Liko be darbo

L.Salasevičius neslepia – pastarieji pora metų jam buvo sudėtingi, ir neaišku, kada sunkumas pasibaigs. Juk jo ir komandos pagrindinė veikla buvo suknelių bei kostiumų siuvimas šventėms, o didelių švenčių per karantiną beveik nevyksta.

"Kai prasidėjo pirmasis karantinas, nesupratau, ko dabar imtis ir ką daryti, – prisimena dizaineris. – Visos išnuomotos suknelės buvo grąžintos, visi renginiai ir vestuvės – atšaukti. Vienintelės įvykusios vestuvės karantino metu buvo su mūsų kurta juoda, gotiško stiliaus suknele. Visus karantino metu įvykusius renginius, kuriuose puošiamasi mūsų drabužiais, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų."

Pirmojo karantino metu jam buvo nežinia dėl darbų. Iš pradžių galvojo, kad karantinas tęsis vos porą savaičių, galės pailsėti, atsikvėpti nuo darbų, pabūti sodyboje. Tačiau, praėjus pirmoms dviem savaitėms, karantinas buvo tęsiamas dar dviem savaitėms, vėliau dar... Jokio atsarginio plano neturėjo. Teko gyventi iš santaupų.

Atrodytų, šią vasarą visi gyvenome laisviau, tačiau Liutauras teigia, kad jam darbų nepadaugėjo. "Aš kuriu vakarines sukneles, o didelių renginių nebuvo, todėl suknelių niekam ir nereikėjo, – sako menininkas. – Net ir privačių renginių vyko labai mažai. Vestuvės dažniausiai vyksta šeimos rate, iškilmingų suknelių nereikia. Kiek mano pažįstamų turėjo tuoktis šią vasarą – beveik visos nukėlė šventes kitai vasarai, nes bijo ką nors planuoti į priekį – nežinia, kas bus po trijų keturių mėnesių. Pernai buvo taip: planuose renginių daug, o finale – šnipštas, atšaukia, atšaukia, atšaukia. Šiemet to nėra, nes apskritai niekas nieko nebeplanuoja."

Pašnekovas sako dabar jau nelabai ir išgyvenantis – pakankamai prisinervino per pirmą ir antrą karantinus. Dabar jau nesinori nieko ir galvoti.

Kieme: kurti terasai vazonus iš betono, dizainerio teigimu, – puiki veikla, kai neturi, ką veikti. / Asmeninio archyvo nuotr.

Reikia gyvo bendravimo

Žinoma, pajamos – kitas klausimas. Šioje srityje teko pereiti visas stadijas – baimės, pykčio, savęs gailėjimosi, dar kažko. O dabar jau darosi net ne baisu, o juokinga.

Pranašumas tas, anot Liutauro, kad nėra renginių, dėl savo lėtinės ligos masinių žmonių susibūrimų jis vengia, tad mažiau kur išeina, kartu ir pinigų mažiau išleidžia.

Dizaineris dalyvavo keliuose nuotoliniuose seminaruose. Tokie renginiai, anot jo, pelno neneša, tik suteikia šiokį tokį moralinį palaikymą. Rengti seminarus gyvai jam labai patikdavo, o kalbėjimas pačiam su savimi – ne. Jam reikia gyvų žmonių, tikro bendravimo. Žinoma, geriau nei nieko, bet ir nervų daug kainuoja, nes kažkodėl kalbėti prieš kompiuterį baisiau, nei dviem šimtams žmonių gyvą seminarą pravesti. Liutauro manymu, tai ilgo nebendravimo su žmonėmis šalutinis poveikis.

Dar gerokai iki pirmojo karantino nusipirkau sodybą, mano kūryba dabar – gėlių, pomidorų sodinimas ir dar kas šauna į galvą.

Apie prekybą savo kūriniais internetu menininkas teigia net negalvojęs: "Mes siuvame individualiai, vienetines sukneles, ir tikrai nenersiu į kokių džemperių ar kaukių, kuriomis galima prekiauti internetu, siuvimą. Aš ir pats, pavyzdžiui, internetu nieko neperku – man reikia pamatyti, pačiupinėti. Ką kažkada pirkau internetu, viskas išmesta arba kam nors atiduota, nes tikiesi vieno, o gauni visai kitą. Dabar yra galimybė nuotraukas patobulinti, pagražinti, padaryti prekę patrauklią. Ar restorane užsisakę maisto iš nuotraukų gavote tokį patį patiekalą? Nesu matęs. Su drabužiais tas pats. Užsisakai lietuvių dizainerio drabužį, o kai gauni pamatai, kad tinklinėje parduotuvėje beveik toks pats, tik dešimt kartų pigesnis ir geriau atrodo."

Susižavėjo makramė

"Dar gerokai iki pirmojo karantino nusipirkau sodybą, mano kūryba dabar – gėlių, pomidorų sodinimas ir dar kas šauna į galvą, – sako L.Salasevičius. – Remontuoju sodybą, kažką pertvarkau, perdažau, baldus perdarau. Visai man patinka. Nereikia nervintis: spėsi ar nespėsi, patiks ar nepatiks. Pats sau esu viršininkas. Kai nusipirkau sodybą, vis nebuvo laiko joje tvarkytis. Norėjosi tai daryti vasarą, o vasara man būdavo pats darbymetis. O dabar – tvarkykis kiek nori."

Kūriniai: L.Salasevičiaus nupintos stilingos užuolaidos puošia jo sodybos langus, o pinti šviestuvai – ypatinga namų dekoro dalis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Daržininkyste užsiimti jam nelabai sekasi, sako – ką sodina, tas neauga. Tad sodina tiesiog dėl to, kad turėtų ką veikti, nes yra iš tų žmonių, kurie negali gulėti nieko neveikdami. Ir visiškai nepergyvena, kad niekas neužauga.

Kai sklido kalbos, kad bus antroji COVID-19 banga, Liutauras jau buvau sugalvojęs, kad jam reikia pasimokyti makramė pynimo technikos. Galvojo, kad per antrąjį karantiną, jei vėl teks dviem trims mėnesiams užsidaryti, turės ką veikti. Net mokymus buvo susiradęs, tačiau ta diena, kai jie turėjo prasidėti, buvo pirmoji antrojo karantino diena. Nespėjo.

Bet atvažiavo draugė, kuri šiek tiek mokėjo makramė, parodė, kaip ji daro. Kadangi jis, kaip pats vadina, rankdarbistas, tai labai greitai perprato esmę. Taip pat visagalis internetas – iš ten prisirankiojo raštų, būdų. Labai jam visa tai patiko. Tad žiemą visą sodybą apipynė – užuolaidų, šviestuvų prikūrė.

"Užuolaidų man norėjosi įdomesnių, o pirkti neradau. Tai nusipyniau, ir labai stilingai atrodo. Geriausiai atrodo šviestuvai. Aš gaminau tokius, kuriuos gali pritaikyti ir kaip šviestuvą, įdėjęs visą vidinį mechanizmą, ir naudoti tiesiog kaip dekoro detalę, – pasakoja menininkas. – Dar man labai patinka sūpuoklės, internete esu prisižiūrėjęs visokiausių variantų, bet tai labai didžiulis darbas, kuriam reikia labai gerai viską suskaičiuoti, o aš tikrai nesu tiek patobulėjęs. Gal imsiuosi ateityje."

Nuo vazonų iki sienų dekoro

Makramė menas, pasak Liutauro, nelabai sudėtingas – sudėtingiausia yra suskaičiuoti, kiek bus kilpų, kiek siūlų, kur kada ką daryti. Labai daug skaičiavimo, o būtent matematikos jis mokykloje labai nemėgo. Ir nors viešai parodęs savo kūrinius užsakymų sulaukė, jų nesiėmė.

Kieme: kurti terasai vazonus iš betono, dizainerio teigimu, – puiki veikla, kai neturi, ką veikti. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Nesu toks kietas, kad uždirbčiau iš to. Reikia daug praktikos. Aš ir broko pridarau blogai apskaičiavęs. Kai sau darai, tai kažkaip gali viską paslėpti, o kitam nesinorėtų to duoti: "Ai, čia šiek tiek sufeilinau, nusuk kita puse – nesimatys." Negana to, man patinka turėti savo hobius, kurie būtų ne darbas. Kažkada drabužių kūrimas ir siuvimas irgi buvo hobis, paskui tapo darbu ir dabar tai jau yra darbas. Hobis turi būti ne darbas, o užsiėmimas, mielas širdžiai", – sako menininkas.

Menininko požiūriu, makramė – gana ribotas užsiėmimas, visko neapipinsi. Dabar vėl grįžo mada, kuri buvo maždaug 1980 m., kai visi pelėdas pynė. Ji tuoj praeis. Kadangi jo darbas susijęs su mada, jis stengiasi eiti koja kojon su ja, todėl šį kūrybos būdą ir išbandė. Makramė taip pat nuo visokių nemalonumų dėmesį atsitraukia, juo labiau kad dirbti turi ne tik rankos, bet ir galva.

Bet vasara, anot pašnekovo, pinti netinka – tai labiau žieminė veikla. Kai atšilo oras, jis sugalvojo terasai daryti vazonus iš betono. Bene visą terasą padengė drėgno betono purslais, iš kokių penkių vazonų pavykdavo gal tik vienas, tačiau kai pavyko, buvo įspūdinga. Tikrai puikus užsiėmimas, kai nėra veiklos.

Užuolaidų man norėjosi įdomesnių, o pirkti neradau. Tai nusipyniau, ir labai stilingai atrodo.

Dar Liutauras per karantiną nuotoliniu būdu pabaigė sienų dekoravimo mokslus ir žinias jau pritaikė buityje – susiremontavo vonios kambarį. Užsiėmimas įdomus buvo ir pinigų sutaupė, nes nereikėjo samdyti meistrų, laukti, kol jie turės laiko ir teiksis atvažiuoti. Svečiams smagu pasigirti, kad pats viską pasidarė.

Gelbsti naujos veiklos

"Dabar vėl, kiek suprantu, reikia ruoštis užsidaryti, tai teks dar kažką galvoti, – teigia pašnekovas. – Jei vėl karantinas, eisiu į suvirinimo kursus. Kam pasakau, visi išsižioja. Tik aš nesiruošiu eiti į kokią laivų statyklą suvirintoju dirbti. Juk galima virinti dekoracijas, šviestuvus, lentynas – daug kur tas žinias galima pritaikyti. Tikrai mano kūrybiniuose darbuose žinios pravers."

Kūriniai: L.Salasevičiaus nupintos stilingos užuolaidos puošia jo sodybos langus, o pinti šviestuvai – ypatinga namų dekoro dalis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Išbandyti įvairiausių užsiėmimų L.Salasevičiui – ne naujiena. Jau vaikystėje išbandydavo viską, kas buvo įmanoma. Suaugęs vis stengdavosi kažką naujo išmokti.

"Negaliu sakyti: jeigu ne karantinas, nebūčiau to ar ano padaręs. Gal ne taip greitai, bet būčiau visa tai išbandęs, nes man įprasta imtis vis kažko naujo", – sako dizaineris.

Jis neslepia – pasiilgsta savo pagrindinio darbo. Dėl to ir apsikrovė įvairiausiais darbais sodyboje, kad mažiau galvotų ir pergyventų.

"Viskam yra ribos. Kantrybė po truputį senka, bet aš kažkaip sugalvoju, kaip tą paversti gerumu – taip ir laikausi, – sako L.Salasevičius. – Tikrai nebuvo taip, kad pulčiau į depresiją, užsidaryčiau ir sakyčiau: niekur neisiu, nieko nenoriu, nieko nedarysiu. Tik tiek, kad buvo tam tikras sąstingis: ai, čia dėl valandos darbo neapsimoka važiuoti – geriau aš pasėdėsiu kaime. Aš manau, kad kokiai bėdai ištikus, žmogui labiausiai reikia veiklos. Kažką veikdamas gali išsikrauti, užsimiršti. Kai ką sportas gelbsti, bet aš tingiu sportuoti. Tad mane gelbsti visokia kitokia veikla."