Šio vaizdo klipo istoriją papasakos pati Greta, kaip ir tai, kad GJAN yra bendra jos bei Roko Jansono kūryba, ir būtų sunku įsivaizduoti kitaip. 2019 m. šis duetas nustebino lietuvių kalba parašytais kūriniais, o metų pabaigoje – ir antruoju albumu „Pasiduodu sau“. Greta atskleidžia, kad trečiajame GJAN albume taip pat skambės dainos lietuvių kalba.

– Savo muzikinį kelią pradėjai būdama paauglė pankroko grupėje „Second Riot“. Ankstyva ir tavo solo karjera, kai vienas pirmųjų tavo kūrinių „Not Afraid“ pasirodė „YouTube“ platformoje. Papasakok truputį daugiau apie tą pradžią...

– Man visą gyvenimą patiko roko pagrindas, alternatyvioji muzika – mano šaknys, bet norėjau pabandyti kurti įvairesnę muziką. Dar būdama grupėje galvojau apie solinę karjerą, nes norėjau paįvairinti melodijas – garsas kartais užsiloopina nuo tam tikro grojimo ar stilistikos. Tada susipažinau su Roku. Jis studijavo audiovizualinius menus, dieną prieš vaizdo klipo filmavimą buvo nusipirkęs kamerą ir tada trise, su jo draugu Andrėjumi, užlipome ant daugiabučio stogo ir pabandėme filmuoti. Viskas vyko labai ekspromtu ir padarėme vos kelis teikus, kuriuos sumontavome. Tada su Roku jau buvome pradėję GJAN, bet tai buvo labiau lyriškos dainos akustiškai su pianinu ar gitara, turėjome gal 2 000 ar 200 sekėjų feisbuke. Atsimenu, galvojome, kad įkelsime tokį popsą ir visi palaikins (juokiasi)... Bijojome, bet įkėlėme ir buvo toks boom... Apėmė keistos emocijos. Atrodė, kad ne apie mane tai, o apie kažkokią mergaitę ant stogo. Buvo labai sunku susitapatinti.

Kai pabandai rašyti lietuvių kalba, atsiduri savo sultyse, ir viskas vyksta natūraliai. Nenoriu pasakyti, kad kažkuri kalba yra geresnė, bet kiekviena kultūra turi savo specifinę energiją ir ta energija atsiskleidžia kultūroje, kiekvienoje dienoje.

– Tais 2012-aisiais buvai bene viena pirmųjų atlikėjų, sulaukusių tokio didelio dėmesio „YouTube“. Kaip manai, kiek ši platforma svarbi muzikos industrijoje? Ar ji kažkuo pranašesnė už kitas?

– Muzikos industrijoje ir kitos platformos svarbios, bet būtent Lietuvoje vis dar dominuoja „YouTube“, kur yra muzika ir vaizdas. Žinoma, „Spotify“ taip pat ateina į mūsų rinką, bet užsienyje joje visai kiti perklausų skaičiai. Šie dalykai labai pagal šalį, kultūrą ir rinką susitvarkę. Mums „YouTube“ buvo tai, kas padėjo siekti karjeros (nemėgstu to žodžio), bet iš to mes dabar gyvename...

– Dauguma jaunų žmonių būtų pasidavę žvaigždžių ligai ar apsvaigę nuo dėmesio ir peržiūrų skaičių, o tu tarsi to išvengei...

– Per šiuos metus išsiaiškinau, kad labai nemėgstu dėmesio. Gal todėl, kad šiaip nemėgstu atsakomybės, o dėl dėmesio tam tikra atsakomybė atsiranda. GJAN kuriu ne vien aš, bet ir Rokas. Jis labai daug prisideda ir ypač pačioje pradžioje daug techninių bei vadybinių dalykų sprendė. Aš – tas veidas, į kurį mėto gražius arba blogus komentarus, bet Rokas taip pat yra labai didelė GJAN dalis, todėl niekada nesijaučiau, kad turiu už ką keltis. Kaip tik dėmesys truputį numušinėjo norą kažką daryti. Atrodė, kad dabar turi kurti žmonėms taip, kad jiems patiktų. Buvo momentas, kai su Roku abu pametėme vienas kitą. Pradėjome kurti labiau dėl kitų, o ne dėl savęs, todėl labai daug dainų neišleidome, bet grįžome ir dabar mėgaujamės viskuo, ką darome.

– Anksti tapai populiaria atlikėja, į koncertus surenkančia didžiules minias... Turėjai tokį tikslą? Kokių tikslų sau kėlei tada?

– Manau, yra skirtingi atlikėjų tipai. Vieni yra labiau kuriantys, o kiti – performeriai ir jiems labiau norisi to dėmesio. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu intravertė, ir tai atlikėjui yra didelis trūkumas. Man kai kuriose situacijose sunku socialiai logiškai priimti sprendimus, todėl to kratausi ir koncentruojuosi į kūrybą. Ji man – kaip tam tikrų emocijų, kurias patiriu per kažkieno kito arba savo išgyvenimus, arba išgirstu kažkieno istoriją ir išgyvenu ją savaip, dienoraštis.

– „Not Afraid“ ir „Ruduo“ – tavo žinomiausi kūriniai. Kaip tu juos matai? Jie taip pat tavo mėgstamiausi? Jautei, kad bus hitai?

– Gerbėjai, kurie stebi mūsų veiklą ir giliau žino kūrybą, mėgsta kitas dainas, bet taip, tos „didžiosios“ dainos yra šios. Hitai – gal labiau Roko kompetencija, bet niekas nežino, kas yra hitas. Net šiandien, net pačios didžiausios kompanijos... Dažniausiai didžiosiose kompanijose, kai daina pradeda po truputį judėti, investuojama į jos sklaidą, o Lietuvoje tiesiog leidžiame dainas. Visos lietuviškos dainos, kurias parašiau iki to momento, yra išleistos. Lietuvių kalba parašytas dainas ypač norisi paleisti, nes pradėjusi kurti lietuvių kalba supratau, kad kalba yra dalis mano gyvenimo, mūsų kultūros, ir ėmiau visai kitaip žvelgti į anglų kalba kuriamas dainas.

– Ne vienas autorius, tekstus rašęs anglų kalba ir pabandęs kurti dainas lietuvių kalba, prisipažįsta, kad įsimyli lietuvių kalbą, todėl paskui jau būna sunku rašyti angliškus tekstus.

– Mes labai skiriamės nuo Vakarų, nors ir bandome visokiais trendais ir stiliais vytis tą Vakarų kultūrą, kuri per technologijas pas mus ateina. Tačiau mūsų šaknys yra visai kitokios nei vakariečių ir tai atsiskleidžia kalboje, žmonėse, jų elgesyje. Kai pabandai rašyti lietuvių kalba, atsiduri savo sultyse ir viskas vyksta natūraliai. Nenoriu pasakyti, kad kažkuri kalba yra geresnė, bet kiekviena kultūra turi savo specifinę energiją ir ta energija atsiskleidžia kultūroje, kiekvienoje dienoje. Supratau, kad mes kalbame, atrodome kitaip, bet tą vidinį pojūtį atradau tik tada, kai pradėjau kurti lietuviškai, o iki to neturėjau nė vienos dainos lietuvių kalba...

– Išleidai du studijinius albumus – 2017 m. pasirodžiusį „Do it“ ir 2019 m. lietuvių kalba – „Pasiduodu sau“. Kaip tuos albumus matei juos išleisdama ir kaip tas požiūris keitėsi?

– Požiūris tikrai labai keitėsi. Pirmąjį „Do it“ albumą mes išleidome su gana didele rumunų kompanija. Jis buvo labai jaunatviškas ir užsispyręs. Po keleto metų, kai jį išleidome, apėmė jausmas, kad kiek per vėlai, bet tai buvo tam tikras mūsų kūrybos etapas. Vėliau, kai pabandėme kurti lietuvių kalba, atsirado branda. Temos ir tekstai abiejuose albumuose labai skiriasi. Manau, kad jie turėjo būti išleisti tam, kad ateičiau iki šito taško ir galėčiau tobulėti.

– Esi truputį užsiminusi apie naują albumą. Galbūt jau gali kažką išduoti?

– Galiu išduoti, kad kitas albumas bus lietuvių kalba. Žadame ir anglų kalba išleisti dainų, bet dar tiksliai nežinome formato. Kažkada su Roku pagalvojome, kad turime labai senų dainų, kurių idėjos ir melodijos mums patinka, bet norime su šiandienėmis ausimis, klausa ir žiniomis perrašyti tas dainas. Gal demo albumą išleisime, bet labai savęs nespaudžiame.

– O kokioje stadijoje dabar lietuvių kalba sukurtų dainų albumas?

– Turime dainą, kuriai jau bandėme filmuoti vizualizaciją, bet nepavyko, todėl ją į eterį leisime vėliau. Yra dar kelios dainos labai galutinio demo varianto, kur reikėtų tik perrašyti vokalus... Manau, turime beveik visą albumą. Reikėtų prisėsti ir užbaigti, bet tai yra sunkiausias darbas. Smagiausia yra parašyti idėją, o visa kita – darbas. Žinau, kad dainas reikia leisti. Pagalvojome, kad per daug jas taupome ir bus labai gaila, jei kažkas nutiks ir jos neišeis į eterį. Nusprendėme mažiau galvoti apie vizualizacijas ir vaizdo klipų filmavimus, o susitelkti į kūrybą ir muziką.

– Kokios temos dabar vyrauja tavo kūriniuose?

– Visos dainos yra apie meilę, bet meilės išraiškos gali būti skirtingos, ir nebūtinai kitam žmogui. Tai gali būti meilė sau arba hobiui, t.y. dalykui, kuris tau patinka, tik yra patogu tai įvilkti į kitą asmenį, todėl sukuri personažą ir jį aprašai.

– Kada laukti pirmojo singlo?

– Tikėjomės jau būti išleidę, bet...

– Dėl karantino atlikėjams labai sunku kažką planuoti. Ne vienam kūrėjui albumai ar vaizdo klipai nusitempia...

– Taip. Karantinas yra nepalankus laikotarpis visiems atlikėjams. Pasijunti iš dalies nereikalingas, nes daugumai žmonių muzika ir kūryba nėra prioritetas. Ji atsimenama, kai žmonės pavargsta nuo karantino ir vėl ieško atgaivos kūryboje, gamtoje arba savo mintyse, kurias ir atveria muzika arba kita kūrybos šaka.

– Dabar daug kūrėjų leidžia singlus, o albumai tarsi praranda dalį savo svarbos, ir atlikėjai juos leidžia kaip kažkokio etapo užbaigimą... Ar tau svarbu išleisti naują albumą?

– Tai iš dalies ir yra etapo užbaigimas, bet Lietuvoje objektyviai geriau leisti dainas singlais. Žmonės turi labai mažai laiko ir tam, kad  perklausytų visą albumą, reikia sukurti kažką labai stebuklingo arba naują žanrą. O tų naujų žanrų ir kardinaliai kitokios muzikos jau nėra ir turbūt niekada nebus. Tik atmainos.

– Perklausyti nuo pradžios iki pabaigos skatina albumų istorijos, kuriami konceptualūs albumai...

– Kai esi muzikantas ir būni muzikantų arba melomanų rate, tau atrodo, kad visi klauso albumų, visi domisi, bet iš tikrųjų tokių žmonių – tik nedidelė dalis. Aišku, kiekvienas atsirenka ratą, kuriame nori būti, tačiau užsienyje įrašų kompanijose yra atskiri žmonės, atsakingi tik už dainų sudėliojimą albume, kad jos pasakotų kokią nors istoriją. Albumui „Pasiduodu sau“ mes labai ilgai dėliojome dainas, kad jų seka būtų logiška. Naujos dainos nelabai tipiškos, manau jos susidėlios į tam tikrą story line'ą, kaip ir „Pasiduodu sau“, kas labai svarbu melomanams. Kaip „Kinder“ siurprizas. Gauni dainas ir dar story line‘ą (juokiasi).

– Koks bus jūsų naujasis albumas? Minėjai, kad tarsi keisis skambesys, tos dainos bus kiek netipiškos...

– Kai žinai kiekvieną savo kūrybos smulkmeną, tau atrodo visiškai kitaip, o klausytojui gali taip ir nepasirodyti. Albumas vietomis sunkesnis, gal labiau melancholiškas, vietomis absurdiškas... Jis atspindės mano vidinį pasaulį, norime išleisti šį albumą taip, kaip mums patinka. Kartais kūrėjai, kuriems paeina dainos, atranda modelį, kaip padaryti, kad daina vėl būtų sėkminga, ir pameta tai, kodėl pradėjo kurti. Labai svarbu kūrėjui / atlikėjui išlaikyti tą primityvų kūrybinį vaiką savyje, kad būtų įdomu.

– Yra atlikėjų, kurie eksperimentuoja su melodija, garsu, tačiau išlaiko savo skambesį, ir yra tokių, kurie visiškai pasiduoda eksperimentams... Kiek tau svarbu eksperimentuoti su savo garsu?

– Kai buvau grupėje, man atsibodo tas pats soundas, norėjosi kažko naujo ir intuityviai to ieškojau. Popkultūra tam yra labai tinkama, nes gali daryti, ką nori, ir niekas už tai tavęs nebaus. Keisis kažkiek skambesys ir stilius, bet tai detalės, kur tik mums matosi pokytis, bet klausytojui gali būti sunkiau tai pastebėti. Kultūriškai mes, lietuviai, esame jautrūs pokyčiams, bet man labai patinka keisti arba tuose pačiuose dalykuose išgirsti kažką naujo. Pavyzdžiui, pradėjau labai mėgti gitaros skambesį ir supratau, kad su šiuo instrumentu galima padaryti daug įvairių dalykų. Kartais nugrimztame į garsų ieškojimus ir mums labai smagu, užsikaifuojam ir tai yra tas mažas naivus vaikas, kuris pirmą kartą įsimylėjo muziką.

Beje, pati pradėjau po truputį mokytis prodiusuoti. Labai noriu išmokti parašyti melodiją ir bent jau apytiksliai sumontuoti garsą, kad galėčiau ateiti su dainos idėja ir Rokui parodyti, kokio soundo noriu. Norisi stiliuje kažką naujo atrasti, ir savo balse, ir ritmikoje, ir žodžiuose... Visame kame. Kaip ir gyvenime... Gyveni ir galvoji, kad tikrai nieko daugiau naujo nebesužinosi, bet kokios nors naujos durys atsiveria ir supranti, kad visą gyvenimą gali mokytis kažko naujo.

– Ir supranti, kad nieko nežinai... (šypsosi)

– Taip. Iš tikrųjų. Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai ir viskas gali būti realu (šypsosi).