Žinomo režisieriaus Šarūno Barto filme "Ramybė mūsų sapnuose" debiutavusi jo dukrelės mama bei mylimoji Lora Kmieliauskaitė, už jį jaunesnė 26 metais, ramybės savo gyvenime ieško kasdien iš naujo, džiaugiasi gyvenimu su nuostabiu vyru ir neslepia, kad ją apraizgė kino voratinklis.

– Nutrūko smuiko styga. Bet tai – nedidelė problema, – atsiduso Lora. Ji – smuikininkė. Muzikantė neslėpė, kad prieš pokalbį telefonu labai jaudinosi.

– Gal nutrūkusi styga – kažkoks ženklas?

– Oi, ne, esu visiškai neprietaringa. Jei tikėčiau blogais ženklais, sulaukčiau bėdos kiekvieną dieną.

– Kuo jūs save vadinate po debiuto kine? Turbūt pernelyg skambu po pirmojo vaidmens jus pavadinti aktore – tai galėtų įžeisti profesionalus?

– Nevadinu savęs aktore. Nevadinu savęs ir kitaip. Esu žmogutis. Nors filmo pristatyme į mane kreipiasi kaip į aktorę. Kad ir kaip būtų, atlikau vaidmenį, nors nebaigiau kino akademijos, nesu profesionalė.

– Aktorystė turi kerų ir nejučia kaip aštuonkojis apraizgo čiuptuvais, įtraukia į savo voratinklį ir nepaleidžia. Ar tai pajutote?

– Sunku ištrūkti. Aktorystė ir kino mašina mane jau magiškai apraizgė. Kad ir kaip būtų sunku dirbti, likę prisiminimai ir įspūdžiai – tik geriausi.

– Esate gera smuikininkė, ne vieno tarptautinio ir nacionalinio konkurso laureatė, netgi laimėtoja. Ir staiga – aktorystė.

– Vienas kitam tie dalykai netrukdo. Po kelerių metų supratau, kad galima viską suderinti, kaip, pavyzdžiui, augindama vaiką suderinu studijas, smuikavimą. Tai nėra didžiausi gyvenimo iššūkiai.

– Gal geriau eiti vienu keliu? Ar tai nėra blaškymasis?

– Hm. Blaškymosi šiek tiek yra visą laiką, ypač muzikės specialybėje. Sukaupęs žvilgsnį į vieną tašką gali pajusti viziją, bet neretai būna ir priešingai – blaškydamasis gali atrasti savo tašką, naują atsakymą ir žvilgsnį. Juolab kad tai neatima viso laiko ir padeda atrasti save, stiprinti dvasiškai ir užduoti sau daugiau klausimų.

– Kai kurie aktoriai  griebiasi už galvos dėl pastarųjų metų tendencijos, kai siekdami natūralumo režisieriai į kiną kviečia neprofesionalius aktorius. Kas būtų, jei pradėčiau groti smuiku nesimokęs ir dalyvaučiau konkurse?

– Prašau, grokite, jei tai suteikia džiaugsmo. O jei dar jūsų klausysis – labai džiaugsiuosi! Tačiau šis klausimas skirtas režisieriams, nes ne aš save kviečiau vaidinti. Man regis, jei kažką darai mylėdamas, užteks vietos šiam pasaulyje visiems.

– Jūs kvietė vaidinti mylimasis – šeimos korupcija?

– (Juokiasi) Kai mane pakvietė vaidinti, mes nebuvome pažįstami.

– Tiesa, Šarūnas paprašė leidimo jus nufotografuoti...

– Taip ir buvo. Paprašė nufotografuoti, pakvietė filmuotis į bandymus.

– Ir jau šį pavasarį žengėte Kanų kino festivalio raudonu kilimu. Žinau, kad labai jaudinotės. Koks jausmas praėjus keliems mėnesiams?

– Išties labai jaudinausi, bet kilimu labai greitai pereini. Tą akimirką prisiminiau visą procesą, kiek daug žmonių prisidėjo, kad gimtų filmas. Jutau didelį dėkingumą ir vaikutį prižiūrėjusiai auklytei, ir už lango besimatančius sodus pagražinusiam dailininkui. Visiems. Tai buvo labai jaudinanti akimirka, sprogusi didelio dėkingumo ašaromis.

– Girdėjome Š.Barto pasisakymą apie jo naujausią filmą. O apie ką šis filmas yra jums?

– Negaliu paaiškinti, nors manęs dažnai to klausia. Kiekvieną kartą žiūrėdama Šarūno filmus atrandu kažką naujo. Galbūt ne visur yra siužetas, bet atsiveria giluminiai vandenys, kuriems reikia pasiduoti. Filme žmonės susitinka savo dvasinių krizių kryžkelėse. Jie ir artimi, ir ne. Jie bando kalbėti apie problemas, kurios panašios, nors skamba skirtingai. Tačiau visi išgyvena vienišumą ir gyvenimo prasmės ieškojimą.

– Nuobodus, ištęstas filmas apie nieką. Rodantis gyvenimą, kokio iš tikrųjų nebūna. Tipinis lietuviškas filmas su gausiais gamtos vaizdais, atodūsiais. Girdėjote tokių kritinių vertinimų?

– Labai gerai, kad yra tokių recenzijų. Žmonės žiūrėjo. Jei jiems taip atrodė – taip ir yra teisinga. Kaip ir tiems, kuriems filmas patiko. Tai parodo mūsų skirtingumą. Tokia buvo tų žmonių, kurie vertino, vidinė būsena. Jei nuobodu, gali pažvelgti giliau į save. Tačiau gerai, kad filmas uždavė klausimų.

Nesutinku, kad filmas "Ramybė mūsų sapnuose" apie nieką.  Jame tiek visko daug! Ir gyvenime taip nutinka!

Mane sužavėjo Šarūnas, kuris neleido net mažiausia smulkmena kažką mėgdžioti, kopijuoti, nes tai būtų jau netikra.

– Ar ne per daug filme kančios ir skausmo?

– Bet ir daug šviesos, argi ne?! Verkiau, pažiūrėjusi pirmą kartą. Ir klausiau, kodėl toks liūdnas? Filmuojant buvo daugiau džiugių scenų, bet jei liko tai – vadinasi, taip turėjo būti.

– Filme vaidinęs pats režisierius atrodė neemocingas ir visur vienodas. Vargu, ar toks jis būna kasdienybėje.

– Toks personažas. Tai ne visus gelbėjantis Jamesas Bondas. Ir tai – tik trys dienos, o gyvenime milijonai ir kitokių dienų.

– Žinau, kad du personažai, įvardykime juos kaimiečiais, išties vaidino išgėrę stipraus alkoholio. Jūs taip pat gėrėte ne vandenį?

– (Kikena) Kas jums sakė? Hm... Aš beveik visą laiką gėriau vandenį. Ir butelyje buvo vanduo. Tik kartą, kad būtų drąsiau, išgėriau 50 gramų. Ir scenoje su manimi Aušrelė gėrė vandenį, bet ne degtinę.

– Kas jums buvo sunkiau? Vaidinti girtą, verkti ar nuogai išsirengti prieš kamerą?

– Apnuoginti sielą ir kalbėti. Nuogai plaukti ežere? Labai gražu ir natūralu. Nors plaukti rengiausi iš anksto, netgi lankiau baseine plaukimo pamokas.

Apsinuoginau prieš vaizdo kamerą jau po visų monologų, sunkiausių scenų. Prieš operatorių, kuriuo pasitikėjau. Pasinėriau į procesą. Be to, mes visi esame matę nuogą kūną. Tai gražu.

– Ar tiesa, kad Šarūnas prašė nekeisti šukuosenos ir neperdažyti šviesesnių sruogų?

– (Juokiasi) Ir dabar neleidžia. Kai mane pamatė, pagalvojo, kad personažui tiktų netvarkinga šukuosena, kuriai priderino ir naktinukus.

Filmavimas trunka ilgą laiką, būdavo, kad po mėnesio pašviesintą plaukų sruogelę jau reikia vėl dažyti. Teko net naktį važiuoti dažų į Vilnių. O dabar jau atrodo, kad be šios šukuosenos netenku pusės savęs.

Savaitę po premjeros draugai laidė juokelius dėl alkoholio, klausė, kada išbėgsiu apsiverkusi iš smuiko repeticijos.

– Gal jūs jaunatviškai gyvenate šia diena? Pikti liežuviai plaks, kad po devyniolikos metų Šarūnui bus 70, o jums – dar tik 44.

– Oi, nereikia tų "lialia". Pasaulyje yra labai daug įvairių pavyzdžių. Mes puikiai gyvename, turime nuostabią šeimą. O kas bus vėliau, niekas nežino.

– Bet savo sieloje sprendėte amžiaus dilemą?

– Šarūnu sunku nesižavėti. Nenoriu kalbėti, kodėl mūsų šeima tokia, o ne kitokia. Ji tokia, ir viskas. Mes puikiai jaučiamės, esame laimingi, kad susitikome. Neturiu ko pridėti.

Jei metų skirtumas man būtų baisus, būčiau kitoje pasaulio vietoje.

– Kodėl slėpėte savo santykius ir tai, kad turite dukrelę?

– Neslėpėme (sako šiek tiek įsižeidusi). Mes buvome šokiruoti, kai išgirdome tas apkalbas būdami Kanuose. Šarūnas nėra prezidentas, tad jam nereikia viešai pristatyti savo kūdikį. O kur jį slėpėme? Spintoje, rūsyje? Nesąmonė. Draugai ir aplinkiniai mūsų šeima džiaugiasi.

– Jūsų dukrelės vardas Una Marija – neatsitiktinis? Vyresnioji Šarūno dukra, vaidinusi filme, – Ina Marija.

– Aš norėjau Marijos, Šarūnas – Unos. Abu vardai mums labai gražūs, todėl dukrelė yra Una Marija.

– Ar radote kelią į anapilin iškeliavusios rusų ir prancūzų aktorės Katerinos Golubevos, buvusios Šarūno žmonos, dukters Inos širdį?

– Nežinau, koks jos santykis su manimi, bet man su ja labai gerai ir mes puikiai sutariame.

– Šarūnas jus išmokė žaisti šachmatais. Jums gyvenimas yra šachmatų partija ar poezija?

– Oi, koks sunkus klausimas, – niūniuoja užsisvajojusi. – Ir šachmatai, ir poezija. Ir šachmatuose yra daug poezijos.

– Šachmatuose daug poezijos? Kur daug ėjimų, reikia skaičiuoti daug ėjimų į priekį, kur šachas ir matas?

– Na, jei žaidi savo malonumui. Man tai žaidimas.

– Jūsų gyvenimas nepanašus į šachmatininkės. Neatrodo, kad skaičiuojate daug ėjimų į priekį.

– Hm... Labai sėkmingai derinu ir skaičiuoju, bet neretai vadovaujuosi ir intuicija. Negalvokite, kad muzikoje tik grojame ir nieko negalvojame.

– Kuo sužavėjote Šarūną, be savo dailaus kūno, gražių rudų akių ir jaunystės?

– Paklauskite režisieriaus. Nenoriu atsakyti už Šarūną. Galėčiau jį girti, jis nuostabus. Bet geriau apie tai kalbėsiu ne viešai, ne spaudai, o jam į akis.

– Sakėte, kad filmuodamiesi "Ramybėje mūsų sapnuose" savyje atradote ne tik daug gerumo, bet ir šlykštumo. Galite pakomentuoti?

– Iš pradžių prieš kamerą save norėjosi pateikti gražiausiai. Bet paskui supranti, kad esi visoks. Ir nemalonus. Nereikia to slėpti, nors nereikia to ir deklaruoti. Reikėjo ištraukti viską išorėn iš vidaus, reikėjo atverti visas savo paslėptas daleles.

– Kas jums yra smuikas?

– Draugas, palydovas, meilė. Jis guli dabar greta manęs.

– O kokia knyga guli ant jūsų stalo?

– Šarūnas prieš filmavimą sakė – galvok, galvok. Klausyk muzikos, vaikščiok į spektaklius. Mes kalbėdavome ir apie knygas, jis rekomenduodavo kai kurias paskaityti – Šarūnas labai daug skaito.

Mėgstu skaityti kelias knygas iš karto. Dabar – Antoine de Saint Exupery "Citadelė", Davido Hume'o – "Gryno proto tyrinėjimas". Tiesa, ją skaitau po puslapį – labai sunki knyga. Ant stalo ir "Zuikis puikis, kiškis piškis". Prieš miegą skaitau dukrytei.

– Jei reikėtų sugroti vieną smuiko melodiją sau, kuri atspindi gyvenimą, koks kūrinys tai būtų?

– Ne, taip negalima – tik vieną melodiją? Juk groju visą gyvenimą ir vis ieškau. Vienaip atrodo vieną, kitaip – kitą dieną.

– O klausėte savęs, kas yra Lora Kmieliauskaitė? Ar save jau atradote?

– Dar ne. Esu žmogeliukas, žmogiukas. Nemoku į tokį klausimą atsakyti. Tai intymu. Dar esu kelyje ir tokie klausimai sudėtingi. Šiuo metu mano atsakymai būtų netikslūs.

– Kas Lorai, kuri apnuogino savo sielą  ir apsinuogino prieš kamerą, yra intymumas?

– Asmeniniai išgyvenimai, šeima. Klausimai taip pat yra intymūs. Nors jais kartais dalinuosi garsiai.

– Paskutinis klausimas. Ar jau atradote ramybę savo sapnuose?

– Sapnuose ramybę aš randu. Gyvenime ramybės dar ieškau. Kartais randu, kartais ne. Ir taip – kasdien. Randu ir ieškau.