Brandi motinystė

"Sveikinimų Motinos dienos proga visada sulaukiu. Vyras nuperka ką nors, vaikams įduoda, ar jie patys mokykloje, darželyje kažką padaro, o po to atkakliai slepia. Labai jausmingi tie momentai", – sako Eva.

Kazlauskų vyriausiajam Mažvydui vasarą sukaks devyneri, Žyginta – šešerių, o Žemynai rudenį sukaks treji.

"Man vaikus auginti nėra vargas. Gal todėl, kad mano motinystė gana brandi – pirmo vaiko susilaukiau būdama trisdešimties, – sako daugiavaikė mama. – Tie, kurie mane pažinojo iki susilaukiant vaikų ir kurį laiką nematė, labai nustebo, kad aš jų turiu, ir dar tris. Juk buvau užkietėjusi karjeristė, ir visi sakė, kad jau kam kam, o jai nei šeima, nei vaikai nerūpi."

Nors Eva teigia niekada negalvojusi, kad šeima – vargas. Kaip ir visos mergaitės, turėjo viziją, kokia bus jos šeima, tik niekada neįsivaizdavo, kad galėtų būdama dvidešimtmetė auginti vaikus. Kadangi gimė su neišsivysčiusia dešine plaštaka, nuo mažens jai buvo aiškinama, kad turi mokslus pabaigti, darbą susirasti, maistą išmokti gaminti – be to gyvenimo nebus. Sulaukdavo ir artimųjų įspėjimų, kad neišsigąstų, jei liks be šeimos, be vaikų – gali taip atsitikti. Bet neatsitiko.

Išmoko prisitaikyti

Gimusi su plaštakos displazija... Anot E.Kazlauskienės, skamba labai baisiai, bet ji taip nesijaučia.

"Jeigu pažiūrėsite mano "Instagram" paskyrą eva_ka_ja, net nesuprasite, kad aš turiu neįgalumą. Kai vedu seminarą, stengiuosi ranką laikyti kišenėje. Bet ne dėl to, kad man būtų gėda. Pastebiu, kad žmonės nejaukiai jaučiasi pamatę. Kad to nebūtų, savo negalios neafišuoju, bet ir neslepiu. Taip tiesiog yra", – sako moteris.

Turiu savo nuostatas, bet niekam nedaužau su savo įsitikinimų biblija per galvą. Tai yra mano įsitikinimai, jie tiko mano vaikams, mano šeimai, o kaip kiti augina ir auklėja savo vaikus – ne mano reikalas.

Anot Evos, galima sakyti, kad jai pasisekė, jog taip atsitiko nuo gimimo ir nereikėjo prie to adaptuotis – ji tiesiog neturėjo galimybės net pamėginti gyventi kitaip. Tiesa, vaikystėje buvo visko – ir patyčių, ir ašarų. Bet tai labai užgrūdino. Todėl šiandien Eva gali ramiai apie tai šnekėti ir kitiems pasakoti, kad prie visko prisitaikoma.

Štai neseniai jai teko bendrauti su moterimi, kuri laukiasi vaiko ir žino, kad kūdikis gims su analogiška rankytės deformacija. Būsimai mamai – šokas, ji neįsivaizduoja, kaip vaikui reikės gyventi. Anot tai patyrusios pašnekovės, tai nėra pasaulio pabaiga. Kai toks gimsti, natūraliai prisitaikai.

"Man buvo keista, kai mokykloje kai kurios mokytojos ateidavo žiūrėti, kaip aš mezgu virbalais, o man tai buvo normalu, – sako pašnekovė. – Dabar ir dviračiu važiuoju, dar ir vaiką vežuosi, puikiai plaukiu, prireikus – irkluoju, užsirišti batus man – jokios problemos, pinti dukroms kasas – taip pat. Kitaip sakant, nėra nieko, ko aš negalėčiau daryti. Tik egzaminų vairuotojo pažymėjimui gauti kol kas neišsilaikiau, bet čia daugiau iš tingėjimo."

Eva pasakoja, kad po gimdymo akušerės siūlydavosi padėti pervystyti vaiką. Ji atsakydavo: "Jūs juk su manimi namo nevažiuosite." Taip, kai pirmagimis Mažvydas gimė, stovėjo abu su vyru palatoje, vienas į kitą žiūrėjo ir svarstė, kaip čia tas sauskelnes pakeisti – nė vienas to nebuvo to daręs. Bet išmoko. Abu.

Jei kam nors atrodytų, kad savo negalią moteris idealizuoja, taip tikrai nėra. Kad ir kiek stiprybės ji turėtų, nelengva, kai dviejų rankų krūvis tenka vienai. Dažnai kankina riešo ir nykščio sąnario skausmai ir kol kas nepavyksta atrasti įtvaro ar tepalo, kuris stebuklingai padėtų kovoti su rankos nuovargiu. O labai norėtųsi, nes tai kartais tiesiog trukdo, kad diena būtų kokybiška.

Tris auginti lengviau

Eva nesmerkia mamų, kurios, būdamos visiškai sveikos, augina vieną vaiką ir skundžiasi, kaip joms sunku.

"Mes, lietuviai, apskritai mėgstame paverkti. Kartais paverkiu ir aš – visi mes palūžtame, visko būna, – sako pašnekovė. – Man vieną vaiką auginti, tiesą sakant, irgi buvo sunkiau negu tris, ypač – pirmagimį. Bet pati kalta – aš kokius metus atkakliai tik pati su juo buvau, niekam neleidau net į lauką jo vežti, tik pati sūpavau, čiūčiavau, mylavau."

Taip, su pirmagimiu viskas nauja – ir maitinimas, ir vystymas, ir primaitinimas. Eva dabar jau juokiasi prisiminusi, kaip ją ištiko panika, kai reikėjo pradėti primaitinti Mažvydą, nes pati niekada nevalgė košių ir jų nevirdavo. Tad iš pradžių virė vyras, vėliau ir ji išmoko.

Su pirmu vaiku gal ir yra sunkiau, o kai jau praminti takai – viskas daug paprasčiau. Anot Evos, labiau atleidi vadžias. Jei pirmas vaikas nukrenta nuo lovos – tuojau bėgi į traumatologinį žiūrėti, ar jam nieko neatsitiko. Trečią augindama suvoki, kad turi stebėti, ar jis netapo mieguistas, ar nevemia. O kai žinių daugiau, ir pats tampi ramesnis.

Neringos Eigirdienės nuotr.

Dabar, augindama tris vaikus, Eva teigia daugiau spėjanti ir daugiau padaranti. Ir apie ketvirtą vaiką jau pagalvojanti. Juo labiau kad vaikai, kai jų daugiau, atranda daug bendrų veiklų, ir tėvai negirdi frazės "neturiu ką veikti".

"Kol neturėjau vaikų, sakiau, kad man turbūt Dievas dukrų neduos, nes nemėgau visų tų segtukų, lankelių, galvajuosčių. Vyras labai norėjo pirmagimės mergytės. O kai laukiausi trečiojo vaiko, pagavau save galvojančią, kad vis dėlto norėčiau, jog būtų dar viena dukra – mergytėms smagiau būtų kartu, – pasakoja E.Kazlauskienė. – Dabar mūsų Žyginta turi labai stiprų mamišką jausmą. Niekada neprašome, bet ji rengia sesę, globoja – ne tik sesę, visus mažesnius vaikus. Net supyksta, kai skubame ir aprengiame mažylę, nori pati viską daryti. Dažnas pastebi tą šešiametės motiniškumą ir daugelį tai stebina."

Išbandymai pakeičia požiūrį

Gyvenimas Kazlauskų šeimai davė ne tik džiaugsmų, bet ir išbandymų. Jauniausioji – Žemyna – gimė gerokai per anksti.

"Gana sudėtingas tas jos gimimas buvo, bet dabar viskas lyg ir gerai. Tiesa, vėluoja raida, bet daug dirba specialistai, tad esu rami, nes esame patikimai prižiūrimi, – sako E.Kazlauskienė. – Buvo kritinės penkios dienos, per kurias aš negalėjau leisti sau verkti. Atrodė – jeigu pradėsiu verkti, ji numirs, jeigu palūšiu aš – ji irgi nebekovos. Žemyna buvo inkubatoriuje, Intensyviosios terapijos skyriuje, aš galėjau tik kas tris valandas pas ją nueiti. Tas laikas... Aš jį labai gerai dar ir dabar prisimenu. Ir grįžus namo su mažąja rūpesčių buvo daug."

Prieš Žemynai gimstant, Evai atrodė, kad apie kūdikio priežiūrą ji daug žino, o po ankstukės gimimo viskas apsivertė. "Naujagimį iki 2 kg ne visada leidžia paimti iš inkubatoriaus ir žindyti, nes jie yra per silpni, per daug energijos atiduoda, ir kitoms gyvybiškai svarbioms funkcijoms nebelieka jėgų. Aš stovėjau ir galvojau: na va, Kazlauskiene, griūva visi tavo įsitikinimai. Juk buvau tikra, kad reikia kuo dažniau kūdikį dėti prie krūtinės, būtina žindyti, o dabar pieną reikia nusitraukti, dėl įtampos jo beveik nėra, nors puikiai žindžiau savo pirmus du vaikus. Pakliuvusi į tokią situaciją supranti, kad ne tiek daug apie motinystę ir žinai."

Augindama pirmą vaiką ji buvo motina žindyvė ir norėjo taip auklėti visą pasaulį, o vėliau išmoko priimti kitokią nuomonę, kitokį požiūrį. "Turiu savo nuostatas, bet niekam nedaužau savo įsitikinimų biblija per galvą. Tai yra mano įsitikinimai, jie tiko mano vaikams, mano šeimai, o kaip kiti augina ir auklėja savo vaikus – ne mano reikalas. Tai jų šeimos reikalas, jų pasirinkimai, jų silpnybės ir jų stiprybės. Išmokau patarimų ir pastebėjimų nedalyti neprašyta, o ir paprašyta dar gerai pagalvoju, ką ir kaip pasakyti. Mamos – labai jautrios", – dalijasi pastebėjimais Eva.

Vaikus svarbu palaikyti

Daugiavaikės mamos teigimu, visos norime būti idealios mamos, bet ar reikia stengtis tokioms būti – nežinia. Tiesą sakant, Eva pati nemano esanti puiki mama – jos vyras yra daug tėtiškesnis tėtis, negu ji –  mamiška.

Eva – griežta mama. Jos įsitikinimu, vaikui nereikia leisti visko, ko jis nori, kaip dabar madinga auginant vaikus. Ji stengiasi leisti daug, bet tai visų pirma turi būti saugu.

"Mūsų vaikai veiklos turi visada. Jeigu jie nori pabandyti – ar tai būrelis, ar kažkokia kita veikla – leidžiame, tegu pasižiūri, ar tai jiems tinka ir patinka, – sako pašnekovė. – Kompiuterinės technologijos mūsų namuose ribojamos. Nežinau, ar tai gerai ar blogai šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, juk apsaugoti vis tiek nepavyks. Tačiau stengiamės pagauti vaikų susidomėjimą kažkokiais dalykais ir tai paskatinti. Pavyzdžiui, vasarą su Mažvydu nuėjome į biblioteką, jis gavo skaitytojo bilietą. Sako: noriu su klasioke eiti į biblioteką. Susiskambinome su jos mama, sukūrėme vaikams visą ritualą: eina į biblioteką, pasiima knygas, po to nueina į kavinukę, išgeria po ledų kokteilį, pareina abu namo. Dabar jam nebereikia sakyti, kad nueitų į biblioteką, parsineštų knygų, jas perskaitytų, – jis pats nori. Žino, kad mėnuo praeis, knygas reikės grąžinti, tad turi pats susiplanuoti, kada skaityti, ir labai didžiuojasi tuo, kad skaito. Panašiai ir su mergaitėmis, tik jos dar šiek tiek per mažos. Bet jei pastebime, kad kažkas labai patinka, ir, mūsų akimis, tai yra gerai, stengiamės motyvuoti ir vis paskatinti tai daryti."

Paklausta, ar pasvajoja, kuo jos vaikai galėtų būti užaugę, Eva teigia labiausiai norinti, kad jie būtų laimingi ir pildytų savo, o ne tėvų svajones. Ji teigia pasistengsianti juos motyvuoti, parodyti kelią, bet neprimesti savų vizijų.

Mažvydas po sunkaus Žemynos gimimo, kai savaitę jos negalėjo pamatyti, pasakė, kad jis norės būti lėliukų daktaras. Mamos širdis, natūralu, suspurdėjo, kai vaikas taip pasakė. Bet dabar jo svajonės keičiasi. Lanko dainavimo mokyklą, groja saksofonu ir galbūt norės tapti muzikantu. Žyginta nori būti auklėtoja arba mokytoja, bet suprantama, kad augant tai pasikeis – daug mergaičių, kurioms auklėtojos ar mokytojos – autoritetas, vaikystėje to nori.

Dabar ir dviračiu važiuoju, dar ir vaiką vežuosi, puikiai plaukiu, prireikus – irkluoju, užsirišti batus man – jokios problemos, pinti dukroms kasas – taip pat.

Pati E.Kazlauskienė svajoja parašyti knygą ir kryptingai dirba, kad tą svajonę įgyvendintų. Sako turinti be galo daug minčių, o rašymas jai yra geriausias poilsis.

Dar ji teigia pagalvojanti apie ketvirtą vaiką: "Sakoma, kad du vaikai – jau pilnatvė, trys vaikai – juo labiau. Kai gimė Žemyna, aš tą pilnatvę lyg ir pajaučiau, o dabar, kai Žemynai greitai bus treji, galvoju, kad būtų neblogai iki pilnatvės dar ketvirtas vaikas."

Veiklos netrūksta

Ar mamai lieka laiko sau? "Čia turėčiau dėkoti savo vyrui, – sako Eva. – Jeigu tik jis pamato, kad aš pavargusi, tampu piktesnė ar jau balsą pakeliu, tuojau sako: "Eini su drauge kur nors kavos atsigerti ar tau prileisti vonią?" Jis stengiasi, kiek gali, nuimti nuo manęs krūvį, praleisti daugiau laiko su vaikais. Vaikai su juo užmiega geriau nei su manimi, dar ir pasakas dažniausiai tėtis skaito, o ne aš. Tad turiu laiko sau, bet tai tik vyro dėka. Turime laiko ir dviese išeiti kažkur – anyta kartkartėmis išleidžia."

Neringos Eigirdienės nuotr.

E.Kazlauskienei netrūksta ir visuomeninės veiklos, mat ji iš tų, kuri, kaip sakoma, geriau nukentės, bet nenutylės, jei mato neteisybę. Pernai klaipėdiečių moterų organizacija "Mama, šypsokis" jai įteikė "Mamos gynėjos 2020" apdovanojimą.

Po Žemynos gimimo Eva ėmė labai aktyviai dalyvauti įvairiose su ankstukais susijusiose veiklose. Pernai dalyvavo rengiant dvi ankstukams dedikuotas socialines akcijas. Viena jų – Šiaulių intensyviosios terapijos skyriui, vienos įmonės darbuotojams surinkus lėšų, pavyko suorganizuoti kavos aparatą. Pati matė, koks jų darbas sunkus, tai Medikų dienos proga nuvežė dovaną. Per Neišnešiotų naujagimių dieną taip pat pavyko surinkti aukų siūlams – mezgėjoms, prisijungusioms prie akcijos "Mezgu mažajam kovotojui", kurios neatlygintinai mezga neišnešiotukams drabužėlius ir motyvacijos joms netrūksta, tik kartais – siūlų. Iniciatyvai "Viltis žemėje" susivienijo su kitos ankstukės mama – Erika. "Viltis žemėje" vadinosi todėl, kad Viltė ir Žemyna – jų dukrytės. Per porą savaičių surinko gana nemažą sumą ortopedinėms priemonėms, kurias dovanos ankstukų šeimoms ir neonatologijos skyriams.

"Mano vyras juokauja, kad geriausiai jausčiausi ir apie ketvirtą vaiką gal nebegalvočiau, jei gimdymo namuose man leistų dirbti atstove spaudai. Arba kur nors socialinėje veikloje, nes amžinai įsiveliu į visokias misijas ir net kartais atrodo, kad labiau ne dėl tų žmonių, o dėl savo poreikio būti naudingai kitiems", – sako E.Kazlauskienė.

Beje, artimiausiu laiku ji planuoja savo "Instagram" paskyroje pradėti daugiau kalbėti apie (ne)įgalumą, mat teigia neseniai supratusi, jog turi būti lengviau pasiekiama toms, kurioms reikia elementaraus žinojimo, kad neįgalus gali būti dar ir koks įgalus.

"Aš labai nemėgstu žodžio "neįgalus". Tie vadinamieji neįgalūs dažniausiai būna galingesni už daugelį įgaliųjų, nes jiems reikia daug daugiau stiprybės, išradingumo, kad atliktų tas pačias funkcijas, – sako Eva. – Mano negalia mane grūdino nuo vaikystės. Niekas manęs nelepino. Aš ir mamoms, kurios augina neįgalius vaikus, sakau: nepradėkite to vaiko gailėti, saugoti, leiskite jam daryti viską – tik tada jis išmoks prisitaikyti. Gyvenimas užgrūdina ir tiesiog nebeturi teisės būti silpnesnis. Turime būti stiprios – dėl savęs ir dėl vaikų."