"Naktį grįžau iš Rygos, ryte dirbau Vilniuje, po pietų – repeticijos Kaune", – intensyvią vienos dienos darbotvarkę dėsto dirigentas Modestas Pitrėnas. Vilnietis, kaunietis, netrukus – ir rygietis?

Prieš kelias dienas Kauno miesto simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas pradėjo eiti ir Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiojo dirigento pareigas. Tačiau dėl naujųjų pareigų energingasis vilnietis nesirengia atsisakyti nei darbo Kaune, nei projektų Vilniuje. Jis tikina dėl darbo nesiaukojantis – tiesiog per muziką įprasminantis save.

Naujosios pareigos buvo netikėtumas ar ilgo nuoseklaus darbo rezultatas?

Vos kelis kartus pasirodžius Rygoje diriguojant Richardo Wagnerio "Skrajojantį olandą", šis pasiūlymas užgriuvo mane kaip perkūnas iš giedro dangaus. Bet viduje aš buvau pasirengęs priimti tokį iššūkį. Ir jį bandysiu pateisinti. Kaip iki šiol save dalijau tarp Kauno, Vilniaus ir kitų Europos miestų, taip ir toliau dalysiu. Tik mano maršrutuose dažniau atsiras Rygos kryptis. Viskas gyvenime yra suderinama tinkamai paskirstant laisvą laiką.

Ar laisvo laiko apskritai liks?

Jo liks labai mažai. Noriu pabrėžti, kad Kauno miesto simfoninis orkestras buvo, yra ir lieka mano prioritetiniu kolektyvu, ir pareiškimai apie tai, kad nukentės orkestro veikla arba kad mano pasirodymai Kaune gali tapti itin reti, yra žurnalistinės anties lygio. Kauno simfoninis orkestras ir aš kol kas žengiame greta.

Vis dėlto tikriausiai bus daugiau koncertų, kuriuose miesto orkestrui diriguosite ne jūs?

Nesakyčiau, kad tokių koncertų padaugės. Jų buvo iki šiol, jų ir išliks.

Kaip dažnai jūsų keliai ves į Rygą?

Tai priklauso nuo teatro planų. Vieną mėnesį aš turėsiu 3–4 spektaklius, kitą mėnesį – gal ir nė vieno nebus. Darbą palengvina šiuolaikinės technologijos – bendrausime telefonu, internetu. Su rygiečiais galiu posėdžiauti ir per atstumą.

Kaip naujasis darbas pakeis jūsų kasdienius įpročius – tarkim, gerti kavą ar valgyti dažniau teks tiesiog automobilyje?

Jau vakar pusryčiavau automobilyje, maitinausi degalinėje pirktu maistu. Beje, jis buvo visai neprastas. Nesakau, kad tai yra precedento neturintis faktas mano gyvenime. Kažkada dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Atstumas nuo Vilniaus, kuriame gyvenu, iki Klaipėdos yra didesnis nei nuo Vilniaus iki Rygos. Taigi kad Ryga manęs atstumo požiūriu negąsdina. Važinėjimo bus daug spalį ir lapkritį – pastarąjį mėnesį įvyks mano statomos Jules Massenet operos "Verteris" pagal Johanno Wolfgango Goethe "Jaunojo Verterio kančias" premjera. O paskui tai taps tiesiog periodišku darbu Rygoje.

Kaip apibūdintumėte orkestro, kuriam vadovausite, kolektyvą?

Kolektyvas vertas gero įvertinimo. Prieš porą dienų vyko statomos operos skaitymas iš lapo. Rezultatas manęs nenuvylė, nors Rygos teatras visą rugsėjį buvo išėjęs nemokamų atostogų. Šiame kontekste man dar keisčiau atrodo gatvės lygio debatai Lietuvoje apie tai, kam labiausiai trūksta pinigų. Latvijoje žmonės susiveržė diržus – žinoma, tai juos piktina, bet jie žiūri į situaciją adekvačiai, nepurkštaudami kaip pas mus.

Taigi per nemokamas atostogas jie šiek tiek prarado formą, bet per kūrinio skaitymus paaiškėjo, koks tai aukšto lygio kolektyvas. Rygiečius būtų sudėtinga palyginti su mūsiškiais. Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras turi pripažinimą ir vardą Europoje, jis yra matomas, priešingai nei mūsų garsiausi teatrai ir koncertinės organizacijos.

Kodėl Rygos teatras labiau matomas?

Tai lemia ilgametė patirtis. Teatras buvo įkurtas XIX a. pabaigoje, kai mūsų tautinė kultūra vos vystėsi. Pas juos juntama stipri vokiškosios kultūros įtaka – dar nuo Livonijos ordino laikų, didelę įtaką muzikiniam gyvenimui padarė čia gyvenęs ir kūręs kompozitorius Richardas Vagneris. Be to, Ryga yra uostamietis, ir net sovietų laikais jis buvo minimas kaip trijų Baltijos respublikų sostinė. Nei Vilnius, nei Klaipėda ar Kaunas savo kultūriniu gyvenimu Rygai neprilygo. Net išskirtinėje tuomečio Leningrado kultūrinėje terpėje Rygos teatro gastrolės būdavo priimamos kaip kažkas avangardiško. Rygiečiai pirmieji statė Belos Bartoko "Hercogą mėlynbarzdį", Richardo Strausso "Salomę".

Tai operinės drobės, tiesiog nesuvokiamos Sovietų Sąjungoje – tai buvo avangardiška, nauja, modernu. Rygiečiai visada save pateikdavo naujai, ir tai sukūrė gerą viešą nuomonę, kuri gyvuoja iki šiol. Rygos festivalis, gyvuojantis jau antrą dešimtmetį, sutraukia labai daug užsienio publikos – tarp žiūrovų matyti vos vienas kitas latvis. Publika iš JAV, kitų Europos šalių susirenka pažiūrėti, ką per metus Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras pastatė. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šiemet turėjo pirmą tokį renginį – Vilniaus operos festivalį.

Žengiate į labai matomą sceną. Naujosios pareigos reikalaus pasitempti?

Mane vis labiau ir labiau įtraukia operinė kultūra. Tai pasekmė to, kad aš visą save atiduodavau darbui. Nemėgstu garsių frazių. Scenos grandai mėgsta sakyti, kad jie aukojasi darbui. Aš nemėgstu aukos. Aš mėgstu darbą, kuris tave įprasmina ir tu save įprasmini darbe, muzikoje. Tai mane atvedė į Rygą. Ir toliau dirbsiu lygiai taip pat nuoširdžiai, manau, man nereikės savęs nualinti.

Rygos koncertinį gyvenimą galima palyginti su Vilniaus, Kauno?

Jis panašus į Vilniaus, Kaunui lygintis būtų sunkiau. Tačiau Kaunas visose trijose Baltijos valstybėse išsiskiria tuo, kad turi miesto simfoninį orkestrą.

Orkestras, su kuriuo teks dirbti Rygoje, yra gerokai didesnis nei Kauno?

Kolektyvas bent du kartus didesnis nei kauniečių. Tačiau tenykščiai orkestrai ekonominės krizės metais patiria ryškius nuosmukio ženklus – 20 proc. sumažinta darbuotojų, trečdaliu mažinami darbuotojų atlyginimai. Ten krizės mastai kur kas didesni nei pas mus. Galbūt tai paskatins mus, lietuvius, per daug neaimanuoti.

Ir vis dėlto kokios, jūsų akimis, yra krizės sukeltos didžiausios neigiamos pasekmės kultūrai?

Neramu, kad užsimota prieš visą muzikinę kultūrą. Turiu galvoje muzikos mokyklų naikinimo pavojų. Virš šių įstaigų pakibo didžiulis klaustukas – neaišku, ar jos bus pertvarkomos, mažinamos, ar iš viso naikinamos. Iš valdžios viršūnių girdisi rimtų kalbų, kad muzikos mokyklos bus naikinamos. Norima paplauti pagrindus, ant kurių užauga muzikos profesionalai. Pasekmės būtų negrįžtamos.

Kokių muzikinių staigmenų šį sezoną pateiksite su Kauno simfoniniu orkestru?

Orkestro muzikinis sezonas suplanuotas tik paraštėse – jis dar nėra skelbtinas. Galiu pasakyti tik tiek, kad švęsime mažytę penkerių metų sukaktį. Šiai sukakčiai pažymėti Kauno filharmonijos scenoje norime sukurti kažką sceniško, vizualaus. Į pagalbą pasitelkėme choreografę Anželiką Choliną, drabužių dizainerį Juozą Statkevičių, scenografą Marijų Jacovskį.

Kaip visi tilpsite nedidelėje Filharmonijos scenoje – ir orkestrantai, ir šokėjai?

O čia jau pasireikš mūsų išradingumas.

Esate 35-erių, nevedęs. Kaip žiūrite į jums klijuojamą svajonių jaunikio etiketę?

Neigiamai. Nemanau, kad esu svajonių, o jaunikis dar nesu. Žvelgiu gyvenimui tiesiai į veidą. Apskritai, trūksta žodžių kalbėti šia tema…

Jei darbų tiktai daugės, greičiausiai ta etiketė kurį laiką jums bus vis dar klijuojama…

Nežinau, ar kažkas sau linkėtų pasvajoti ta linkme… Kol jausmas neateina, kalbėti apie tai labai sunku. Planuoti – juo labiau.

Pagal Modestą Pitrėną

Idealus muzikos kolektyvas

"Dirbu su kolektyvais, kuriuos aš gerbiu ir myliu. Nesu koks Don Žuanas, norintis suvedžioti visas mergeles. Šia prasme mane tenkina ir darbas Kaune, nes dirbu, manau, su muziką mylinčiais žmonėmis. Rygoje yra tas kontingentas, kuris gali atliepti mano subtiliausiems muzikos poreikiams, aspiracijoms. Manau, kad iš visų kolektyvų, su kuriais aš dirbu Lietuvoje ir užsienyje galima padaryti idealą orkestrą, bet vėlgi grįžtu prie palyginimų su žmogumi – vargu, ar būtų įdomu bendrauti su kažkokiu superžmogumi, kuris sukurtas iš dešimties asmenybių. Taip ir su kolektyvu."

Idealūs santykiai su kolegomis, orkestrantais

"Pagarba vienas kitam, savo, kaip muzikanto, vertės turėjimas ir didelė pagarba atliekamam darbui, muzikai. Šie dalykai sąveikauja, sukuria malonų darbinį procesą. Jei šie dalykai yra, darbas gali virsti kūryba, o ne atlikimu."

Svajojami atlikti kūriniai:

"Su Kauno simfoniniu orkestru sudėtinga svajoti – nedidelė orkestro sudėtis (šiuo metu orkestrą sudaro per 60 atlikėjų – aut. past.) lemia tai, kaip pasirenkamas repertuaras. Mes negalime imtis rimtų romantinių, postromantinių, modernių muzikinių drobių, reikalaujančių milžiniško orkestro – apie 90, 100 atlikėjų.

Rygoje muzikinėms fantazijoms lemta išsipildyti. Viena tokių mano fantazijų – Gustavo Mahlerio Antroji simfonija su milžiniška sudėtimi nuskambės kaip mano įsitvirtinimas Rygoje – koncertuosime su jungtinėmis orkestro ir choro "Latvija" pajėgomis. Tai bus Rygos festivalio uždarymas birželį."

Svarbiausi biografijos faktai

M.Pitrėnas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigė du kartus: 1997 m. (chorinis dirigavimas, prof. Liongino Abariaus klasė) ir 2003 m. (simfoninis ir operinis dirigavimas prof. Juozo Domarko klasė). 2002– 2004 m. toje pačioje mokslo įstaigoje tęsė meno aspirantūros studijas.

1990 m. įkūrė chorą "Psalmos", kuriam vadovavo iki 2000 m. Su šiuo choru atlikta beveik visų epochų Europos chorinė muzika.

1995–1996 m. tobulinosi Zalcburgo muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje "Mozarteum", įgijo choro dirigento bakalauro diplomą su pagyrimu.

Kaip simfoninis dirigentas, parengė daugelį koncertų su Lietuvos Nacionaliniu, Valstybiniu, Mažosios Lietuvos, Lietuvos muzikos akademijos simfoniniais, Lietuvos kameriniu orkestrais. Daugelį metų dirigentas kviečiamas dirbti su Šiaurės Reino–Vestfalijos (Vokietija) jaunimo simfoniniu ir kameriniu orkestrais.

Nuo 2003 m. M.Pitrėnas – Lietuvos muzikos akademijos dirigavimo katedros asistentas. Pastaraisiais metais dažnai bendradarbiauja su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Ryškiausias laimėjimas – I premija ir Aukso medalis VII tarptautiniame G.Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija). Tai pirmas Aukso medalis, skirtas Lietuvos dirigentui šiame prestižiniame konkurse.

Šiuo metu M.Pitrėnas – Kauno miesto simfoninio orkestro vyr. dirigentas ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos dirigentas.

Nuo 2006 m. maestro yra pakviestas diriguoti ir savarankiškai statyti R.Strausso "Salomę", R.Wagnerio "Valkiriją", R.Portmano "Mažąjį princą", baletus "Raudonoji Žizel" ir "Graikas Zorba" Lietuvos nacionalinėje operoje.

Nuo 2007 m. dirigentas kviečiamas diriguoti Latvijos nacionalinėje operoje.

Žymią M.Pitrėno veikloje užima vadovavimas polistilistiniams ir daugiažanriams projektams, jungiantiems klasiką su šiuolaikine popkultūra. Čia paminėtini miuziklai ir simforoko projektai, taip pat arti 50 šiuolaikinės roko ir popklasikos aranžuočių simfoniniam orkestrui.

M.Pitrėno diskografijoje – aštuonios simfoninės ir chorinės muzikos kompaktinės plokštelės.