Agnijos Ditkovskytės ir Aleksėjaus Čadovo santykiai – tarsi tikri amerikietiški kalneliai. Išsiskyrę jie taikėsi, vėl skyrėsi, susitaikė ir galiausiai susituokė. 25-erių A. Ditkovskytė – Čadova atskleidė, jog jie su vyru yra labai skirtingi. Ji – pasaulio žmogus, o Aleksėjui yra svarbu viskas, kas susiję su jo tėvyne Rusija. Jų skoniai nesutampa net kalbant apie kiną. Tačiau jie myli vienas kitą, yra vienas kitam įdomūs. Anot Agnijos, tai ir yra visų svarbiausia.

Tačiau kai Agnija vyrui meilėje prisipažįsta lietuviškai sakydama „Aš tave myliu“, jam tai sukelia juoka. Jie juk jau nebe jauni įsimylėjėliai, o susituokusi pora.

„Tai jau kitas meilės lygis. Toks, kokio anksčiau nežinojau, tačiau visada norėjau patirti. Ta aistra, kuri tave verčia mirti ir neleidžia kvėpuoti dabar virto žemiškesniais jausmais. Dabar galima ramiai pasikalbėti ir priimti racionalius sprendimus. Aš tokia laiminga, kad mano mintys dabar logiškos. Juk kuomet tave perpildo emocijos, tu ir visada jaunas, girtas. Jūra būna iki kelių. Tada viską gali padaryti. Nėra tik blaivumo“, - žurnalui „7dnej“ sakė Agnija Ditkovskytė.

— Agnija, tu atostogauji be vyro Aleksėjaus. Kaip jis tave išleidžia?

—    Ramiai išleido. Anksčiau galbūt ir pavydėdavo. Dabar to tarp mūsų jau nebėra. Juk jau aštuonerius metus mes esame kartu ir mūsų santykiai brandesni.  Pasitikime vienas kitu. Labai myliu laisvę ir tiesiog būtina turėti asmeninę erdvę. Anksčiau, pavyzdžiui, vienas kitą stebėjome visų filmavimų metu. To jau nebėra. Ne viską reikia išgyventi kartu. Reikia turėti ir savo erdvę, savo patirtis. Taigi ir ilsėtis kartais reikia atskirai.

—    Jūs su Aleksėjumi buvo išsiskyrę ir daugiau nei metus praleidote atskirai. Tačiau susitaikę iškart susituokėte.

—    Taip. Mūsų istorija yra labai intensyvi. Mes vos tik susitikę pradėjome gyventi kartu. Tai juk, mano nuomone, visiškai beprotiškas poelgis. Daugelis sako, kad turi gerai pažinti žmogų, priprasti prie jo. Mes su Lioša (Aleksėjumi Čadovu) į visą tai spjovėme. Taip pat nusprendėme ir susituokti. Viskas buvo spontaniška.

Tiesiog susitikome filmavimo aikštelėje, o kitą dieną prakalbome apie vestuves. Man atrodo, kad spontaniški poelgiai – patys svarbiausi. Mėgstu atsiduoti jausmams, o ne protui...

—    Tikriausiai sunku po ilgo laiko vėl būti kartu?

—    Tikrai sunku. Išsiskyrimo metu tu suaugi, tampi kitu, susirandi naujų pažįstamų, draugų, atsiranda naujos mintys, pomėgiai... Na, mes su Lioša esame visiškai skirtingi. Jis augo Rusijoje, o aš Vilniuje ir mūsų aplinkos buvo visiškai skirtingos. Pavyzdžiui, yra tik keletas filmų, kuriuos mes mėgstame abu. Kalbant apie visus kitus dalykus, mes esame visiškai skirtingi, nesutampa mūsų požiūriai, pomėgiai, skoniai. Aš  - pasaulio žmogus, o Liošai labai svarbu viskas, kas susiję su jo tėvyne Rusija, Maskva. Tačiau mes esame įdomūs vienas kitam. Mylime vienas kitą ir tai yra svarbiausia.

—    Ar kalbi su vyru lietuviškai?

—    Sakau „Aš tave myliu“. Tačiau kai tai sakau, jis juokiasi.

—    Juokiasi? Tačiau juk tai taip romantiška.

—    Tikriausiai mes jau nebe jauni įsimylėjėliai. Tai jau kitas meilės lygis. Toks, kokio anksčiau nežinojau, bet visada norėjau patirti.