavo. Prisimenu gražų ilgaplaukį, klausiantį: Ką? Biliūno raštai netinka mainams? Netiko. Gražioji brunetė nepriėmė.

Vilniuje buvo žinybinis knygynas Lietuvos rašytojų sąjungos nariams. Ten, užėjęs į sandėlį, rasdavai knygomis itin besidomintį poetą Julių Kelerą ir krūvas knygų lentynose, oficialioje prekyboje taip ir nepasirodysiančių.

Buvo, kas veždavo knygas "iš ten". Pasiekdavo jos ir mane, tačiau dažniausiai jas kopijuodavomės. Net kokį nors dabar savaime suprantamą Brazdžionį.

Leidyklos sovietmečiu buvo trys. Viena vaikams, viena suaugusiesiems, viena mokslininkams. O paskui, po labai trumpo laiko, leidyklų atsirado septyni šimtai, ir visokio pobūdžio knygos užpylė knygynus.

Prisimenu vitrinoje matytą "Panelės Smilos sniego jausmas". Tada darė didžiulį įspūdį ir viršelis, ir pati knyga. O kalbant apie to ar ankstesnio laikotarpio knygas, žinoma, kad išlieka Julio Cortázaro "Žaidžiame klases", Jacko Kerouaco "Kelyje" ir dar kelios savaime suprantamos knygos.

O ypač ta apie rūkytą menkę. Net ne menkę, menkės odą. Detalės kartais svarbios.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų