Sostinės kino teatruose "Skalvija" ir "Pasaka" rugsėjo 23–spalio 3 d. septintą kartą vyks tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

Šiais metais, be pagrindinės ir konkursinės programų, bus parodytos dvi retrospektyvos – lenkų režisieriaus Paweło Łozińskio ir lietuvių dokumentikos klasiko Roberto Verbos, taip pat speciali programa "Meno pavidalai".

Į pagrindinę programą įtrauktas režisieriaus Davido Kinsellos filmas "Žudančios merginos" yra viena iš nedaugelio festivalio juostų, kalbančių socialiniais klausimais.

Režisierius D.Kinsella daugiau nei penkerius metus pro kameros objektyvą stebėjo, kaip Rusijos moterims atliekami abortai. Dabar per "Žudančių merginų" peržiūrą jis dažniausiai sėdi už kino salės durų. Sako, kad per sunku žiūrėti savo paties sukurtą filmą. Apie tai – pokalbis su D.Kinsella, kuris atvykstą į festivalį pristatyti savo juostos.

– Žinodamas visą procesą iki skausmo, ar ryžtumėtės iš naujo kurti "Žudančias merginas"?

– Taip, nes tokiu būdu prisidedu prie galimybės kitoms merginoms išvengti tos siaubingos patirties. Mes šioje Žemėje esame tam, kad vieni kitiems padėtume. Mano darbas – kalbėti apie rimtas socialines problemas pasitelkus vizualinę formą.

– Filmo kūrimas buvo ilgas ir nelengvas. Kaip visa tai pakeitė jūsų gyvenimą?

– "Žudančios merginos" buvo trilogijos "Perestroikos vaikai" dalis. Visi filmai pasakoja apie pirmąją kartą, gimusią žlugus Sovietų Sąjungai. Iš viso filmavimas truko dešimt metų, maždaug šešeri jų buvo skirti "Žudančioms merginoms". Kaip tai pakeitė mano gyvenimą? Aš nustojau šypsotis. Dabar, kai nuvykstu į Rusiją, žmonės man sako, kad atrodau kaip rusas, o ne kaip užsienietis, kad tapau labai rimtas...

– Pamenu, komentuodamas filmo vaizdus lyginote juos su savo košmarais...

– Visa patirtis buvo tarsi košmaras. Daugiau niekuomet gyvenime nebenorėčiau matyti to, ką mačiau. Norėjau, kad žiūrovai pajustų tą patį. Tačiau istoriją parodyti reikėjo taip, kad ją būtų įmanoma žiūrėti. Norėjau sukurti atstumą tarp temos ir žiūrovo, todėl filmas – nespalvotas. Kartais jis sulėtinamas, kartais – pagreitinamas. Dirbau su puikiu kompozitoriumi, kuris sukūrė melancholišką muzikinį filmo toną, padedantį išlaikyti žiūrovus tam tikros nuotaikos. Manau, režisieriaus profesija yra panaši į psichologo.

– Tema labai jautri. Filmo tinklalapyje vyksta diskusijos tarp pasisakančių prieš ir už abortus. Jūs, kaip režisierius, esate nei vienoje, nei kitoje pusėje. Kokia jūsų pozicija?

– Mano kaip dokumentinio kino režisieriaus užduotis – neteigti nei kas gerai, nei kas – blogai. Prieš baigdamas filmą jau turėjau apie 900 puslapių žiūrovų atsiliepimų. Juostos "Žudančios merginos" pradžioje panaudoti kai kurie komentarai, pasirodę tinklalapyje "YouTube".

– Kaip į jūsų filmą reaguoja žiūrovai?

– Paprastai per peržiūras sėdžiu už salės durų. Negaliu žiūrėti savo filmo, su juo susiję pernelyg daug skaudžių prisiminimų. Tačiau įdomu stebėti, kiek moterų išbėga iš salės su ašaromis akyse. Bent 30 proc. moterų Vakaruose yra patyrusios abortą.

Rusijoje apie "Žudančias merginas" man pasakė: "Tai – mūsų istorija, tačiau reikia laiko, daug metų, kol galėsime šį filmą priimti." Po peržiūros Murmanske paauglė mergaitė priėjo prie manęs, padėkojo, neva jai šis filmas buvo labai svarbus, nes mama ją pagimdė po 16 abortų.

– Nesu tikra, ar "Žudančios merginos" žiūrovą provokuoja, ar užčiaupia jam burną. Tačiau bet kokiu atveju – priverčia susimąstyti. Kokios reakcijos tikitės jūs?

– Norėjau parodyti absoliutaus seksualinio švietimo trūkumo Rusijoje vaisius. Aš manau, visi sutiks, kad vėlyvas nėštumo nutraukimas yra negerai ir kad pasitelkus mokymo programas daugumos filme rodytų atvejų būtų buvę galima išvengti. Manau, filmas priverčia susimąstyti apie tai, kas gali nutikti, kai nesiimama atsargos priemonių.

– Ar palaikote ryšį su filmo herojais – Valentina, Irina, Nastia? Ar filmas padarė įtaką jų gyvenimams?

– Anna (filmo "Žudančios merginos" bendraautorė – red. past.) aplanko jas kasmet per Irinos gimtadienį. Tačiau jų gyvenimai nepasikeitė. Rusija – tarsi didelis senas variklis. Reikia daug laiko, kad jis vėl pradėtų veikti. Rusijoje viskam reikia laiko.

– Režisierius paprastai pamato kur kas daugiau nei žiūrovas. Ko nepanaudojote savo filme ir kodėl?

– Į filmą nesudėta labai labai daug. Turėjau privesti žiūrovą prie bedugnės krašto, tačiau ne per arti. Labai keista, kad didžioji dalis auditorijos paprastai būna 100 proc. įsitikinusi, kad filmas sukurtas moters.

– Tai ne pirmas jūsų filmas Rusijos tematika. Iš kur atsirado domėjimasis šia šalimi ir jos problematika?

– Pradėjau filmuoti berniukų kolonijoje, tačiau tas filmas labai daug kainavo, tad nusprendžiau filmuoti du filmus viename mieste – Sankt Peterburge. Galiausiai mano pardavimo agentas pasakė, jog turiu sukurti tris filmus, kad produkcija atsipirktų. Tada pradėjau filmuoti ir pasakojimą apie baleto mokyklą. Ši istorija – taip pat tragiška. Draugai iš Rusijos praėjusią savaitę manęs paklausė, kodėl būdamas toks pozityvus kuriu tokius tamsius ir tragiškus filmus. Man regis, filmai atspindi vidinį režisieriaus pasaulį.

– Jūs kilęs iš neramaus Šiaurės Airijos krašto. Vėliau persikėlėte į Norvegiją. Ar asmeninės odisėjos kaip nors veikia jūsų filmus ar temos pasirinkimą?

– Taip, ir net labai. Aš kilęs iš Belfasto, tad turėjau bėdų visą gyvenimą, be to – dirbau šiame mieste spaudos fotografu. Man pasidarė bloga stebėti nuolatinį skausmą. Persikėliau į Norvegiją ir nusprendžiau – kad ir ką gyvenime daryčiau, net ir blogiausiu atveju, bandysiu įžvelgti pozityvą. Tad visi mano filmai baigiasi laimingai. Vieno Norvegijos laikraščio kartą buvau pavadintas "angelu sargu", nes savo tragiškus filmus visuomet baigiu pozityvia gaida.

– Koks dokumentinis filmas yra geras ir koks – blogas?

– 99 proc. dokumentinių filmų yra sukurti rašančių žmonių ir nėra vizualūs. Aš pradėjau karjerą kaip spaudos fotografas, todėl kuriu labai vizualius filmus. Apskritai man nepatinka dokumentiniai filmai. Aš turiu tūkstančius DVD ir tik du iš jų – dokumentiniai. Aš dievinu vaidybinį kiną. Mano kaip režisieriaus tikslas yra kurti taip, kad filmai atrodytų lyg vaidybiniai, tačiau viskas, kas juose yra, būtų 100 proc. tiesa.

Dabar kuriu filmo "Įsikūnijimas" tikro gyvenimo versiją. Dirbu su tais pačiais animacijos specialistais, kurie kūrė "Įsikūnijimą". Tai – filmas kino teatrams, sukurtas pagal holivudinio kino standartus. Smagu provokuoti dokumentikos pasaulį. Tai mano parašas.

– Jei ne dokumentinio kino režisierius, jūs būtumėte?..

– Vaidybinio kino režisierius. Tačiau be jokių aktorių. Vienintelė profesinė bėda – daugybė kelionių (67 festivaliai per trejus metus). Toks gyvenimas ganėtinai vienišas – vienas iškeliauji, vienas, kai grįžti namo. Svajoju sutikti tobulą, gražią moterį, kuri suprastų, kaip aš mąstau, kas aš esu ir kokie šiame dideliame pasaulyje yra mano tikslai.