„Pagrindinė žinutė būtų tokia, kad reikėtų išsilaisvinti iš savo demonų, tiesiog nusirauti stogą ir eiti į šokių aikštelę! Labiau įsigilinant yra paliestos daug svarbesnės temos. Tolerancija, homofobija, LGBT – reikėtų gerbti ir mylėti vieniems kitus, būtent kovoti su savo demonais, nes juk mes visi gyvenam viename bendrame kieme. Jeigu mes viename kieme, tai kažkaip man atrodo norėtųsi, kad ir sugyventume bendrai“, – šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ pasakos G. Ivanauskas

Dalyviai, kurie varžosi konkursuose, stengiasi atskleisti savo stipriąsias puses, parodyti talentą ir tokiu būdu išsiskirti iš minios. Nors G. Ivanauskas yra profesionalus šokėjas, savo pasirodyme jis neatskleidė šio talento. Tačiau, kaip jis teigia pats, juk neprivalai daryti to, ko iš tavęs tikisi kiti. „Žmonėms reikia netikėtumo, nuostabos. Lietuviai visą laiką nori, kad išsiųstume kažką, jog būtumėme pastebėti. Ir visą laiką išsiunčia tą, kad tik būtumėme kažkur ten dugne. Ir nesvarbu, ką sako, kai išrenkamas ne jų favoritas, žmonės linkę priekaištauti, kad čia nesąmonė, kaip tu drįsti lipti į sceną, bet jeigu laimėtum, tai dar ir padėkotų“, – įsitikinęs G. Ivanauskas.

Scenoje gali būti bet kuo, įsikūnyti į personažą ar elgtis taip, kaip realiame gyvenime nedrįstume. Būtent taip pat mąsto ir G. Ivanauskas, pasak jo, scenoje nėra jokių ribų ir joje jis gali tapti kuo tik nori. „Man atrodo, kad scena leidžia daryti viską. Tu gali būti ir savimi, ir gali būti personažas, o nuo to personažo gali ir elgtis taip, kaip tas personažas diktuoja, kalbėti lygiai taip pat. Kai aktoriaus lūpomis kalba personažas, tada tu gali leisti sau viską. Ir man atrodo, kad scenoje nėra jokių tabu“, – sakys Gytis.