„Dvasia šarvuose“ – išlikti žmogumi kiborgų pasaulyje (recenzija)

Pagal japonų mangą

1995-aisiais, kai pasaulyje sparčiai plito manga vadinamų japoniškų animacinių filmų virusas ir tokio kino gretos nuolat plėtėsi, ekranuose pasirodė pilnametražė fantastinė kino juosta "Dvasia šarvuose". Ji buvo skirta tikrai ne vaikiškai auditorijai: šį kūrinį buvo galima apibūdinti kaip originalią politinio trilerio, filosofinio filmo ir fantastinio kiberpanko hibridą. Po intensyvaus veiksmo filmo šarvais glūdėjo galingas kultūrinis kontekstas, leidžiantis svarbiausias idėjas interpretuoti plačioje skalėje – nuo šintoizmo simbolikos iki anuomet madingų postmodernistinių šaradų.

Majorė sprendžia savą identifikacijos dramą ir bando suvokti, kas ji – žmogus ar tik jo smegenys kibernetiniame kūne?

Net broliai Wachowskiai prisipažino daug ką pasiskolinę iš "Dvasios šarvuose" ir jų garsiojoje "Matricoje" apstu japoniškos mangos atradimų, kurie nepaprastai įspūdingai integruoti į vaidybinį kiną. Naująją amerikietišką "Dvasią šarvuose" galima drąsiai talpinti į "Matricos" ciklo filmų gretą ir dėl dvasinės giminystės, ir dėl bandymų kibernetinės ateities košmarams suteikti ryškų pavidalą. Netolimą ateitį vaizduojančio filmo siužetas dabartinių įvykių šviesoje net darosi aktualus, nes jau dabar fantastiškai greitas technologijų plitimas negali apsaugoti žmonių nuo piktavalių programišių atakų.

Robotas žmogaus kūne

Filmo veiksmas plėtojasi 2029-aisiais. Po to, kai Maira Kilian vos nežuvo teroro akto metu, Japonijos kompanija "Hanka Robotic", tobulinanti dirbtinio intelekto programas, merginą pavertė kibernetine būtybe. Nuo šiol ji vadovauja specialiajam vyriausybės kontroliuojamam 9-ajam skyriui ir vadinama tiesiog Majore. Jos ir kolegų tikslas – kovoti su kasdien tobulėjančiais kibernetiniais nusikaltėliais, piktavaliais programišiais, pavojingiausiais ekstremistais ir tiesiog psichopatais. Pagrindinis 9-ojo skyriaus kovotojų priešas – paslaptingas ponas Aramakis, ko gero, svarbiausias šešėlinio pasaulio Lėlininkas, neeilinius sugebėjimus naudojantis politinėms manipuliacijoms ir savo rankose laikantis visas kriminalinės veiklos gijas.

Efektingų veiksmo posūkių kupinos fantastinės antiutopijos siužetą valdo dvi lygiagretės istorijos. Viena jų skirta kovai su nusikaltėliais pasaulyje, kuriame nutrinta riba tarp žmonių ir biologinių robotų. O antrą istoriją filosofas pavadintų "žmogiška, labai žmogiška": kad ir kaip būtų įsukta į mirtinų pavojų sūkurį, Majorė sprendžia savą identifikacijos dramą ir bando suvokti, kas ji – žmogus ar tik jo smegenys kibernetiniame kūne?

Mergina, kuri mėgsta fantastiką

Aktorė Scarlett Johansson vis dažniau renkasi fantastinius siužetus, ir su kai kuriais populiarios kino žvaigždės persikūnijimais jau susipažinome.

Prieš dvejus metus matėme bene ekscentriškiausio JAV kino režisieriaus Spike‘o Jonze‘o filmą "Ji", kuriame žavioji Scarlett vaidino idealią netolimos ateities moterį Samantą. Jos herojė yra labai protinga, tvarkinga ir paslaugi, o svarbiausia – ją bet kuriuo momentu galima tiesiog išjungti, nes Samanta yra ne reali moteris, o tik... kompiuterinė programa.

Prancūzų režisieriaus Luco Bessono veiksmo trileryje "Liusi" aktorė vaidino narkotikus skrandyje per sieną gabenančią merginą (tokie "kurjeriai" nusikaltėlių pasaulyje ciniškai vadinami "mulais"). Kartą narkotikų paketas merginos skrandyje plyšta. Realybėje panašūs atvejai baigiasi neišvengiama mirtimi, bet filmo autoriai pasirinko visai kitokią atomazgą – į merginos smegenis patekę narkotikai jas suaktyvina, ir Liusi įgauna tokių galių, kurios paprastam mirtingajam nė nesisapnavo.

Kur kas sudėtingesnis buvo fantastinis trileris "Po oda". Jame garsi Holivudo blondinė vaidino brunetę Lorą, kuri pasirodo esanti... iš kitų galaktikų mus aplankyti atvykusi amazonė. Pažiūrėjus šį filmą taip ir lieka neaišku, kas tai – metafora, perspėjimas ar antiutopija lyčių konfliktų tema.

"Dvasia šarvuose" ("Ghost in the Shell") ****