Ankstyvą šeštadienio rytą susitikome su Lina Lila Lisauskaite-Čebataviče, jogos, sąmonino kvėpavimo (rebefingo) ir meditacijos mokytoja. Ji ruošėsi vesti kvėpavimo praktiką ir dalytis tuo, kuo pati gyvena.

"Kas tau yra joga – gyvenimo būdas ar judesio išraiškos forma?" – paklausiau.

Ji atsakė: "Joga man yra gyvenimo būdas. Gyvenime vadovaujuosi aštuoniais Patandžalio jogos principais, kurie yra hathajogos pamatas. Laisvės, meilės ir tėkmės mokausi iš tantros mokytojų."

Du egzistenciniai klausimai

Ne viskas iš karto buvo taip gražu. Pirmoji egzistencinė krizė Liną užklupo vos septynerių. "Antroje klasėje auklėtoja mus nuvedė į M.K.Čiurlionio muziejų, kur pamačiau mane sukrėtusi eksponatą – mumiją ir jos kūdikį šalia. Būtent tada aš pirmą kartą aiškiai suvokiau gyvenimo laikinumą ir trapumą", – prisimena Lina. Taip prasidėjo bemiegės mažos mergaitės naktys. Ją kamavo du klausimai: kas bus po mirties ir koks yra gyvenimo tikslas.

"Kartais mane apimdavo panika, – pasakoja Lina, – Tada kreipdavausi į suaugusiuosius, deja, į šiuos klausimus man niekas tada neatsakė."

Neatsakyti klausimai neliko užmiršti, dėl to maištauti Lina pradėjo labai jauna. "Kai man buvo trylika, mano gyvenimas buvo nesibaigiantys vakarėliai. Tėvams buvo sunku susitvarkyti su manimi. Esu dėkinga, kad jų auklėjimas rėmėsi besąlygiška meile, kuri ir įkvėpė mane būti geru žmogumi", – kalba Lina.

Belaukiant ramybės

Dėl karštakošiško būdo paauglei teko pakeisti tris mokyklas, o lengvabūdiškas laiko leidimas aplinkiniams kėlė nuostabą. "Pati viduje buvau rami, – prisimena Lina. – Žinojau, kad būdama 20-ies jau būsiu susitvarkiusi gyvenimą."

Ji buvo teisi. Linos šėlionės pasibaigė penkiolikos metų, kai ji sutiko mylimąjį, dabartinį savo vyrą. Porą draugystės pradžioje sukrėtė nelengvas išbandymas, po kurio Lina suprato, kad užtenka žaisti, reikia suimti gyvenimą į rankas. Per vieną vasarą iš blogiausios mokinės ji tapo mokyklos pažiba, sveikuole sportininke. Tik vidinės ramybės tai nesuteikė.

Septyniolikos metų dėl vis dar kamuojančių egzistencinių klausimų ji kreipėsi į psichologą, kuris diagnozavo užslėptą depresiją ir išrašė antidepresantų.

Surado jogos išmintį

– Buvo paskutiniai metai mokykloje, – prisimena Lina. – Ją baigiau pavyzdingai. Įstojau į taikomąją matematiką, tikėdamasi tapti mokytoja. Tik po poros mėnesių supratau, kad tai vis dėlto ne man, susikroviau lagaminus ir išvažiavau į Londoną ieškoti laimės paskui mylimąjį. Tada vartojau antidepresantus, kol į rankas pakliuvo pirmoji knyga apie jogą ir meditaciją.

– Kaip ji atsidūrė tavo rankose?

– Londone, bute, kuriame gyvenau, buvo ta knyga. Ją perskaičius labai susidomėjau. Tada dirbau, bet nedaug, užtai labai daug skaičiau, tad visa informacija apie jogą, meditaciją, pozityvų mąstymą, minties galią po truputį gėrėsi į mane.

– Kas paskatino pradėti praktikuoti jogą?

– Neatsakyti vidiniai egzistenciniai klausimai. Niekur neradau atsakymų. Žinoma, jų buvo daug, bet tokio, kuris mane tenkintų, – ne. Apie tai, koks gyvenimo tikslas, kas vyksta po mirties. Jogos leidiniuose radau aprašymus apie tokius dalykus, metodus, kurie gali suteikti atsakymą. Jogos mokslas mane paskatino atsakymo ieškoti savo viduje, per praktiką – meditaciją.

– Kiek tau tada metų buvo?

– Tai buvo prieš aštuonerius matus. Man tada buvo beveik 20.

Meditacija ir šiuolaikinis žmogus

– Kaip pati susieji dvasinę praktiką ir kūno veiklą?

– Tai neatsiejama. Kūnas yra dvasios namai. Negali praktikuoti vien dvasinių dalykų, turi rūpintis ir kūnu. Aš su kūnu daug dirbau, kol jis pasidarė pačiai patogus, lankstus, stiprus. Vėliau dėmesys nukrypo į kvėpavimą, į meditaciją. Dabar tiek daug fizinių pratimų nedarau, jų reikia tik kol tavo kūnas tau tampa patogus, kad energija galėtų laisvai tekėti. Paskui tereikia tik palaikyti tai.

Žinoma, yra žmonių, kurie ima daryti visokius triukus, daro net akiai skaudžius dalykus. Žiūrint į kitus jogus, kurie savo kūną įvaldę taip, kad žodžiais net sunku apibūdinti, kildavo klausimas, kaip jie turi tiek valios, tačiau vėliau supratau, kad esmė – ne tai. Tiesiog pasieki tokį lygį, kai to paprasčiausiai nebereikia. Ir dvasiniai dalykai pradeda rūpėti labiau.

– Ar meditacija iš tiesų gali būti būsena be minčių, ar tai mitas? Kaip suvaldyti minčių srautą?

– Meditacija iš tiesų yra būsena be minčių. Tai ateina su praktika. Iš pradžių minčių būna daug. Jos pagauna ir tik po keletos minučių pastebi, kad esi kažkur atostogose, guli su maudymosi kostiumėliu, kurį norėjai nusipirkti ir t. t. Tačiau praktikuodamas imi mintis pastebėti anksčiau – po keturių minučių, trijų, po minutės, kol pastebi iš karto, vos minčiai atėjus. Tada save pagauni ir turi galimybę paleisti tą mintį. Toliau jų vis mažėja, kol ateina tokia fazė, kai mintys tampa kaip krintančios žvaigždės – jos greitai praskrenda ir už jų neužsikabini, kad liktų tarpas tarp savęs, proto ir minčių.

– Bet šiuolaikinis miesto žmogus labai užimtas ir dažnai pilnas minčių. Ar įmanoma, kad jis išmoktų jas paleisti?

– Įmanoma. Kai rengiau pirmus meditacijos kursus, juos ruošdavau pagal save – susirenkame ir sėdime tyloje. Ir tik po metų praktikos supratau, kad tai yra labai griežtas mano pačios kelias, kuris ne visiems yra tinkamas. Valandos tylos meditacija yra sudėtinga šiuolaikiniam žmogui, nes jame verda begalė minčių. Todėl mokydama kitus meditacijos meno nuo sunkiausio varianto perėjau prie lengvesnių metodų – dinaminės meditacijos, pavyzdžiui, šokio arba kvėpavimo praktikų. Dabar duodu žmonėms judesio, kad išpurtytų kūną, tada jis nusiramina.

Kasdien – Kalėdos

– Kaip joga pakeitė tavo asmenybę ir tavo pačios santykį su savimi?

– Stipriai pakeitė. Nežinau, ar asmenybę galima pakeisti, bet charakterio bruožus patvarkė tikrai. Buvau gana bjauri, viskas turėjo būti, kaip aš noriu, ir aš "geriausiai žinojau". Joga ir meditacija man padėjo susitvarkyti su neigiamais bruožais ir išsiugdyti teigiamas savybes. Tos, kurios buvo blogos – priėmiau, pripažinau ir pašalinau.

– Ar nesijauti suvaržyta dėl to, kad turi save stabdyti?

– Stabdyti nuo ko? Šiaip esu laisva visomis prasmėmis.

– O kaip su praeities šešėliu, ar jis tave taip pat išlaisvinęs?

– Praeities nėra. Viskas, kas yra, tai tik ši akimirka.

– Kai kuriems joga asocijuojasi su sekta. Ar gali ji būti siejama su tikėjimu?

– Joga nepriklauso jokiai religijai ir yra visiškai laisva. Jogos pagrindinis tikslas – išlaisvinti žmogų. Žinoma, ne ta prasme, kad daro, ką nori, ir neturi atsakomybės, bet išlavinti atsakingą žmogų, kad jis turėtų valios daryti tai, ką nori daryti. Jogos šaknys – iš Indijos, bet religijos tame nėra. Joga ugdo žmogų visapusiškai, šis mokslas skatina būti religingam savo religijoje: jei esi budistas – būk budistas, jei esi krikščionis – būk krikščionis, gerbk savo tikėjimą. Joga už tai, kad būtum tas, kas esi.

– Ar pati esi tikinti?

– Taip.

– Ir ką išpažįsti?

– Na, tai sudėtinga paaiškinti (juokiasi). Aš veikiau tiesiog dvasingas žmogus.

– Tai kokias šventes šventi?

– Visas (juokiasi).

– Tai geras gyvenimas!

– Geras, Kalėdos man kiekvieną rytą.

Mokytojo kelias

– Kur sėmeisi žinių savo jogos mokymams?

– Iš pradžių iš knygų, iš kitų mokymų, iš mokytojų kursų. O dabar – iš vidaus. Mano mokslo pamatas – Patandžalio jogos sutros. O iš gyvų mokytojų – Lili Miller, Davido Swensono mokinė, kurią sutikau Londone, Swamis Govindananda, Swamio Vishnu Devanandos mokinys, Indijoje, vipassana meditacijos mokiausi iš S.N.Goenkos mokinių, mano širdies mokytojas yra Osho, o patys didžiausi mokytojai yra mano mokiniai, iš kurių per kelerius metus išmokau be galo daug.

– Sakai, informacijos semiesi iš vidaus. Kaip pajunti tą informaciją, kaip ji susikaupia tavyje?

– Galbūt tai gali pasirodyti juokingas dalykas, tačiau visi mes turime savyje begalinę išmintį. Kol nepajutau, klausdavau, kur ta išmintis,  kurioje kūno vietoje ji kaupiasi? Tačiau per meditaciją, kai iš proto išsivalo visokie nešvarumai, tu pereini į tokį žinojimą, kai nebereikia knygų. Tu gali gauti atsakymus į kylančius klausimus. Ateina toks savaiminis žinojimas. Dabar, kai man reikia ruoštis paskaitai, aš ramiai pabūnu, mano mintys susidėlioja pačios, aš informaciją tik patikrinu.

– Apie Indiją. Ką gali papasakoti apie savo patirtį ten?

– Indijoje dvasingumas tvyro ore. Žinoma, Delyje baisoka, bet Pietų Indijoje, kur aš gyvenau kelis mėnesius, atrodo net deguonyje yra dvasingumo.

– O negali būti, kad kai nuvažiavai tokį kelią, jautei tai, ką nori jausti?

– Gali. Ir žmonės gali galvoti, kad taip yra, bet tu žinai, kokia tavo patirtis.

– Tokia kelionė reikalauja nemažai laiko ir finansų. Ar sunku buvo išvykti?

– Aš dvejus metus ruošiausi pirmai kelionei ir dvejus – antrai. Pinigų tikrai reikia daug, tad tenka taupyti. Tuo metu dirbau grožio salone, tad ir atostogų mėnesiui išeiti nebuvo taip paprasta. Vienas išvažiavimas kartu su mokslų baigimu man kainavo 10 tūkst. litų.

Indijoje manęs laukė griežta jogiška dienotvarkė, kuri nepaliko vietos pašalinei protinei veiklai. Kasdien po šešiolika valandų buvo suplanuota veikla, nereikėjo galvoti nieko: nei ką veikti, nei ką rengtis, nei ką valgyti. Visos mintys buvo sutelktos į studijas ir praktiką. Kas rytą ir vakarą medituodavome.

– Ar buvo bandančiųjų tave nuo to sustabdyti?

– Ne. Visada buvo palaikymas, niekas nestabdė manęs.

– Turi patirties skirtingose šalyse, esi mokytoja. O kaip vertini jogos kultūrą Lietuvoje?

– Maža ji labai, auga, bet ją dar reikia plėtoti. Manau, kiekvienas jogos mokytojas turėtų priimti dalį atsakomybės ugdyti tą kultūrą, nes dabar dauguma neišeina už savo studijos ribų. Kada mokytojai susijungs ir kurs bendrus projektus, tada ta kultūra ims augti.

– Ar einant jogos mokytojos keliu buvo kokių vidinių stabdžių, kad galbūt neturėtum būti mokytoja, o likti tik praktikuojanti?

– Niekada nebuvo nei mažiausios dvejonės, nei vienos minutės nuo pat tada, kai perskaičiau tą pirmąją knygą. Tik visa tai vyko negreitai, neskubėjau. 2011 m. baigiau studijas ir Londono ajurvedos institute, pradėjau dirbti nuostabiame ajurvedos centre, kur pagaliau nedrąsiai ėmiau vesti jogos užsiėmimus.

– Kai vedi pamokas, kaip atrandi ryšį su savo mokiniais?

– Ryšio ieškoti nereikia, jį arba jauti, arba ne. Aš visada jaučiau stirpų ryšį. Kai vedi užsiėmimą, svarbu neturėti pašalinių minčių, susitelkti tik į savo mokinius ir duoti jiems tai, ką reikia. Tai lyg aktyvi meditacijos forma.

– O ar dažnai tenka dirbti psichologės darbą – išklausyti?

– Pasitaiko. Iš pradžių tai labai išsunkdavo, bet pamažu išmoksti, kad reikia disocijuotis – išklausyti, patarti, jei reikia, bet nereikia išgyventi kitų problemų. Žinoma, tenka atsakyti į žmonių klausimus arba atsakymus rasti kartu tyloje. Jogos mokytojo darbas yra labai subtilus ir reikalaujantis gilaus išmanymo, supratimo ir svarbiausia – žmoniškumo.

– Kokias vertybes sieki perduoti savo mokiniams?

– Siekiu, kad mokinys ugdytų savo vertybes, o ne perduoti savas. Kad žmogus pats išsigrynintų, kokios yra jo vertybės, ir pagal jas gyventų. Pagrindiniai dalykai – laisvė ir meilė. Laisvė būti tokiam, koks esi, ir mylėti save, aplinką, gamtą, kitus žmones.

– Kas tave labiausiai džiugina kaip mokytoją?

– Mane mokinys labai džiugina ne tada, kai galva pasiekia kojas ar padaro špagatą. Žinoma, ir tai gerai, aš žinau, kad jis pats džiaugiasi, bet maloniausia, kai pradeda klausti, kokią literatūrą jam skaityti, kai žmogus pradeda kapstyti giliau, kai per vedamus kvėpavimo ar meditacijos užsiėmimus arba po jų matau laimingus žmonių veidus. Jų šypsenos man lyg saulės spinduliai.

Gyvenimo balansas

– Ar joga gali būti alternatyvus gydymas?

– Matai, šiuolaikinė medicina dažniausiai gydo padarinius, simptomus, bet ne priežastis, kurios dažniausiai atsiranda dėl energijų disbalanso – to šiuolaikine medicina nesutvarkysi. Joga, meditacija, kvėpavimo praktika padeda rasti problemų priežastis ir su jomis susitvarkyti.

– O kaip save radai kaip rašytoją?

– Negaliu sakyti, kad atradau save kaip rašytoją, nes tai yra knyga apie jogą. Joje aprašyta daug teorinių dalykų, tūkstančių metų senumo metodika, tikrai ne mano išrasta. Ką padariau – tai visą informaciją, kurią sukaupiau per mokslus ir praktikoje, sudėjau į susistemintą, tematišką žinių rinkinį ir šiek tiek pridėjau iš gyvenimo to poetiško požiūrio į jogą.

– Pavasarį sulauksime tavo knygos, įkūrei studiją, tikriausiai turi ir daugiau planų. Ar galėtum pasakyti, kad sieki karjeros?

– Galbūt galėčiau. Bet taip yra, nes tiesiog negali būti kitaip. Viskas savaime vyksta, aš plaukiu ta vaga ir jeigu ką nors darau, stengiuosi tai daryti iki galo gerai. Ir tai lemia, kad viskas toliau auga. Bet kartu stengiuosi ir išlaikyti pusiausvyrą, nes kai moteris labai daug dirba, ji tampa vyriška. Ne išore, bet vidumi – tampa kieta, kampuota, sukaupia labai daug vyriškos energijos.

– Kaip moteris turi išlaikyti savo moteriškumą? Kaip ieškai balanso?

– Labai daug dirbu, bet stengiuosi ir ilsėtis. Tam padeda elementarūs kasdieniai dalykai: aš, pavyzdžiui, kasdien maudausi vonioje, kartais penkiolika minučių, kartais ilgiau. Tokie maži dalykai ir meditacija, eteriniai aliejai man labai padeda. Taip pat labai svarbu ir lytiniai santykiai, nes kai moteris mylisi su vyru, ji atiduoda savo vyrišką energiją jam, o vyras jai atiduoda savo moterišką energiją. Taip jis tampa vyriškesnis, o moteris – moteriškesnė.

– Ką duoda jūsų kaip poros santykiams tai, kad ir vyras praktikuoja jogą?

– Viskas geriau. Seksas geresnis, ryšys stipresnis. Kai moteris praktikuoja jogą, o vyras ne, tada atsiranda kažkoks stabdys, nes tavęs jis iki galo nesupranta, o kai abudu praktikuojantys, tada padeda vienas kitam augti, labiau suprasti.

– O jis iš karto praktikavo?

– Ne, bet visada mane palaikė, suprasdavo. Tačiau pačiam ketverių metų prireikė, kol taip pat nusprendė praktikuoti. Geras pavyzdys įkvepia – nereikia versti vyrų keistis, kai ateis laikas, jie patys paprašys jūsų patarimo.

– Ar turi posakį, kuriuo vadovaujiesi?

– Niekas nevyksta be reikalo, priimk savo gyvenimą, priimk ir pamilk save, neplauk pasroviui – leisk gyvenimui tekėti per tave.