Leidykla "Tyto alba" išleido jau antrą britų mokslininko, keliautojo ir rašytojo Jasono Goodwino romaną "Gyvatės akmuo".

Pirmas jo romanas "Janyčarų medis" 2007-aisiais pelnė prestižinį JAV literatūrinį apdovanojimą – Amerikos detektyvų kūrėjų draugijos skiriamą Edgaro Allano Poe premiją. Lietuviškai šis romanas išleistas 2006 m.

"Gyvatės akmens" veiksmas, kaip ir "Janyčarų medyje", vyksta Stambule, XIX a. Bizantijos laikų lobį rasti pasiryžęs prancūzų archeologas netrukus nužudomas. O juo domėjęsis eunuchas Jašimas, meistriškai narpliojęs žmogžudystes romane "Janyčarų medis", tampa vieninteliu įtariamuoju. J.Goodwinas atveria paslaptingą, pilną netikėtumų ir spalvingų asmenybių pasaulį.

Autorius – apie Stambulą

Šiuolaikiniame Stambule, kuriame gyvena 17 mln. žmonių, istorinės šaknys tebėra akivaizdžiai matomos. Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį 1453 m. užėmė turkai ir jis tapo Osmanų imperijos sostine. Stambule matyti daugybė kultūrinių sluoksnių. Mistiškas miestas puikiai tinka pasakojimui plėtoti. Už senovinių fasadų, įstabių paminklų, mečečių, rūmų aptinki kasdienišką šiuolaikinį pulsuojantį miestą, pilną grakščių osmanų kultūros pėdsakų ir liekanų. Didžiosios Osmanų imperijos paveldas – mečetės, nuostabūs rūmai, išlikę nuo sultonų laikų, be to, miestelėnų gyvenimo būdas, kuris atsispindi didžiojoje turgavietėje. Čia turtingas kvapų ir skonių pasaulis, gausybės ragas spalvų.

Imperijos tradicijos neišnykusios įvairiose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, unikali osmanų virtuvė tebegyvuoja iki šiol: patiekalai "Moters piršteliai", "Gražuolės lūpos" ruošiami ir šiuolaikinėje Turkijoje. Beje, tai neturi nieko bendra su seksualiniu išnaudojimu.

Apie keliones

Įsimylėjau šią vietą, jungiančią Aziją ir Europą. Jai buvo lemta tapti pasaulio centru. Baigus universitetą atsirado galimybė pamatyti Stambulą. Keliauti tuomet nebuvo taip paprasta. Šiais laikais gali įsigyti pigų bilietą ir keliauti. Bet mintis sėsti į lėktuvą, registruotis oro uoste tiesiog sužlugdytų visą romantiką.

Pasirinkau senąjį būdą – pasiekti miestą pėsčiomis kaip piligrimas. Trise laivu pasiekėme Lenkiją 1990-aisiais. Tai įvyko po to, kai griuvo Berlyno siena, kai Rytų Europoje viskas pasikeitė. Aplenkdami didmiesčius, kasdien nukeliaudavome po 20–25 mylias, belsdavomės pas žmones, nakvodavome daržinėse. Tai buvo nuostabi patirtis.

Beje, keliavau su draugu ir drauge, kuri vėliau tapo mano žmona ir vaikų motina, o su draugu po tos kelionės nesikalbėjome jau septyniolika metų.

Apie "Janyčarų medį"

Anksčiau rašiau kelionių, istorines knygas, bet pamaniau, kad būtų įdomu pabandyti ką nors kita. Pradėjau rašyti trilerį, bet kitą dieną tiesiog išmečiau, ką parašęs, ir pradėjau "Janyčarų medį". Sugalvojau, kad pagrindinė detektyvo veiksmo vieta bus Stambulas, įsivaizdavau detektyvą Jašimą – jis turėjo būti eunuchas, galintis sukiotis privačiame sultono pasaulyje ir už jo ribų. Veiksmo laikas – ketvirtas XIX a. dešimtmetis, kai osmanai ėmė silpti. Sultonas Mahmutas II ėmėsi reformos, nusprendęs, kad jo kariuomenei reikia prancūziško muštro, europietiškų uniformų, jis nusprendė perorganizuoti laivyną, pakeisti mokesčių sistemą. Kas gali būti geriau, nei poreikis reformuotis, kai tam priešinasi tradicijos? Stambulas virto tiltu tarp Rytų ir Vakarų, pasauliu, žengiančiu pirmyn, bet įsitvėrusiu praeities. Tai labai įtemptas ir jaudinantis laikotarpis.

Apie janyčarus

Tai buvo imperijos sargai, jų buvo apie 20 tūkst. Iš pradžių tai buvo krikščionys berniukai, iš Balkanų kalnų atgabenti į Anatoliją. Juos atversdavo į islamą, išmokydavo turkų kalbos, jei būdavo ištvermingi, siųsdavo į kariuomenę, o gražius ir gabius siųsdavo į rūmų mokyklas, kurias baigę jie galėdavo kilti karjeros laiptais, tapti sultonų patarėjais – viziriais.

Janyčarai klestėjo ilgai, turėjo daug privilegijų, tačiau ėmė jomis piktnaudžiauti. Mahmutas žinojo, kad nesugebės reformuoti imperijos, kol janyčarai gyvuoja, todėl nusprendė jų atsikratyti. Tai darė sistemingai daugelį metų, provokuodamas jų sukilimus. Kartais janyčarų reikalavimai būdavo patenkinami, kartais jie būdavo pakariami ant janyčarų medžio. Tai buvo janyčarų politinės galios pabaiga. Mano knygos prielaida ta, kad galbūt slaptosios jėgos telkiasi atsakomajam smūgiui.

Apie "Gyvatės akmenį"

"Gyvatės akmenyje" eunuchas Jašimas gauna antrą bylą, Mahmutas II miršta, jo aštuoniasdešimtmetė motina Validė sprendžia gyvenimo pabaigos problemas, vienas veikėjų – lenkas, įsikibęs ambasadoriaus posto, nors jo šalis neegzistuoja... Man buvo smagu kurti šį "mišinį". "Gyvatės akmenyje" labiau pasireiškia veikėjai, priklausantys graikiškajai miesto daliai. Labai norėjau juos susieti su Bizantijos istorija, su anksčiau gyvavusiu miestu, todėl atsirado prancūzų archeologas, aptikęs bizantišką relikviją...

Venecijoje aptikau knygą, kurioje rašoma, kad lordo Byrono gydytojas Milliganas, rūpinęsis poetu, žuvusiu dėl graikų nepriklausomybės 1826 m., po dešimties metų atsirado Stambule ir tapo asmeniniu sultono gydytoju. Jis šioje knygoje yra gana svarbus veikėjas.

Apie tikrovę ir vaizduotę

Kol kas manau kurti romaną, nes smagu, kai mano knygos verčiamos į 37 kalbas, kad žmonės man rašo ir pageidauja daugiau istorijų. Manau parašyti penkias knygas. Taip pat norėčiau parašyti knygą apie Stambulą, Sofijos baziliką, didžiąsias mečetes ir bažnyčias.