Atsimenate iš žiemiško miško išbridusią ilgu melsvu paltu vilkinčią Snieguolę? Ne šių laikų gražuolę su raudonu kalėdiniu apsiaustu. Kas ta mergina, kuriai vaikystėje eilėraščius deklamavome, vaikinai paauglystėje apie ją fantazavo, o suaugę ėmė ir kone pamiršo?

Pasirodo vis rečiau

Prieš dvidešimtmetį retas Naujųjų metų žiburėlis Lietuvoje buvo įsivaizduojamas be Senelio Šalčio (vėliau tapusio Kalėdų Seneliu) ir jo palydovės Snieguolės. Nekalbame apie tą linksmą mergaitę vaikų darželiuose. Juk kartais baltoji Snieguolė virsdavo suaugusiųjų švenčių šelme, kuri flirtuodavo ir su Seneliu Šalčiu, ir su puotos dalyviais. Vis dėlto Lietuvai išsivadavus iš sovietų politinio ir kultūrinio jungo Snieguolė šventėse ėmė nykti. Bet... vis dėlto ji dar gyva.

Šiais laikais dažniausiai kalėdiniai arba naujamečiai įvairių įstaigų vakarėliai švenčiami gruodžio penktadieniais ir šeštadieniais. Visą vakarą svečius linksmina muzika ir programos vedėjai, tačiau prieš išmušant dvyliktai valandai publikai pasirodo ir Kalėdų Senelis. Jam pagalbon, kaip ir anais laikais, stoja Snieguolė. Renginių organizavimo bendrovės "Renginių vizija" direktorius Tomas Mauricas sakė, kad šiemet Snieguolė nebuvo užsakyta jokiai šventei, nors dar pernai kartais ji buvo kviečiama ir į vaikų, ir į suaugusiųjų kalėdines ar naujametes šventes.

Daiva Žukauskaitė, bendrovės "Renginių klubas" direktorė, sakė, kad dažniausiai Snieguolės reikalingumą vakarėlyje nulemia vakarėlio tema. Šventės sumanytojai neretai apsiriboja vienu personažu – Kalėdų Seneliu arba Snieguole, tačiau pastaraisiais metais suaugusiųjų vakarėliuose abu jie tampa vis mažiau populiarūs.

"Dabartinė Snieguolė nebūtinai yra rusė viešnia iš žiemiško miško. Ji dabar vakarėliuose kitokį vaidmenį gali atlikti. Juk snieguolėmis pasiverčia ir vakaro šokėjos arba merginos, kurios pasitinka į puotą ateinančius svečius. Snieguolė dabar – ne tik Senelio padėjėja", – aiškino D.Žukauskaitė

T.Mauricas įsitikinęs, kad jeigu visą vakarą vestų tik Snieguolė ir Kalėdų Senelis, šventė būtų gana senamadiška.

Erotizuotas įvaizdis

T.Mauricas tikino, kad jų įmonės organizuojamuose vakarėliuose snieguolės nebūna erotizuojamos – jeigu personažei siuvamas kostiumas, jis turi tikti ir į vaikų darželį, ir į klubą. Todėl renkamasi, kad Snieguolė būtų su sijonu žemiau kelių, ilgais pūkuotais batais, baltomis pirštinėmis, blizgučiais.

O D.Žukauskaitė sakė, kad šiais laikais Snieguolės suagusiųjų šventėse dažnai būna blondinės su trumpais sijonukais.

"Kai Snieguolė į šventę atvyksta kaip Kalėdų Senelio padėjėja, suaugusiųjų šventėje ji tampa erotiška persona, kuri smagiai su visais bendrauja, flirtuoja, nenuleidžia nuo publikos akių", – pasakojo pašnekovė.

Ne krūtine, bet optimizmu

Renginių vedėja Laura pati yra ne kartą vaidinusi Snieguolę. Mergina renginius dažniausiai veda įsijautusi į kokį nors personažą. Snieguolė jai yra miela. Tačiau ne labiau, nei kiti vaidmenys, kurių ji imasi kurdama žmonėms šventinę nuotaiką.

Laura įsitikinusi, kad šiuolaikinė lietuviškoji Snieguolė turi būti žaisminga, lengvai bendraujanti, kupina optimizmo – tikra vakarėlio pažiba. Ir tam visai nereikia "išsipūtusios krūtinės".

"Žinoma, viskas ir nuo temos priklauso. Jeigu renginys vyksta kokiame nors klube, kuriame susirinkęs jaunimėlis, jam patiktų, kad Snieguolė vilkėtų ypač trumpą sijonėlį. Tačiau kai eini vesti renginio, nešiesi su savimi mintį, o ne tik užpakalį kraipai, – šypsojosi Laura. – Tad Snieguolei reikia daugiau nei trumpo sijonėlio."

Ištakos – XIX a.

Humanitarinių mokslų daktaras, rusų literatūros ir kultūros žinovas Pavelas Lavrinecas nežinantiems atskleidė, iš kur atsirado gražuolė ilgakasė Snieguolė. Pasirodo, ji yra rusų personažė.

"Snieguolė, kaip rusiškų Naujųjų metų šventės veikėja, atsirado palyginti neseniai, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kai tik įsitvirtino miestietiškas naujametis ritualas su egle, dovanomis ir Seneliu Šalčiu. Rusijoje kalėdinė, paskui naujametė šventė su egle ir dovanomis yra miestietiška ir neturi gilių folklorinių šaknų. Ji taip pat susiformavo XIX a. antroje pusėje, paveikta vokiškosios tradicijos", – aiškino specialistas.

Jis atkreipė dėmesį, kad Senelis Šaltis turi vakarietiškų analogų – tai Šventasis Nikolajus, Santa Klausas, Tėvas Kalėda. O štai Snieguolė – grynai rusiškas personažas.

Sovietiniais laikais dėl naujamečių atvirukų, animacinių filmų, televizijos naujamečių švenčių scenarijaus Snieguolės įvaizdis įsiskverbė į žmonių sąmonę ir ji tapo neatsiejama nuo Naujųjų metų šventės.

"Bet iširus Sovietų Sąjungai Ukrainoje ir Baltarusijoje, kitose kultūriškai ir istoriškai artimose šalyse Snieguolės figūra palaipsniui nyksta. Žinoma, ir Lietuvoje Snieguolė išeina į periferiją. Dabar ji dažniau pasirodo per Naujuosius metus rusų šeimose, rusiškuose vaikų darželiuose ir mokyklose", – su žavia veikėja neskubėjo atsisveikinti mokslininkas.

Žūsta meilės įkarštyje

Tyrinėtoja iš Sankt Peterburgo Jelena Dumečkina įtikinamai atkūrė, kaip susiformavo literatūrinės ir mitologinės veikėjos – Snieguolės – įvaizdžiai.

Snieguolės ištakos visų pirma įžvelgiamos rusų tautinėse pasakose. Taip pat Snieguolė minima Aleksandro Ostrovskio pjesėje "Snieguolė" ir pagal ją sukurtoje Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje. Pasakoje neturėję vaikų senelis ir senelė iš sniego nusilipdė mergaitę. Ji atgimė ir buvo jiems kaip dukra. Bet atėjo pavasaris, paskui – vasara, ir mergaitės draugės, kad ir kaip priešinosi senelis su senele, vis tiek nusivedė ją su savimi pasivaikščioti į mišką. Ten jos pradėjo šokinėti per laužą – Snieguolė pašoko ir ištirpo. Iš to matyti, kad Snieguolė neturi jokio ryšio nei su Seneliu Šalčiu, nei su egle ar Naujaisiais Metais.

A.Ostrovskio ir N.Rimskio-Korsakovo Snieguolė – Šalčio ir Pavasario (rusų kalboje tai moteriškosios giminės žodis – red. past.) dukra. Ji žūsta ištirpdama nuo prabudusios meilės karščio.

N.Rimskio-Korsakovo opera pirmąkart pastatyta 1882 m. ir buvo labai populiari. Be to, XIX a. pabaigoje rusų poezijoje, veikiamoje tautinių pasakų, A.Ostrovskio pjesės, N.Rimskio-Korsakovo operos, vis dažniau atsirasdavo paslaptingos, nepagaunamos sniego deivės įvaizdis. Vaikų literatūroje, eilėraščiuose buvo apdainuojamas iš folkloro kilęs Snieguolės – iš sniego nulipdytos mergaitės, Šalčio ir Žiemos dukros – įvaizdis. Ji atsirasdavo iš žiemiško miško, kuris ir buvo jos stichija.

Snieguolės įvaizdis įtvirtintas ne tik A.Ostrovskio pjesės ir N.Rimskio-Korsakovo operos dekoracijomis bei kostiumais, bet ir dailininko Viktoro Vasnecovo paveikslu "Snieguolė" (1899 m.). Jame ji pavaizduota snaudžiančiame miške, vilkinti ilgą baltą paltą, papuoštą raštais, su kumštinėmis pirštinėmis ir kepurėle.

Taip Snieguolė pradėta sieti su žiemiško miško, žiemos, eglės įvaizdžiais. XIX a. pabaigoje naujamečių švenčių vaikams scenarijuje, eilėraščiuose ir dainose apie žiemą atsirado personifikuotas Šalčio, vėliau – Senelio Šalčio, ir mergaitės arba merginos, vardu Snieguolės, kuri ilgainiui tapo Senelio Šalčio anūke, įvaizdžiai.

Jau iki 1917 m. revoliucijos atsirado lėlės Snieguolės. Jos buvo statomos po eglute arba ant jos kabinamos. O per naujametes šventes mergaitės, persirengusios Snieguolės kostiumais, deklamuodavo eiles arba dainuodavo daineles apie žiemą, eglutę, Naujuosius metus ir panašiai.

Bet Senelio Šalčio partnerės, padėjėjos bei tarpininkės tarp jo ir vaikų vaidmuo Snieguolei suteiktas tik 1937 m. sovietinėje Rusijoje. Tai įvyko po to, kai, panaikinus Naujųjų metų šventės šalia eglės kaip buržuazinės ir religinės atgyvenos draudimą, vėl buvo pradėtos rengti tokios šventės. Užfiksuota, kad pirmąkart Senelis Šaltis ir Snieguolė kartu naujametėje šventėje pasirodė 1937 m. Maskvos profsajungų rūmuose.

Nuo tada dėl vaikiškų švenčių scenarijų, eilių ir dainų, animacinių filmų įsitvirtino Snieguolės įvaizdis kaip Senelio Šalčio anūkės, kuri, kaip ir jis, į šventę atvyksta iš žiemiško miško. Kitu metu ji tarsi neegzistuoja.

Įdomu tai, kad vaikams nekyla klausimas, kieno gi ji dukra, jeigu Senelis Šaltis yra jos senelis, ir kas tada yra senelė, kur ir kaip ji gyvena visą likusį metų laiką.