40-metį švenčiantis mišrus choras „Leliumai“ neužmigo ant pelnytų laurų, nes išsaugojo per dešimtmečius puoselėtą meilę dainai ir talentingą kolektyvo įkūrėją bei vadovą Albiną Petrauską.

Sujungia poras

Dauguma leliumiečių, prieš ateidami į šį kolektyvą, dainavo kituose choruose. „Dainuoju nuo vaikystės, nes tėvai buvo dainingi. Dainavau ir sovietmečiu mokyklos chore – buvo populiaru tais laikais. Po to tapau Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas„ narė. Į organizuojamą „Leliumų“ chorą nuėjau todėl, kad, baigusi institutą, negalėjau gyventi be dainos“, – pasakojo viena kolektyvo senbuvių Laima Vaičaitienė.

Kaunietė puikiai prisimena pirmąsias choro repeticijas spaustuvės „Giedra“ kultūros klube. Anuomet chore buvę daug jaunų veidų. Dabar dauguma choristų – vidutinio ir brandaus amžiaus žmonės. „Bet tai ir suprantama, nes mūsų choro repertuaras klasikinis, o jaunimui visada reikia ko nors naujo. Todėl aš pritariu “Chorų karams„, nes taip jauni žmonės pratinami prie bendro dainavimo. Gal po to jie ateis į klasikinį chorą, kur galės mėgautis kitokios muzikos skoniu?“ – svarstė moteris.

Pašnekovės teigimu, choras – tai didelė darni šeima. Joje ji surado ir antrąją savo pusę – Rymantą, poeto Prano Vaičaičio palikuonį. Moteris šypsosi, kad dažnai būna klausiama, kaip jai nenusibosta visur, net ir į choro repeticijas, eiti su vyru. Juk į repeticijas einama ne pramogauti, o rimtai dirbti, todėl ji net užmirštanti, kad per repeticijas už jos, soprano, nugaros bosu dudena Rymantas.

Atgaiva sielai

Dar tik šešerius metus chore dainuojanti Skirmantė Ginkevičienė teigė pasirinkusi šį kolektyvą todėl, kad girdėjo daug gerų atsiliepimų apie kultūringą, tolerantišką šių choristų bendruomenę, reiklų, talentingą ir choru lyg savo vaiku jau 40 metų besirūpinantį jos vadovą.

Choro senbuvė Bronė Jastromskienė kolektyve dainuoja nuo pirmųjų jo susibūrimo dienų. „Dainavimas – atgaiva sielai. Tai puikiai supranta mano nedainuojantis vyras, niekada neprieštaraujantis dėl „Leliumų" koncertinių išvykų į užsienį, kelionių į konkursus, bendrų švenčių“, – juokėsi kaunietė.

Paprašyta palyginti chorų gyvavimą sovietmečiu ir dabar, B.Jastromskienė ilgai negalvojusi atsakė, kad vienareikšmio atsakymo nėra.

„Sovietmečiu chorams neskaudėjo galvos dėl finansavimo, tačiau buvo stipri repertuaro kontrolė. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Beje, mūsų choro vadovas sugebėjo ir sovietmečiu parengti programą, skirtą Maironiui. Toje programoje dalyvaudavo net garsūs skaitovai... Dabar mūsų repertuaras orientuotas į klasikinius kūrinius, sakralinę muziką“, – aiškino moteris.

Margaspalvė kasdienybė

Choro prezidentė VU Humanitarinio fakulteto dr. Dalia Kriščiūnienė į „Leliumus“ atėjo prieš 26 metus su vyru Algirdu tradiciniu šio choro nariams keliu – tiesiai iš „Nemuno“.

„Anuomet į repeticijas susirinkdavo apie 70 dainininkų, dabar – 30. Nemanau, kad sumažėjo žmonių meilė dainai – tiesiog dabar daug daugiau dėmesio ir laiko skiriama darbui. Kolektyvo draugiškumas, profesionalumas nepriklauso nuo jo narių kiekybės. Kasmet puoselėjama ne tik muzikinė leliumiečių dainavimo, bet ir kasdienė kultūra, dalyvaujant susitikimuose, pavyzdžiui, su įžymiais žmonėmis. Mūsų bendrystė bręsta ir išvykose, bendrai planuojamose kelionėse“, – kalbėjo choro prezidentė.

Pašnekovė pažymėjo, kad „Leliumai“ jau seniai yra užėmę kultūrinę nišą miesto gyvenime per didžiausias metų šventes. Štai antrąją Kalėdų dieną kauniečiams jau įprasta klausytis choro Jėzuitų bažnyčioje, o Vasario 16-ąją – Prisikėlimo bažnyčioje.

Chorai neturi ateities?

Muzikos pedagogas prof. A.Petrauskas, visą savo gyvenimą yra pašventęs chorams – jiems vadovaudamas nuo 1959 m., su choristais sovietmečiu yra tapęs respublikinių konkursų nugalėtoju, o 1972 m. įkūręs „Leliumus“, du kartus su šiuo choru pelnė absoliučiai geriausio Lietuvoje mišraus choro titulą, užėmė trečią vietą tarptautiniame chorų festivalyje Korke (Airija).

„Leliumai“ koncertavo ir koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse, tačiau visą repertuarą, kurį sudaro šimtai kūrinių, gali pateikti tik savoje šalyje, koncertuodamas ne tik dainų šventėse, įvairiuose renginiuose, bet ir bažnyčiose.

A.Petrauskui rūpi ne vien „Leliumų“, bet ir kitų chorų Lietuvoje ateitis, kuri jam kelia daug nerimo. „Jau daugelį metų organizuoju moksleivių mišrių chorų konkursus mūsų šalyje ir galiu pasakyti – mūsų dainų šventės nebeturi ateities: iš 1 300 mokyklų ir gimnazijų Lietuvoje teliko 27 chorai. Tai liūdnas valstybės požiūrio į šį mūsų kultūros klodą rezultatas“, – konstatavo maestro ir pastebėjo, kad muzikos pasaulis ypač vertina pastangas palaikyti mokyklų chorus. Įvertinęs A.Petrausko sumanymo svarbą, vieną iš minėtų moksleivių chorų konkursų savo kūriniu „Serenada“ parėmė garsusis kompozitorius Radionas Ščedrinas.

Kaip netapti „liamonais“

Anot A.Petrausko, chorinis dainavimas Lietuvoje sulaukia ne paramos, o visiškos aukštų valdininkų paniekos ir net cinizmo. Deja, mūsų valstybė lieka abejinga moksleivių chorams – šiai kultūros skleidimo ir ugdymo terpei.

„Nenoriu, kad mūsų jubiliejus būtų pažymėtas tokia liūdna gaida – valstybės abejingumu chorams. Nuotaikai praskaidrinti prisiminiau epizodą iš „Leliumų„ gyvenimo sovietmečiu. Tai atsitiko 1979 m. Stendalyje, kai turėjome koncertuoti anuomet socialistiniam šalių lageriui priklausančioje Vokietijos dalyje. Kai atvažiavome į sovietų armijos karininkijos namus, mus pasitiko afiša, kurioje buvo parašyta, kad koncertuos choras „liamonai“ iš Lietuvos...“ – šypsojosi maestro.

„Leliumų“ vadovas įsitikinęs, kad chorai sudaro tvirtą pamatą tautos kultūrai augti, juolab kad ir pats maestro, būdamas pedagogas, imasi švietėjiško darbo kolektyve, skatina domėtis literatūra ir menu, vis dar tikėdamas šviesia choro ateitimi.