– Vytautai, Kostai, kas nutinka, kai scenoje susitinka dirigentas ir aktorius?

Kostas: įvyksta gera chemija. Seniai svajojau padainuoti su orkestru ir štai, atsirado V. Lukočiaus vadovaujama „Vilniaus Sinfonietta“ ir Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras. Tiesą sakant, mano svajonė gal ir būtų likusi svajone, jei ne koncertų organizatoriai „BardaiLT“. Tai jie mane įkalbėjo pamėginti su orkestru.

Vytautas: o aš net nežinau, ar Kostą galima įvilkti į žodį aktorius, o mane į žodį – dirigentas. Jei šiandien nebūčiau dirigentas, tikrai būčiau muzikantas ar aktorius. Nereiktų diriguoti, tikrai mieliau sėsčiau prie pianino. Mane visada žavi partnerystė scenoje. Tikrai mielai Kostui atneščiau padėklą kokį į sceną.

Kostas: jūs net neįsivaizduojate, ką reiškia, kai dainoje „Paukščiai“ pasigirsta styginiai instrumentai! Atrodo tarsi du skirtingi pasauliai, bet iš tiesų jie – visai šalia.

– Ar buvo daug nesutarimų ruošiant programą? Vytautai, Kostas jums nemojavo pirštu?

Neneigiu šių dienų alternatyvos, tačiau, ką daro jaunimas, ne visada suprantu.

Kostas: nesu toks kompetetingas, kad aiškinčiau Vytautui apie aranžuotes. Svarbu, kad ausyje niekas netrukdo, o veža mane visai kas kita. Kartais pagalvoju, kad mano dainos, kurias lydi ritmo grupės muzika, darosi panašios į estradines ir man tai visai nepatinka. Kai dainuoju su styginiais, dainos tarsi pakimba ore, plazdena, pakyla ir sukuria miražą.

Vytautas: nepaprastai jos skamba ir su pučiamaisiais. Mes Kosto dainas tarsi aprengiame skirtingomis suknelėmis.

– Vytautai, kada jūs susipažinote su Kostu? Kada jį pirmą kartą pamatėte scenoje?

Vytautas: buvo teatro legenda – režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Atbėgdavome su draugais iš čiurlionkės, į teatrą eidavome, kai tik gaudavome kontramarkių – tokiame amžiuje pinigus yra kur geriau išleisti nei pirkti teatro bilietus. „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Dėdė Vania“... Tada tai buvo ne žvaigždžių, o režisieriaus teatras.

Kostas: gerai pasakei: visi mes buvome vieno režisieriaus kareiviai.

Vytautas: vėliau mudu susitikome didžioje scenoje, per koncertus. Iškart ėmėme arenas ir su Kostu ne vienerius Naujuosius metus esame kartu atšventę.

– Banalus, bet labai svarbus klausimas – ką jums reiškia muzika?

Kostas: kad nešliaužiočiau gatvėmis, tėvai mane atidavė į muzikos mokyklą. Šančiuose gyvenome gana vargingai, pinigų pianinui jie neturėjo, taigi nupirko akordeoną. Iki šiol jo nekenčiu – nieko sunkesnio nesu nešiojęs. Vienu metu įsigudrinau akordeoną uždaryti Kauno centrinio pašto saugojimo kameroje ir eiti ne į pamokas, o į kiną. Mokytojas, žinoma, paskambino tėvui ir mano simuliavimas baigėsi, teko grįžti į mokyklą, kurią baigiau penketais.

Dar prisimenu mamos jubiliejų, gimtadienius: tėvas pakelia vidury nakties, pastato ant kėdės ir liepia groti svečiams. Groju, ašaros byra, tėvas apsalęs iš pasididžiavimo, tetos leipsta – koks talentingas vaikas. Muzika man yra šitie prisiminimai, ji buvo šalia visų mano meilių, lydėjo mane nuolat ir dabar lydi. Atsikeliu be nuotaikos, užsidedu „The Beatles“ ir geriau. Neneigiu šių dienų alternatyvos, tačiau, ką daro jaunimas, ne visada suprantu.

Kai muzika tampa darbu, ji nebėra tokia sakrali, kaip gali atrodyti iš šalies. Muzikanto užduotis – nepasiduoti rutinai.

Vytautas: mano tėvai net kyšiui pinigų rado, kad tik man pianiną nupirktų. Vaikystės prisiminimuose, žinoma, yra ir ašarų ir neapykantos. Blioviau ir pirštus daužiausi, kad tik nereiktų groti. Ir tas baisus vaikiškas egoizmas – kodėl turiu groti tėvų svečiams, juk tai mano pasaulis! Vieną kartą išdrįsau pasakyti ne, likau opozicijoje.

Visada tai, kas sunkiai einasi išgrynina džiaugsmą ir nusivylimus. Kartais save pervertini, kartais galvoji, kad visi kiti gali už tave geriau, kad jiems žvaigždės palankesnės. Kai muzika tampa darbu, ji nebėra tokia sakrali, kaip gali atrodyti iš šalies. Muzikanto užduotis – nepasiduoti rutinai. Kai muzika pagauna, aš pamirštu visus skambučius ir tai, kad noriu valgyti, kad šuo neišvestas, kad žmona pyksta.

– Kosto žmona Dalia sakė, kad Kostas labai jaudinasi prieš kiekvieną koncertą. Vytautai, ar jums pavyksta išvengti jaudulio?

Kostas: ketvirtąjį šimtą kartų vaidindamas tą patį spektaklį jaudinuosi lygiai taip pat, kaip ir dešimtąjį. Man svarbu, kaip mano pasirodymą priims žiūrovas, svarbu, kad prisibelsčiau į žmonių širdis. Jaudinuosi ne dėl to, ar laiku pradėsiu dainuoti, ne, pasitikiu muzikantais, jie žinos, kaip ištaisyti mano klaidą. Gal tik Tėvynę gerbiu labiau nei savo žiūrovus ir klausytojus. Žemai lenkiu prieš juos galvą, jie yra mano lakmuso popierėlis, visą gyvenimą mane maitinantis. Nedainuočiau, jei žiūrovams neaptiktų, kam kankintis?!

Vytautas: aš scenoje jaudinuosi ne dėl savęs, jaudinuosi dėl Kosto. Bet juk taip ir turi būti koncerte – vienas už visus ir visi už vieną.

K. Smorigino ir V. Lukočiaus vadovaujamos „Vilniaus Sinfoniettos“ be VDU kamerinio orkestro pasirodymai vyks gruodžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose, gruodžio 11 d. Šiaulių arenos amfiteatre, gruodžio 19 d. Kauno VDU Didžiojoje salėje.