Lektorius, televizijos laidų vedėjas, etiketo ir stiliaus žinovas  Giedrius Drukteinis beveik nežiūri televizoriaus. Nebent – pasaulio ar Europos futbolo čempionatus.

– Kas jums yra televizija?

– Gerbtinas, sudėtingas ir atsakingas darbas.

– Kokia turėtų būti pagrindinė jos funkcija? Pramoga, informacija ar kažkas daugiau?

– Televizija yra emocijų verslas. Ji yra bene galingiausias ir įtakingiausias medijų menas iš visų žiniasklaidos rūšių. Tačiau informacijos (ar analizės) sklaida ir skvarba per televiziją yra kur kas mažesnė nei spaudoje ar internete. Sakoma, kad televizija yra langas į pasaulį, tačiau iš tikrųjų tai yra greitai važiuojančio traukinio langas, pro kurį matomas peizažas keičiasi nuolat ir sparčiai. Dėl to emocija, kaip pramogos ar įtakingumo elementas, ir dominuoja televizijoje.

– Kokias laidas žiūri Giedrius? Kokių stengiasi nepraleisti? Jūsų laidų TOP 3.

– Jei turite galvoje lietuviškų televizijos laidų trejetą, turbūt jokių nežiūriu. Anksčiau žiūrėdavau "KK2" ir "Dviračio žinias". Šiuo metu tam nėra laiko. Tiesa, žiūriu svarbias sporto varžybas – pasaulio ir Europos futbolo čempionatus.

– Kokį filmą ar serialą užsižiūrėję neperjungtumėte kanalo?

– Serialus mėgstu, tačiau dėl kažin kokių keistų aplinkybių tokius, kokių Lietuvos televizijos net nerodo. Žiūriu serialus "Šerlokas" ("Sherlock"), "Eastbound&Down", "Tėvynė" ("Homeland"), "Sostų karai" ("Game of Thrones") – kaip ir visi normalūs pasaulio žmonės.

Su filmais ar kino produkcija sudėtingiau – visi karščiausi hitai, kuriuos mačiau pastaruoju metu, – "Misija neįmanoma", "Marsietis", "Spectre" ar "Terminatorius" pasižymėjo viena bendra savybe – per visus užmigau ir per visus laukiau, kada jie pasibaigs.

– Galbūt žiūrite ir neužmiegate per kokią nors užsienio televizijos laidą, kurios stengiatės nepraleisti?

– Kažkada žiūrėdavau "Sony TV", dabar tas kanalas kažkur dingo ir tingiu jo ieškoti. Žiūrėdavau "Air Crash Investigation" ir "Megafactories" per "National Geographic", bet ir tas kanalas kažkur pranyko, tad dabar tas laidas žiūriu internete.

– Prašom išvardyti keletą geriausių televizijos laidų vedėjų. Kokios vedėjo savybės jums imponuoja ir yra svarbios? Kas Lietuvoje – aukščiausios lygio laidos vedėjas?

– Dabar jau sunku pasakyti. Mat žiūrovai yra įpratę matyti vieną laidos vedėją, tačiau niekada nemato daugybės žmonių už ekrano rengiančių laidas, kurie, beje, ir yra patys svarbiausi – prodiuseriai, redaktoriai, režisieriai, žurnalistai, stilistai, techninis personalas. Vedėjas dažniausiai yra tik tų žmonių darbo rezultatų retransliatuotojas. Ir nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad geram vedėjui svarbiausia – gera išvaizda, ritminga dikcija ar koordinuota laikysena, tačiau tikrovėje 90 proc. sėkmingos laidos yra redaktorinis ir techninis parengimas. Todėl performuluočiau klausimą ir jo atsakymą – ne vedėjai yra aukščiausio lygio, o juos filmuojantys specialistai.

– O koks Lietuvos laidų vedėjas netinkamas? Prašom išskirti ir erzinančius veidus.

– Netinkamas? Erzinantis? Negaliu to pasakyti vien dėl etinių sumetimų, nes visi mes – kolegos. Svarbiausias teisėjas šiame versle yra žiūrovai. Tik jų valia lemia, kuris iš mūsų tampa erzinantis ar netinkamas.

– O gal išdrįsite mesti akmenį į Lietuvos televizijų daržą – ko joms trūksta arba ko jose per daug?

– Televizijoms trūksta turinio ir optimizmo. Per daug lėkštų emocijų, žodžių "šūdas", "pyst", "dulkintis", "šikna" ir "bliamba".

– Nemaža dalis apsišvietusių žmonių sako, kad televizijoje pernelyg daug bukų, tuščių laidų. Ir jos ugdo, veda jaunus žmones ne tuo keliu?

– Niekas nė vienos laidos pridėjęs pistoletą prie pakaušio neverčia žiūrėti. Galite juk ir "Mezzo" žiūrėti kiek tinkamas, tik kažkodėl nežiūrite, ar ne?

Antra, televizija taip pat yra produktas, kurį reikia parduoti. Pardavimo teorija aiškiai sako: orientuokis į rinką, o ne produktą. Jei žiūrovams reikia bukumo, tuštumo ir smurto, kas mes tokie, kad prieštarautume jų valiai?

Trečia, klaidinga manyti, kad apsišvietusių žmonių problema yra būdinga visai nacijai. Deja, bet nacijai yra kur kas svarbesni vargingai gyvenančių žmonių lūkesčiai, nes, kaip sakoma Izraelio armijoje, būrys yra greitas tiek, kiek greitas jo lėčiausias karys. Todėl mes negalima gerai gyventi ir oriai jaustis tol, kol mūsų gatvėse matysime elgetaujančius savo valstybės piliečius. Televizija šią problemą gvildena ir ieško būdų, kaip ją išspręsti kur kas efektyviau nei politikai.

– Kokią laidą žiūrint neįmanoma įsivaizduoti Giedriaus Drukteinio? Kokiu atveju būtų šokiruoti net jūsų draugai?

– Jei pamatytų mane šokantį baletą. Beje, vienoje kalėdinėje laidoje mane bus galima išvysti dainuojantį, nors to profesionaliai nedariau jau trisdešimt metų.

– Ir paskutinis klausimas. Jei neriboja finansai, laikas, kokia būtų laida pagal Giedrių Drukteinį? Apie ką ji būtų?

– Polemika tarp ateistų ir Bažnyčios. Šiuo metu gilinuosi į šią temą, matau joje daug romantikos, minčių ekvilibristikos ir netikėtų posūkių. Ką gali žinoti, gal kada nors ji ir pasirodys?