Drožėją įkvepia „močiučių Palanga“

Vasarą matytus vaizdus žemaitis verčia linksmomis medžio skulptūromis

Palangoje gyvenančiam drožėjui Giedriui Venckui žiema – pats darbymetis. Medinės kurorto senbuvės, rankose laikančios lenteles su užrašais „Vietų yra“, „Nuomoju kambarius arti jūros“, atostogų malonumais besidžiaugiantys sotūs poilsiautojai suvenyrų parduotuvėse ir galerijose ilgai neužsiguli. Kandų, tačiau neįžeidų žemaičio humorą vertina ne tik į pajūrį atvykstantys lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, vokiečiai.

Nėrė į nuomos verslą

Su kurorto gyvenimo subtilybėmis G.Venckus susipažino prieš dešimt metų, iš Salantų persikraustęs į Palangą. „Namo, kuriame įsikūriau, šeimininkė vasarą nuomodavo kambarius poilsiautojams. Sukosi kaip ir daugelis kurorto gyventojų. Pagyvenusi moteris paprašė truputį jai pagelbėti – kad priimčiau svečius, prižiūrėčiau tvarką. Ko tik nepasitaikydavo...“ – prisiminė G.Venckus.

Pirmąją savo klientę, jauną poilsiautoją, jis prisimena itin gerai. Vyras sutiktuvėms nuoširdžiai rengėsi – tvarkė kambarį, pamerkė gėlių. Bet poilsiautoja paliko ne pačius geriausius prisiminimus: drauge su ja sugužėjo būrys įsilinksminusių svečių, kurie ūžė nesivaržydami.

Anot G.Venckaus, pasitaikydavo situacijų, kuomet ranka jau siekdavo telefono ragelio skambinti policijai. Bandant sudrausminti įsisiautėjusias kompanijas, įkaušę vasarotojai yra sprukę net pro langą.

Vis dėlto į nuomos verslo sūkurį patekęs vyras antipatija į pajūrį plūstantiems tautiečiams neužsikrėtė. G.Venckus neslėpė, kad stebėti poilsiautojus, jų nuotaikas ir savotišką gyvenimo ritmą Palangoje jam labai įdomu: „Žmonės keliasi jau gerai įdienojus, neskubėdami išsirengia į paplūdimį, iki soties pasivartę ant smėlio pavakare grįžta, nuplauna jūros druską, o tuomet jau puošiasi ir traukia į naktines linksmybes. Situacijos gan šabloniškos, tačiau įsižiūrėjęs gali tiek visko pastebėti!“

Iš poilsiautojų gyvenimo

„Vasarą, – prisiminė G.Venckus, – teko matyti, kaip mama paplūdimio prieigose rinkosi žurnalus, kuriuos prekiautojai buvo paskleidę ant vejos. Jos mažylis tuo metu ramiausiai apšlapino ant žemės suguldytas knygas.“

„Šypseną kelią su savo keturkojais į pajūrį atvykstantys vasarotojai – kai kurie šunys vos telpa automobiliuose. Negali nepastebėti ir visaip linksniuojamų prekeivių čeburekais su savo nešuliais. Tokios akimirkos užsifiksuoja atmintyje, o vėliau gali tapti impulsu griebtis įrankių“, – aiškino drožėjas.

Nors dauguma G.Venckaus darbų atspindi šiuolaikines kurortinio gyvenimo realijas, tačiau juntamas ir praeities dvelksmas. „Prieškario laikų maudymosi kostiumai, nėriniuotos ponių kepuraitės ir plačiakraštės skrybėlės man kelia nostalgiją. Pavartau senovines fotografijas ir stengiuosi panaudoti kai kuriuos motyvus“,– teigė medžio skulptūrų kūrėjas.

Niuansus perkanda ir rusai

G.Venckus prisipažino, kad kurdamas nebijo būti kiek įžūlus. „Vis dėlto man svarbu neperlenkti lazdos, tad dažnai renkuosi įvairias užuominas“, – tvirtino drožėjas.

Kartais drožėjas stebisi, kad jo darbus išvydę žmonės kaipmat perkanda ironišką potekstę. „Savotiški Palangos gyvenimo niuansai randa atgarsį ne tik tautiečių širdyse. Puikiausiai juos išmano ir rusai, svečiai iš Baltarusijos, kurių čia daug atvyksta“, – tikino pašnekovas.

G.Venckus prisipažino, jog kurdamas patiria didelį malonumą, susigyvena su savo personažais, tačiau atsisveikinant su darbais širdies jam neskauda. „Džiaugiuosi, kad jie iškeliauja po pasaulį, žmonės įvertina mano pastangas. Juk galėtų, pavyzdžiui, mandarinų prisipirkti“, – juokėsi drožėjas.