Buvo baisu

"Vyras Gruzijoje buvo tris kartus, bet aš ten lankiausi pirmą kartą. Iškart patekau į rojų – labai gražią, kalnuotą sritį Kaukazo kalnų grandinėje, kur žmonės gyvena aukščiausiai Europoje", – apie Svanetiją, tarsi ką tik ištroškintą garuojantį gardų patiekalą, šviežiais įspūdžiais dalijosi Vida.

Skrydis į Kutaisį ir pirmos trys nakvynės kurortiniame mieste – Svanetijos sostinėje Mestijoje pas vietinius. Tokia buvo devynių lietuvių grupės kelionės pradžia.

"Mieste veikė internetas, daug turistų iš įvairių pasaulio šalių. Žiemą Mestija traukia ir slidinėjimo gerbėjus", – žino moteris.

Lietuvių vedliu Svanetijoje buvo žinomas Gruzijos aktorius, fotografas, poetas Archilas Kikodzė, pirmiausia surengęs pusdienio žygį link nuostabių krioklių, srūvančių 2 300 m aukštyje.

"Tuo metu daugelis vietų buvo patvinę nuo liūčių. Matėme griūčių pėdsakų, nuriedėjusių akmenų, bridome per vandenis, kėlėmės per upę arkliais – tai man buvo nauja ir neįprasta patirtis", – prisipažino Vida.

Dabar ji visiems pataria: vykdami į Svanetiją avėkite specialiais kalnų batais, nes lietuvių sportiniai bateliai kiaurai permirko.

Važiuojant siauru keliu, kuris tolumoje atrodė it kalnuose banguojantis siūlelis, ir čia pat po kojomis žvelgiant į nuo skardžio atsiverčiančią prarają, Vidai buvo baisu.

"O dar vairuotojas žvalgėsi, kad nenuriedėtų koks akmuo, – šyptelėjo moteris. – Kartais kelią pastodavo keturios penkios karvės. Vairuotojas išleisdavo keistą garsą ir šios nenoromis pasitraukdavo prie pat skardžio krašto. Kaip jos nenukrisdavo, neįsivaizduoju."

Tarsi XVI amžiuje

Kalnai ir pievos lietuvius užbūrė. Plukės, rododendrai, katilėliai, gencijonai, raktažolės – ištisa kvepiančių gėlynų jūra. Brisdama per ją ir žvelgdama į snieguotas kalnų viršūnes Vida jautėsi it rojuje.

Keistus, įdomius ir egzotiškus pojūčius sukėlė senas Adishi kaimelis. Netoli jo buvo rasta seniausia Biblija gruzinų kalba. Religinis veikalas, surašytas ant veršiuko odos, dabar saugomas Mestijoje – etnografijos ir istorijos muziejuje.

Tebestovi akmeniniai nameliai, gynybiniai bokštai, kur slėpdavosi ir gindavosi šeimos – keršto tradicijos Svanetijoje nesvetimos, o ir dabar kartais įprastos. Kaimelyje laisvai vaikštinėjo karvės, kiaulės, tad vandens ir mėšlo makalynėje braidę lietuviai turėjo įprasti ir prie nemalonių kvapų.

"Jaučiausi patekusi tarsi į XVI a.", – šyptelėjo V.Sniečkuvienė.

Jie nekrykštauja ir netrykšta džiaugsmu kaip kokie nors Pietryčių Azijos gyventojai.

"Net jų kiaulės piktai žiūri", – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė vienas užsienietis.

Nesulinkę vaikai

Kalniečiai svanai seniau net į armiją neretai patekdavo kurioziškai: išeidavo druskos, o juos išveždavo tarnauti. Namo jie grįždavo po kelerių metų.

"Svanai juodomis akimis žvelgia rūsčiai, nepatikliai. Jų vaikai nėra sulinkę nuo žaidimo prie kompiuterių: prižiūri arklius, karves, kiaules, kurios, juokaujama, vienos laimingiausių pasaulyje, nes nėra suvarytos į gardą, – it apie matytą filmą pasakojo Vida. – Neprabangių namelių viduje – tvarkinga, o žemutiniame aukšte, po žmonių miegamaisiais, įrengti gardai gyvuliams. Naktį prabundi ir girdi, kai po lova kriuksi kiaulės."

Tarp kiaulių su kamuoliu žaidžiantys vaikai, besišnekučiuojantys ant suoliuko sėdintys vyrai – įprasti vaizdai. Kažkas atveda arklį pagirdyti, duoda palaižyti druskos. Paglosto, uždeda ir pririša prie jo lagaminą.

"Tiesa, ponioms ir ponaitėms ten nepatiktų. Mane tas natūralumas žavėjo. Iš pažiūros rūstūs žmonės labai nuoširdūs, – pastebėjo muziejininkė. – Ne tokie kaip Europoje, kai dirbtinai nusišypsoję netruks apkalbėti už nugaros."

Maistas tebėra natūralus

Svanai dar ir labai vaišingi, kaip visi Gruzijos gyventojai.

"Mes tiek nevalgome, bet jūs – mūsų svečiai, norime, kad visko paragautumėte", – šeimininkai sakė lietuviams.

Jie gardžiavosi įvairiais troškiniais su ten populiariais baklažanais, veršiena, kiauliena, jautiena, užtepėlėmis su bazilikais, graikiniais riešutais, chačapuriais, baltais kukurūzais, bulvių koše su sūriu ir veršiukų mėsa.

"Nuostabus maistas. Natūralus! Kitoks ir mėsos, ir pomidorų skonis – be dirbtinių priedų, chemijos, – užsisvajojo Vida. – Pusryčiams vaišina natūraliu rūgpieniu arba uogiene, medumi, ir nieko daugiau nereikia."

Patys svanai – tarsi gamtos vaikai. Jų dainos skirtos ir mėnuliui, ir kalnams. Pastarųjų grožis žavėjo ir būrė, nors neretai jie slėpdavosi rūke ar lietuje.

"Kalnai – kaip išdidi nuotaka, kuri veidą slepia po šydu ir kartais jį kilstelėjusi pradžiugina grožiu", – sakė vienas senolis.

Išdaužtas mašinos langas

"Kaip tavo žmona čia gyvena?" – Svanetijoje su ruse iš Sankt Peterburgo susituokusio gruzino paklausė lietuvė. O šis atsakydamas šyptelėjo: "Puikiai! Aš labai geras vyras."

Beje, svanai labai gražiai bendrauja su vaikais, anūkais. Ir ypač – vyrai.

"Mestijoje vaikai mamomis vadindavo tėvus ir kai jie sušukdavo "mama", atbėgdavo vyrai, – šypsojosi Vida. – Jie itin myli vaikus, šokinėja aplink juos, myluoja, rūpinasi. Moteris matėme rečiau,  dažnai – dirbančias namų darbus."

Gruzinai žino, kad apie juos sukurta daug stereotipų. Iš tiesų jie vienas kito nevadina džigitais, o šašlykai, bent Svanetijoje, nėra labai mėgstami.

Lietuviai keliavo netoli Abchazijos, bet pavojų nepatyrė. Tiesa, matė poilsiautojų stovyklą saugančius ginkluotus kareivius, buvo  perspėti po vieną nevaikščioti, pasisaugoti piemenų. Kartą rado išdaužtą automobilio langą.

"Jie kerštingi, o langą išdaužęs svanas pagalvojo, kad kažkas atvažiavo pas jo nemėgstamą kaimyną", – Vida nežino, kaip baigėsi piktadariui, tačiau vairuotojas dėl šio incidento buvo itin pašėlęs.

Iškart pavadino broliais

Didelį įspūdį lietuviams paliko ir Ušguli kaimas, išsidėstęs apie 2 200 m aukštyje virš jūros lygio.

Tai aukščiausia nuolat gyvenama vieta Europoje. Ušguli gyvena apie 200 žmonių. Architektūrinis istorinis Ušguli ansamblis, kuriame akis traukia ir XI a. Dievo Motinos (svanetiškai – La Marija) bažnyčia, yra įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

"Ten yra keli kaimai, nuo kurių atsiveria pritrenkiantis vaizdas į didžiausią Didžiojo Kaukazo ir Gruzijos viršukalnę – 5 068 m Šcharą.

Beveik 3 km aukštyje, Khaldi kaimelyje, kur yra bokštas, tarp griuvėsių gyvena tik viena šeima.

"Tačiau čia buvo galima nusipirkti arbatos, alaus", – Vida pastebėjo, kad gyventojai prisitaikę prie turistų poreikių.

Įvažiavus į kitą Gruzijos teritoriją – Megreliją, jau pirmame kaimelyje sutikti vyrai, išgirdę, kad keliautojai yra iš Lietuvos, nušvito: "Oooo, jūs mūsų broliai!"