Tarp medžio sąramų Etnokultūros centro salėje (Daržų g. 10) šiandien suremsime ir stalus. Rikiuosime jų daug, tikriausiai skersus – kad išeitų vienas, bet platus ir ilgas. Tokio reikia. Apklosime balta staltiese, viduryje statysime "Dievo mūką", šventintą vaško žvakę. Ir būsime beveik pasirengę susėsti aplinkui, pradėti giedoti senoviškuosius, ilguosius, žemaitiškuosius "Kalvarijos kalnus".

Visada – nemokamai

Pradžia – nuo senoviškosios ritmingosios "Karunkos". Tai bus gavėnios proga 16 val. Dalyvaus ir gerbiamas kunigas Saulius Stumbra, tyrinėjantis kalnų giedojimo tradiciją moksliniu pagrindu – rašantis disertaciją ta tema. Kviečiame prisijungti.

Taip Žemaičių kultūros draugijos Klaipėdos miesto skyrius "Žemaičių alkierius" (įvairių raštininkų dažnai pervardinamas į "folkloro klubą", "senimo klubą" ar net "ansamblį") pradeda minėti savo gyvavimo ir veiklos 20 metų sukaktį.

Iš tiesų "Žemaičių alkierius" 1989 m. ankstyvą pavasarį tik tam ir įsisteigė, kad palaikytų tas žemaitiškąsias tradicijas, kurios dar yra (buvo) bent šiek tiek gyvos. Siekėme atgaivinti tai, kas dar rusena mūsų pačių atmintyje, ką dar galime atkurti, skleisti, pažadinti kitus tai daryti. Dabar madingas ir labiau suprantamas žodis "tapatybė". Jai išsaugoti "Žemaičių alkieriaus" ir paskyrė jau visą 20 metų. Dar gyvi esantys ilgamečiai "Žemaičių alkieriaus" gerbėjai patikintų nieko nežinančius jaunus miestiečius, kad padaryta buvo (ir tebėra) nebeaprėpiamai daug. Kiekvienais metais po kelias dešimtis didelių renginių. Be jokių lėšų. Be fondų. Be apmokamų vadovų – tik per pačių žemaičių geranoriškas pastangas. Ir visada žmonėms – nemokamai.

Senoviškieji, ilgieji

Viena iš atgaivintų senųjų žemaičių tradicijų – senoviškieji giedojimai. Dar ir dabar pasakyk bet kuriame šiaurės vakarų žemaičių kaime, kad "einu kalnų giedoti" (kirtis šiuo atveju ant "a"), nebus nesuprantančių, apie ką kalbama. Tebegieda visur. Tik mažai kur gieda senoviškuosius, ilguosius, kurie užtrunka ne mažiau kaip tris valandas. Gieda trumpus, taisyklingos lietuvių kalbos.

"Žemaičių alkierius" senoviškuosius Žemaičių Kalvarijos kalnus gieda kiekvienais metais: pavasarį gavėnios, rudenį uždūšinės proga ir būtinai pačioje Žemaičių Kalvarijoje – per didžiuosius atlaidus. O daugiau – pagal reikalą. Jei tenka savo kolektyvo narį išlydėti Amžinybėn arba "Žemaičių alkieriaus" gerbėjas savo mirties atveju palieka tokią valią artimiesiems: "Kad "Alkierios" senūsius kalnus pagėiduoto"... Alkieriškės neatsisako, pagieda. Ir be užmokesčio – pagal seną žemaičių kaimo tradiciją.

"Žemaičių alkieriuje" senuosius giedojimus veda Danielė Mikutytė-Reminienė (mąstytojo Justino Mikučio tikra pusseserė), kilusi iš Šteikių Rūdaičių kaimo Plungės rajone. "Antrą punktą" ima Joana Jurčiūtė-Riepšienė, kilusi nuo Gintališkės – taip pat Plungės rajonas. Galingos ir talentingos giedotojos yra alkieriškės Rūta Černiauskienė (nuo Šateikių), Irena Sendrauskienė (nuo Kulių), Barbora Kačinskienė (nuo Gargždų), Jadvyga Milgaudienė (nuo Šilalės), Stasė Gedrimienė (nuo Endriejavo), Aldona Zovienė (nuo Žemaičių Kalvarijos). Gerai taria Antanas Jenkus, Pranas Sendrauskas, Romas Jazdauskas, Povilas Beniušis. Galingiausi alkieriškiai giedotojai buvo šviesaus atminimo Simeonas Gelžinis, Pranciškus Gedrimas – jie jau Amžinybėje. Tai buvo galingi, senoviški giedotojai, drąsiai atveriantys balsus iš visos vyriškos krūtinės. Eidavo žmonės pro Adomo Brako dailės mokyklą (Paryžiaus Komunos g.) ir ilgam sustodavo pasiklausyti... Ten giedojome, kol buvo galima. Dabar nebegalima, "Alkierius" ten "nebegyvena".

Nuo XVII amžiaus

"Žemaičių Kalvarijos kalnai" giedami nuo XVII amžiaus. Šiose giesmėse apraudamas Kristaus kančios kelias. Gavęs popiežiaus leidimą, žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius buvusiuose Garduose, dabartinėje Žemaičių Kalvarijoje 1637 m. įsteigė Kristaus kryžiaus kelio stotis. (Pravartu priminti, kad tai įvyko praėjus 120 metų po Martyno Liuterio paskelbtų lemtingųjų Vitenbergo tezių... O rašytiniai šaltiniai esą liudija, kad pirmoji Kristaus kančios kelią apraudodama ir melsdamasi ėmusi vaikščioti Marija.) Vyskupą Jurgį Tiškevičių derėtų vadinti žemaičių didžiavyriu. Jis pats nukeliavo į Jeruzalę, ten savo žingsniais išmatavo Kristaus kančios kelią, pasėmė kelias saujas žemės, parvežė į Žemaičių Kalvariją ir išbarstė tose vietose, kur stovi Kančios kelio koplyčios (stotys). Kančios keliui vaikščioti pritaikytos giesmės ir maldos. Ši maldingumo forma žemaičiuose tvirtai prigijo. "Kalnai" giedami per budynę – visą naktį ar net dvi, įvairių stichijų atveju. Kai melioracija nukeldinėjo sodybas, apie Telšius visas kaimas pirma susirinkdavo į "pasmerktą" sodybą senuosius, ilguosius, žemaitiškuosius "Klavarijos kalnus" išgiedoti, paskui pabaliavoti ir tik po to leisdavo griauti. Dabar gavėnios metas, kaimuose apie Telšius žmonės renkasi vieną vakarą į vienus namus, kitą – į kitus. Ir gieda. Tik jau naujoviškus "kalnus".

Apie žemaitiškuosius "kalnus" mokslininkai jau studijas rengia, knygas spausdina. Ir verta. Nes tai – reiškinys, didi žemaičių filosofija. Negirdėjus, nedalyvavus, nemačius, sunku suprasti, kas tai yra. Šiandieninė "jaunų pensininkų" karta dar turėjo progos vaikystėje dalyvauti šiose žemaičių dvasios šventėse. Po mediniais balkiais, prie žibalinių lempų...

Mielas aidas

"Žemaičių alkieriaus" giedami senoviškieji "kalnai" yra tik menkas aidas tų galingųjų vyriškų giedojimų. Bet mielas aidas. Vartojame visus sunkiai besuprantamus žodžius, kurie yra maldaknygėje "Kelias į Dangų", išspausdintoje 1909 m. – prieš šimtą metų! – Tilžėje, Otto v. Mauderodės spaustuvėje. Iš šios maldaknygės, kurią paskolino Juzepa Rudgalvienė, gyvenanti Zanavykų g., "kalnai" ir yra perrašyti, paskleisti po žmones. Maldaknygę, kaip švenčiausią daiktą, išsaugojo Emilija Rudgalvienė, gimusi apie 1900 m. Ežaičių kaime Gargždų parapijoje. Prieš mirdama patikėjo martelei Juzepai, kadaise buvusiai galingo balso ir idealios klausos giedotojai. Ji ir šiandien, įpusėjusi devintą dešimtį, kai savijauta pakenčiamesnė, dar po vieną kitą giesmę užtraukia... Ji, kaip ir daugelis dar gyvuojančių senolių, visada domisi ir džiaugiasi "Žemaičių alkieriaus" veikla, siunčia sveikinimus giesmių vedėjai Danielei ir "antram punktui" - Joanai.

Į žemaitiškuosius giedojimus, kai tik gali, mielai įsijungia žinomas aktorius Aleksandras Šimanskis. Padavus jam senųjų tekstų pluoštą, taria: "Nerreek!" – nereikia! Vos pradėjus, prisimena mintinai. Jo tėvukas Sedoje visuose "kalnuose" mielai dalyvaudavęs. Sėda prie stalo, užsimerkia, kad geriau įsijaustų, ir – iš pačios dūšios galingą balsą paduoda... Ir Aliuką, dar vaiką, vesdavosi, šalia sodindavo.

Giedotojų iš atminties buvo daug. Ir vyrai taip suremdavo galingus balsus, kad žibalinės lempos palubėje – blukt! blukt! ir užgęsta... Bet kaip tai apvalydavo sielą, išgrynindavo emocijas, ilgam panaikindavo irzlumą, piktumą – nebuvęs, negirdėjęs niekas nebesupras.