Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotas kaunietis architektas Eugenijus Miliūnas garsus ne vien materialiais darbais, bet ir giliu filosofiniu mąstymu. Spontaniškas "Kauno dienos" interviu – dar viena galimybė įsiklausyti į jo mintis.

Kalbant sąžiningai, man premijos nėra ypatingai svarbus dalykas. Tačiau su manimi dirbo ir dabar dirba daug žmonių. Premija – tai daugelio jų pripažinimas.

– Koks jums pačiam reikšmingiausias jūsų kurtas pastatas?

– Man labai sunku vertinti savo darbus. Turbūt galėčiau pasakyti, kad mano ryškiausias, meniškiausias darbas – M.Žilinsko dailės galerija, kurią kūriau su Kęstučiu Kisieliumi ir Sauliumi Juškiu. Tai buvo seniai, dar anais laikais, jaunystėje. Paskutinis statinys ("Žalgirio" arena – red. past.) kurtas jau kitoje aplinkoje. Tai visai kita architektūra ir kitas supratimas. Apskritai šis darbas yra brandesnis, mažiau emocionalus, kitiems žmonėms gali pasirodyti mažiau estetiškas.

– Ne veltui esate apdovanotas, į architektūrą įnešate naujo. Ko trūksta Lietuvos, Kauno architektūrai?

– Sunku būtų atsakyti trumpai. Apskritai sunku tai išdėstyti, nes architektūra yra labai daugialypis, įvairiapusis procesas. Suformuluoti tai interviu forma beveik neįmanoma. Man atrodytų, kad šiandien labiausiai trūksta visuomenės, daugumos žmonių noro suvokti ir suprasti, kad architektūra yra jų gyvenimo dalis. Taip pat, kaip ir drabužiai. Kiekvienam žmogui rūpi, kaip jis atrodo.

Pastatai yra tarsi valstybės drabužiai. Kokie mes norime atrodyti sau, kokie – svečiams? Architektūra, nors ir nėra tokia populiari, kaip teatras, literatūra, vis dėlto, ji vaidina labai didelį vaidmenį tiems žmonėms, kurie nori pažinti valstybės kultūrą. Valstybei, tautai, norint suvokti save suvokti kitų valstybių ir tautų fone, architektūra, manau, vaidina, pirmą vaidmenį. To žmonės dažnai nesuvokia. Tačiau nuvykę į kitus kraštus visų pirma mato statinius, įvairią stilistiką. Tai pirmoji informacija apie tos šalies kultūrą.

– Kodėl ant pastatytų namų nematome jų autorių pavardžių? Architektams nesvarbu būti įvertintiems? Ar premija – vienintelis kelias informuoti žmones, ką iškilus architektas suprojektavo?

– Jei fotografas nufotografuoja miesto fragmentus, kad ir kažkieno architektūrą, jis pasirašo esąs nuotraukos autorius, o kas kūrė nuotraukoje matomus pastatus – nežinoma. Bet kokio kūrinio autorius turi pasirašyti. Žmonės turi žinoti, kas jį padarė. Tai reikalinga nebūtinai tam, kad autorius būtų išaukštintas, o tam, kad visuomenė būtų informuota. Tai reikėtų padaryti vien iš mandagumo, etiketo.

Be to, žmonės turi sužinoti, kas sukūrė ne tik gražius, bet ir negražius pastatus. Tai, kad mes neužrašome architektų pavardžių, neturime tokių lentelių bent prie svarbesnių, stambesnių statinių, yra mūsų kultūros silpnumas. Architektūra nepristatoma visuomenei taip, kaip turėtų. Kaip yra užsienyje, man sunku pasakyti, turbūt ne visur yra nurodoma pastato autorystė.

Prie Šiaulių arenos, mūsų, autorių pavardės yra. Prie "Žalgirio" arenos Kaune pavardės dar bus užrašytos. Ir ne tik architektų, bet visų tų, kurie dalyvavo ją statant.

– Pastaroji premija jums jau ne pirmas oficialus įvertinimas. Kaip jaučiatės?

– Dvilypis, o gal ir trilypis jausmas. Kai tau yra 60 metų, gavęs tokią premiją, labai baisiai nedžiūgauji. Toks jausmas, kad tau pasakoma: "Na, užtenka jau tau kurti, gavai premiją, netrukdyk kitiems dirbti." Jei tokią premiją būčiau gavęs būdamas jaunesnis, tikriausiai būtų daugiau jaunatviško džiaugsmo. Tiesa, mane anksčiau pristatė premijai du kartus, trečią kartą gavau. Prieš tai esu gavęs valstybinę premiją. Taigi, kalbant sąžiningai, man premijos nėra ypatingai svarbus dalykas. Tačiau su manimi dirbo ir dabar dirba daug žmonių. Premija – tai daugelio jų pripažinimas. Reikia įvertinti pastangas, išskirti kažką iš kitų. Šį kartą kliuvo man. Aš į tai žiūriu daugiau kaip į mandagumą.

– Ar matote savo akiratyje jaunų architektų, kurie nusipelnę tokio įvertinimo, o kartu – finansinės paskatos?

– Žinoma, to reikia ne tik architektams. Pagalvoju ir apie dailininkus, nes mėgstu tapybą. Žinau, kad jiems sunkiau nei architektams. Architektai bent gauna užsakymų, o dailininkai nebūtinai yra samdomi. Jie gali vegetuoti, jei kuria iš savo vidaus. Architektūra susijusi su materialumu, verslu, o grynajame mene yra daugiau altruizmo. Todėl man visada truputį gėda prieš šiuos žmones – dailininkus, skulptorius, aktorius, muzikus. Jie įdeda labai daug darbo, laiko, atsidavimo, o jų nepamato, jiems materialiai atlygis negrįžta. Architektams šiuo požiūriu šiek tiek lengviau, tačiau mūsų yra labai daug, yra didelė konkurencija, toli gražu ne kiekvienam sekasi ir ne kiekvienas būna pastebėtas.