Poetas, rašytojas, eseistas Donaldas Kajokas ką tik išleido naują knygą – esė rinkinį „Lapės gaudymas“. Neseniai prestižine Liudo Dovydėno premija jis buvo apdovanotas už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Trečia proga pakalbėti su Nacionalinės premijos laureatu – jo jubiliejus.

– Kalbamės jūsų gimtadienio dieną, ir ne bet kokią, o 60 metų jubiliejaus. Tikriausiai tai neišvengiama proga susimąstyti apie gimimo stebuklą, apie patį gyvenimą, kūrybą, gyvenimo kūrimą?

– Apie gimtadienius šnekant – ir apie 20, ir apie 40, ir apie 60 – tai čia viskas labai gražiai gamtoje surėdyta – kai jau žinai, kad tau vis mažiau lieka, kad laikas jau tiksi į kitą pusę, vis dažniau įsileidi mintį apie vartelius, apie išėjimą ir pamąstai, o vis dėlto – kas tai yra. Ir nuostabu, kad šitaip yra. Esu sutikęs žmonių, kurie buvo visiški indiferentai tikėjime, o sulaukę vyresnio amžiaus vis dėlto pradėjo galvoti apie Dievą. Jaunam žmogui, kuriam yra aštuoniolika ar dvidešimt, neretai atrodo, kad tai senatvinis nukvakimas, bet gamta yra taip sutvarkiusi, kad apie šitą daiktą būtina galvoti – turi pagalvoti apie savo santykį su amžinybe, religija, Dievu, tavo požiūriu, yra jis ar nėra, ar duoda tau ženklų. Ir nemanau, kad tai dėl kūno nusilpimo, tiesiog pajunti, kad tau skirta atkarpėlė tikrai mąžta ir turėsi išeiti pro vartelius. Pasidaro ne tik įdomu, bet ir svarbu – o kas už jų.

– Bet kitiems tai yra tik baimė.

– Taip, jei jie neatsakė sau labai rimtai į klausimus apie amžinybę, Dievą ar, tarkime, X faktorių, tai galima vadinti ir mįslingomis jėgomis. Kad ir kaip šnekėtume, žmogus nėra toks visagalis, kad manytų „aš čia kažką padariau“, jis juk yra tik laidininkėlis, tarpininkėlis. Net ir patys genialiausi kūrėjai – ne jie sukūrė, tiesiog per juos buvo leista kažkokiai jėgai skleistis – taip buvo parašyta muzika, padaryti moksliniai atradimai. Todėl santykį su tuoju X faktoriumi žmogus turi nusistatyti, ir kuo tikslesnis jis bus, kuo teisingesnis, darnesnis, tuo mažesnė ir baimė: mirties ar dar ko nors.

Man regis, Oskaras Milašius yra labai fantastiškai pasakęs, kad liga yra kūno išpažintis, ir ypač senatvėje gali pradėti matyti, kaip kūnas atlieka išpažintį, gali ir pats paklausyti, ką jis šneka. Svarbiausia yra – ar aš manau, kad mirtis – tik laipteliai, pro kuriuos išeini. Jei atsitiktų, kad ligos prikaustytų prie patalo, tada taip, bus sunku, negera, bet reikės iškentėti, tačiau šiaip – mirtis tegul manęs laukia, o ne aš jos, taigi nebijau jos visiškai.

– Ar įsivaizduojate, kur eisite ir kur pateksite peržengęs pro tuos vartelius?

– Įsisvaizduoju, kad tikrai ne į blogesnę vietą, negu esu dabar. O kokia ji bus, tai tik mūsų vaizduotė gali šį mitą įžeminti, ir tokiais simboliais, kurie mus supa. Krikščionys galvos apie krikščioniškus simbolius, budistai – apie budistinius, tas, kuris netiki, – gal apie kokius mokslinius ar pseudomokslinius. Gali galvoti negalvojęs, bet esu įsitikinęs, kad tikrai nebus blogiau negu čia. O tai, ką čia padarei neteisingai, negerai, už tai turėsi sumokėti. Kokiu pavidalu tai vyks, nežinau, vieni sako, kad dar kartą atgimsi, kiti – kad pateksi į pragarą arba skaistyklą, arba į dangų, bet iš principo tai – ta pati idėja.

– Manau, savo poezija apie tai kalbėdamas ir atradote savo skaitytojus, o kada pradėjote galvoti apie šiuos dalykus?

– Iki kokių 20 metų buvau psichologinėje duobėje, depresijoje. Man būtinai reikėjo išsiaiškinti gyvenimo prasmę, atrodė, kad jei neišsiaiškinsi, pulsi į savižudybę ir panašiai, ateit, jei nerandi prasmės, tai neverta ir gyventi. Gal nebuvo konkreti savižudybės mintis kilusi, bet anuometė juoda psichologinė būsena rodo, kad ši mintis visada kažkur sklandė. Ir ankstyvojoje mano poezijoje buvo bandymas tai atspėti.

Krikščionys turi krikščioniškus mitus, budistai – budistinius, o poezija tą patį dalyką gali perteikti per lapo kritimą, per debesį, per bet ką, net su religija nesusijusį, todėl poezija yra stebuklinga kalba.

– Taigi yra dvi kalbos. Paprastoji, kurią kiekvieną dieną naudojame nekeldami filosofinių klausimų, ir antroji, poezijos, kalba. Ši labai priartėja prie paprastosios kalbos funkcijų, nors yra sudėtingesnė. Kita vertus, poezija pučia miglą visiems į akis, to visiškai nesigėdi ir netgi sako: aš pučiu jums miglą į akis. Na, miglą tai miglą, bet aš tą miglą prasklaidau ir vis tiek kažką pamatau, jeigu man labai reikia, jeigu man svarbūs kertiniai egzistencijos klausimai. Tarkime, visi šventraščiai parašyti poezijos kalba. Ne moksline, ne kasdiene, o būtent pilna metaforų, įvaizdžių, nors ir miglotų. Tai yra poetinė kalba. Jau seniai ji pasirinkta svarbiausių žinių žmonijai perteikimo kalba. Jos svarbą gali pajusti tik tas, kuris jos klausė. Kas neklausė, tas ir matys tik miglas.

– Taigi kalbant apie poetinę kalbą – vieni moka ja kalbėti, kiti geba ją suprasti.

– Poetinė kalba sklando ore, ir žmogus, net niekada gyvenime neskaitęs poezijos ir ja visiškai nesidomintis, vis tiek kasdien naudojasi jos struktūromis. Nes kalba iš esmės yra metaforiška. Kai koks filosofas bando atseit labai logiškai įrodinėti žmogaus, pasaulio, Dievo triados buvimą, tai juokinga. Nes kalba turi tokių keistų „apvertimų“, kuriuos pajuntame tiktai skaitydami svetimą kalbą. Ji tuomet pasirodo keista, kyla klausimas: o kodėl taip lietuviai nesako? Aniems tas išsireiškimas – natūralus, o mums atrodo, kad jame yra net loginių duobių. Bet tada supranti, kad tai metafora ir priimi ką kaip aksiomą.

– Ir vis dėlto šiais laikais, atrodo, poezija vis mažiau domimasi, vis mažėja ir ją kuriančiųjų, ir ją suprantančiųjų.

– Nesutikčiau, kad mažėja. Sovietmečiu, kai 7–10 tūkst. tiražus išpirkdavo per dvi dienas, vis dėlto, kas tai darydavo? Ogi tie, kurie poezijoje ieškodavo kokių nors politinių užuominų, arba tie, kurie buvo tiesiog pasidavę madai pirkti. Bet tie, kurie iš tikro mokėjo poetinę kalbą ir joje ieškojo to, ko ir reikia ieškoti, jų nebuvo nei daugiau, nei mažiau, negu dabar. Žmonių, kurie supranta poeziją, iš tikrųjų yra labai nedaug. Poezijos, kuri yra ne proginiai paeiliavimai, pageidavimų koncertai, o iš tiesų poezija, vibruojanti iš gelmių giliausių, kosmoso aukščiausio. Šios vibracijos duoda žmogui tam tikrą vidinę darną, net energiją – labai svarbius dalykus.

Taip pat ir muzika, ir visi kiti menai. Gal tik dailė ar fotografija yra populiaresnės, kadangi galima pasikabinti kūrinį kaip interjero detalę, bet tai yra taikomoji funkcija. Poezija jos neturi – kai tau labai jos reikia, turi būti tik dviese su ja. Netgi kai žmonės eina į poezijos vakarus, klauso poetų, labai retai būna, kad poetas perskaitytų taip, kaip jis nori. Nors, aišku, būna tokių momentų, bet reikalingas ypatingas publikos ir poeto ryšys, kad šis atsivertų ir skaitytų taip, kaip nori. Bet tai tokie reti atvejai, kad geriau poezijos knygą skaityti vienumoje.

– Būtinai turime pakalbėti apie naujausią jūsų knygą apie lapę, t. y. „Lapės gaudymą“.

– Tai eseistinės užsklandėlės, jos susijusios su mano paties eseistika, su „Lietaus migla Lu kalne“. Kodėl lapė ir lapės gaudymas? Tą lapę padiktavo labai smagus Gintauto Dabrišiaus eilėraštis, kuriame klausiama: kaip sugauti lapę savo smegenyse? Ir antras jo klausimas: kaip sugauti lapę lapės smegenyse? Juk visa mūsų kūryba yra lapės gaudymas. O kas ta lapė, nežino nei Gintas, nei aš. Tai gali būti poezijos dvasia, Dievo šešėlis, kažkokie tau svarbiausi dalykai. Gaudai tą lapę visą gyvenimą, niekada jos nenutveri, tačiau jeigu nustosi gaudyti, prarasi visą gyvenimo prasmę. Jeigu gaudysi tą lapę visą gyvenimą, būsi užsiėmęs, sportuosi, tavo protas sportuos, ir viskas bus liuks.

– Knygos atvarte yra reikšmingas trieilis: „lig šiolei kartais aš sapne vejuos/raudoną lapę, vėjas, lietūs merkia/staiga sustoju paupy – ai, tuščia jos...“ Galima sakyti, kad savo poezijoje esate tobulai (ar – kajokiškai) įvaldęs dzenbudistinę aksiomą: svarbu, kad nieko nėra svarbaus ir iš esmės net tai nėra svarbu.

– Na, ir knygoje yra vienas esiukas, kuriame: eini, eini, kažką darai ir pamatai... rugius, o juose – mėlynas varpelis. Jo gaudymas ir yra lapės gaudymas. Bet tai yra absoliuti siekiamybė, kai sėdi, žiūri ir neva gaudai, bet jau ne vien lapę, o dar ir tai, kas svarbiau už pačią lapę.

– Tas pats, kaip ir gyvenimo prasmės paieškos?

– Taip. Klausimas: kokia gyvenimo prasmė iš esmės yra klaidinantis. Svarbu gyventi ir viską daryti iš širdies. Tuomet ir tokių klausimų nekils.

Dienoraščio paraštės

„Lapės gaudymas“ – eseistinės užsklandėlės. Jas pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“, o knygos pagrindas – „Paguodos atvirlaiškiai sau“. Žaismingų pokalbių, dienoraščio paraščių, miniatiūrų forma skleidžiasi rašytojo kūrybos ir gyvenimo metmenys. Išskirtinis D.Kajoko gebėjimas – pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais, praregėjusiojo tolerancija.