Per Varšuvą, Dohą, Katarą, Dar es Salamą nusidriekęs maršrutas ir apie 40 valandų trukmės kelionė – tokia buvo Virginijos Kochanskytės uvertiūra į daugeliui mums nepažįstamą ir egzotišką Tanzaniją. Įstabios gamtos, gyvūnijos turtingoje Afrikos šalyje aktorę pribloškė nežmoniškas skurdas – pašnekovė prisipažino, jog pasijuto tarsi nublokšta į gūdžius viduramžius.

Elektra – prabanga

Nors būdama UNICEF geros valios ambasadore Lietuvoje Virginija jau ne pirmąkart vyksta į šios organizacijos misiją, tačiau prie tokių vaizdų, kuriuos jai teko regėti Kambodžoje, o ne per seniausiai – ir Tanzanijoje, priprasti neįmanoma.

Moteris liūdnai šypteli, jog daugeliui tautiečių būtų pravartu surengti tokią "ekskursiją", kad žmonės suvoktų, kokie jie visais atžvilgiais yra turtingi ir kokių galimybių, gėrybių jiems suteikė civilizacija.

Jei Tanzanijoje šeima mūsų pinigais per savaitę užsidirba 30 litų – tai laikoma milžiniškais pinigais. Apie elektrą atokiose kaimo vietovėse nėra net kalbos, asfaltuoti keliai – retenybė net didesniuose rajonų centruose. Skurdžiame kone kiekvienos šeimos racione – vien kukurūzų miltų košė, kartais – bulvės, o kur dar kasdienis alinantis darbas.

Tokią juodą realybę išvydo šioje šalyje beveik savaitę praleidę UNICEF pasiuntiniai iš Lietuvos.

Laikas atiduoti skolas

Misijoje dalyvavę klaipėdietis aktorius Giedrius Savickas ir laidų vedėja Beata Nicholson viešnagės metu parengė ir kelis reportažus, kurie bus parodyti spalio 11-ąją per TV3 specialaus renginio transliacijoje. Jos metu žiūrovai bus kviečiami nelikti abejingi tiems, kuriems likimas pašykštėjo tokių galimybių kaip mums.

V.Kochanskytei nė nekyla klausimas, kodėl Lietuvos, kurioje taip pat nestinga skurdžiai gyvenančių šeimų, gyventojams turėtų rūpėti svetimos šalies problemos.
Esą kadaise pati Lietuva, gavusi paramos iš UNICEF, kitų fondų, šiandien jau pajėgi ištiesti ranką gerokai skurdžiau gyvenančioms šalims.

Anot pašnekovės, ar labai didelė auka yra 5 litai, jei už tokią sumą tiesiogine prasme galima išgelbėti vieno vaiko gyvybę – būtent tiek kainuoja skiepas nuo šešių mirtinų vaikiškų ligų.
Ką jau kalbėti apie 86 centus, už kuriuos galima nupirkti vitaminų ir mineralų prisotintą specialią riešutų pastą "plumpinatą" (plumpy‘nut), kurią UNICEF sukūrė nusilpusiems kūdikiams gydyti ir stiprinti.

Į mokyklą – 8 km pėsčiomis

"Tai yra opiausios šios šalies problemos. Vaikams ne tik trūksta šių skiepų, bet dažnas jų tiesiog neišgyvena nė mėnesio, nes badaujančios motinos neturi pieno. Net jei kūdikiai išgyvena, negaudami organizmui būtinų medžiagų, fiziškai ir psichiškai  vystosi nevisaverčiai. UNICEF sukurta riešutų pasta jiems tampa išsigelbėjimu. Žinoma, dar viena didžiulė problema – AIDS. Sergantiems tėvams mirus, vaikai lieka vieni. Ten nėra internatų, vaikų namų, mažieji stengiasi išgyventi patys, kaip gali, padedami giminių, kaimynų", – pasakojo pašnekovė.

Misijos dalyvių širdis sugraudino dviejų našlaitėmis likusių sesučių istorija – apie jas žiūrovai taip pat išvys reportažą.

"Jos gyvena iš to, ką užsiaugina. Į mokyklą eina į priekį ir atgal po 8 km, o pakeliui dar reikia perkopti du kalnus ir įkopti į trečią. Jos noriai eina į mokyklą, nes abi svajoja būti vienuolėmis. Kai tai išgirdau, šmėkštelėjo – čia iš Vaižganto raštų ar iš kelinto amžiaus. Juk kadaise ir nemažai Lietuvos žmonių galėjo gauti išsimokslinimą, įstoję į kunigų seminariją arba išėję į vienuolynus", – sąsajų įžvelgė pašnekovė.

Sustojęs laikas

Virginiją nustebino, jog šioje šalyje mokslas, nors tai ir nedidelės sumos, mokamas visiems, išskyrus našlaičius. Privalomos tik 4 klasės. Dažna šeima neišgali toliau mokslinti savo atžalų, nes ūkyje reikia darbo rankų.

Apsilankę vietos kaimo mokykloje misijos dalyviai išvydo tik juodą lentą ir baltas kreidutes. Ant senoviško suolo buvo likęs vienas pratybų sąsiuvinis, kurį kažkoks vaikas rūpestingai aplenkė viršeliais iš kartotinės dėžės, o nugarėlę sudygsniavo siūlais.

"Nėra jokių vadovėlių, nerasi jokio gaublio ar pasaulio žemėlapio. Neįmanoma to apsakyti, lyg būtumei ne tame amžiuje. Suvoki, kad toks jų gyvenimas, ir negali pasakyti, kad tai yra jų nelaimė. Jie tuokiasi, susilaukia vaikų, patiria meilę, turi savų švenčių. Bet apima jausmas, kad čia laikas tarsi sustojęs. Mes lyg ir esame tame pačiame laike, bet kiek visko patyrę, kiek visko į save susiurbę", – įžvalgomis dalijosi V.Kochanskytė.

Stebino baltaodžiai

Tanzanijoje lietuvių grupė "papuolė" į tenykštę žiemą, tad maždaug 30 laipsnių temperatūra atvykėliams pasirodė gana komfortiška. Kadangi nebuvo prasidėjęs liūčių sezonas, neteko baimintis ir uodų antpuolių.

"Vystant į Kambodžą, nė į galvą neatėjo, kad reikia pasiskiepyti. Tačiau kai pernai Lietuvos UNICEF nacionalinio komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė iš Siera Leonės grįžo sirgdama maliarija, tai buvo rimtas signalas. Šiai kelionei pasiskiepijo visi grupės nariai", – pasakojo V.Kochanskytė.

Misijos dalyviai apsistojo nedideliame viešbutyje, iš kurio kas rytą visureigiais keliaudavo į atokiai esančius kaimelius susitikti su vietos šeimomis.
Pašnekovė prisiminė, jog į vieną medicinos punktą žmonės keliavo net po penkis kilometrus, kad galėtų išvysti svetimšalius. Pramogų čia reta, o ir baltaodžiai vietiniams yra visiška egzotika.

Didelių kiaulių neaugina

Pasak Virginijos, į šią šalį atvykstančius turistus veikiau vilioja Kilimandžaras, Viktorijos bei kiti įspūdingi ežerai, žvėrių keliai, medžioklės galimybės.

"Iringe matėme nedidelę grupelę baltaodžių – italų studentai medikai čia atliko praktiką. Taip pat viešbutyje susidūrėme su vienu olandu, kuris buvo atvykęs taip pat darbo reikalais. Toje šalies dalyje, kurioje mes buvome, turistų nerasi. Nes išties vaizdai pribloškia. Kaimai labai nutolę nuo centrų – automobiliu tekdavo važiuoti po porą trejetą valandų. Aišku, duobėtais molio keliais, kurie liūčių sezonu tampa neišbrendami. Pakeliui – jokių automobilių, kartais pasitaikydavo vienišas motoroleris ar asiliuku, buivolu traukiamas vežimas. Žmonės gyvena sėsliai, veikiau pas juos kažkas atvažiuoja ir superka jų prekes tada, kai jie užaugina derlių", – kalbėjo pašnekovė.

Gyvenimas verda molinėse trobelėse šiaudiniais stogais, šalia – ant kelių plytų uždėtas puodas maistui ruošti.

Kaimeliuose žmonės verčiasi iš žemės ūkio – dažniausiai augina kukurūzus, bulves, taip pat pomidorus, salotas, bananus, arbūzus, įvairius egzotiškus vaisius, arbatą, kavą, žemės riešutus.
Šaldytuvų neturintiems gyventojams neapsimoka savo reikmėms auginti didelių kiaulių – paskerdę gyvulį, jie turi kuo greičiau jį sudoroti, kad mėsa nesugestų.

Žemės neparduoda

"Visur molis, smėlis, ne juodžemis. Matydama, kaip ten žmonės verčiasi, pagalvojau, kaip mes nemylime ir nebranginame savo žemės. Žinoma, ir į Tanzaniją skverbiasi užsienio kapitalas – čia verslą kuria italai, kinai, pietų korėjiečiai. Tačiau užsieniečiams žemė neparduodama, tik nuomojama, – pastebėjo pašnekovė. – Pas mus kaip tik dabar sprendžiamas žemės pardavimo užsieniečiams klausimas ir būdamas tokioje šalyje labai aiškiai suvoki, kad ir kas benutiktų, jei turėsi savo žemės gabalėlį, visada išgyvensi, visada prasimaitinsi. Žemė yra viskas, nėra jos – nėra tautos. Tas, kas ją nusipirks, diktuos savas taisykles."

Pasak pašnekovės, skurdas daugelio vietos žmonių neišleidžia iš jų gimtinės. Tačiau aktorė prisipažino buvusi nustebinta vieno jauno vyro nuostatų.

"Zanzibare susipažinome su vienu jaunu vyru. Matyti, kad žmogus apsiskaitęs, prasilavinęs, judrus. Ir jis bet kada galėtų atgręžti nugarą savo šaliai. Jis pripažino – taip, jo šalis varginga, skurdi, bet jis nesiruošia iš jos bėgti, nes viskas pamažu keičiasi ir kada nors čia gyvenimas tikrai bus geresnis", – prisiminė Virginija, apgailestavusi, kad dažnam lietuviui tokio patriotizmo pristinga.