Šorena Džaniašvili niekada nemanė, kad savo laimę suras Lietuvoje. Čia ji ištekėjo už aktoriaus Audriaus Bružo ir pagimdė sūnų. Čia pradėjo vokalistės kelią ir šiomis dienomis pristato debiutinį albumą „Mano širdies muzika“.

Albumo pristatymo koncertas šiandien įvyks Vilniuje, muzikiniame teatre „New York“. Po jo 24 metų Šorenos koncertų turas nusidrieks į kitus didžiuosius Lietuvos miestus. Spalio 26 d. atlikėja dainuos Klaipėdos koncertų salėje, o spalio 27-ąją – Kaune, „Girstučio“ rūmuose.

Apie albumą, gyvenimą Lietuvoje, sūnaus vardą ir artimųjų palaikymą su Šorena kalbasi „Vilniaus dienos“ žurnalistė.

– Šorena, kokios dainos skamba pirmajame jūsų albume?

– Plokštelėje yra 10 dainų. Tai – autentiškos gruzinų dainos, aranžuotos šiuolaikiniu world music / jazz stiliumi. Jas atlieku gruziniškai. Dainas iš naujo aranžavo džiazo muzikantas Dmitrijus Golovanovas. Jų tematika įvairi – apie meilę, gamtą, motiną, praradusią sūnų, išėjusius anapilin, taip pat yra lopšinė.

Tai – nuostabaus grožio gruzinų dainos, tačiau skambančios visiškai kitaip. Tiksliau – taip, kaip jas jaučia grupėje grojantys muzikantai ir kaip jaučiu aš. Kiekvienas mūsų įnešėme po dalelę savęs. Prieš trejus metus sukūrėme tą programą. Tačiau tik dabar supratome, kad norime turėti tokį albumą.

„Suliko“ į jį neįrašėme – mūsų buvo toks principas. Visi žino tą „Suliko“. Tegul žmonės susipažįsta su kita muzika, kitu skambesiu.

– Vilniuje jūsų koncertas vyks klube „New York“. Jums patinka ta erdvė?

– Ne kartą ten dainavau. Naująją programą ten grosime pirmą kartą. Tas muzikinis teatras jai tinka. Su šia programa koncertavome ir Šv. Kotrynos bažnyčioje, ir klube „Tamsta“. Esmė – ne salė, ne erdvė. Svarbiausia, kaip esi pasiruošęs, kaip išeini į sceną ir kaip tą muziką pateiki klausytojams.

Sakote, lietuvių publika – santūri. Bet gal ir gražu tai? Lietuvių emocijos girdisi plojimuose, žmonės atsistoja, šaukia „bravo“. Ateina intelektualūs klausytojai, muzikos mylėtojai, kuriems įdomu išgirsti ką nors nauja.

– Sakėte, kad motinystė jums suteikė naują kvėpavimą. Jūsų sūnui – trys mėnesiai. Kokiu vardu jį pavadinote?

– Mykolu. Tas vardas yra beveik visose kalbose, bet man pats gražiausias – lietuviškas. Labai gražiai skamba. Tą vardą išrinkau aš. Gruzinai tokio neturi, jį išgirdau Lietuvoje, ir man iš karto patiko.

– Regis, labai gražiai vyniojasi jūsų gyvenimo kamuoliukas: vedybos, vaiko gimimas, albumas, koncertai. O kas toje gyvenimo tėkmėje jums svarbiausia?

– Esu toks žmogus, kuriam labai svarbu ir šeima, ir karjera. Negalėčiau gyventi ir be to, ir be ano. Tie dalykai papildo vienas kitą. Todėl svarbu šeimos palaikymas. Vyras mane palaiko. Mudu su vyru – geri draugai. Tai kaip draugas gali nepalaikyti?

– Jūsų vyras A.Bružas – scenos žmogus. Ar gaunate iš jo vertingų patarimų?

– Taip. Mes visą laiką apie tai šnekamės. Kai jis gali, ateina į mano koncertus, aš einu į jo pasirodymus. Paskui namuose ilgai aptarinėjame, kaip viskas atrodė, kaip galėjo būti ir kaip turėtų būti. Visko būna, ir ginčijamės. Aš jo pastabas priimu kaip profesionalaus scenos žmogaus, o ne kaip savo vyro. Pastaruoju atveju nežinau, kaip būtų.

– Lietuvoje gyvenate jau ketvirti metai. Ar sunku buvo išmokti lietuvių kalbos? Kaip ir kur jos mokėtės?

– Dar nekalbu taisyklingai, pritrūksta žodžių. Bet stengiuosi kalbėti, nekompleksuoju. Sunki ta lietuvių kalba. Rašmenys – kaip anglų, o š, ž, č, y išmokau. Praėjusiais metais tris mėnesius mokiausi Vilniaus universitete, kursuose užsieniečiams. Norėjau daugiau gramatikos pasimokyti. Bet noriu pasakyti: daugiau supratimo duoda praktika, o ne kursai. Todėl geriau daug kalbėti ir klausytis, ką kiti tau sako.

Lietuvių kalbos pradėjau mokytis televizijos projektuose. Kai atėjau į „Šok su manimi“ projektą, nieko lietuviškai negalėjau pasakyti. O mano partneris Deividas Meškauskas nieko nesuprato rusiškai. Reikėjo kaip nors susikalbėti. Tada pradėjau bandyti ką nors sakyti lietuviškai.

– Kurios Vilniaus vietos jums labiausiai patinka? Kur mėgstate pasivaikščioti su vyru, sūnumi?

– Netoli namų miškas – vaikštome po jį. Labai mėgstu Druskininkus – ten gali ramiai pailsėti, taip pat pasivaikščioti po mišką. Mėgstame ir su draugais pasėdėti iki ryto. Bet dabar mažiau laiko ir noro kur nors eiti. Nelygu kokia nuotaika, kaip kita diena suplanuota. Prieš koncertą niekada neplanuojam nieko, jokių susitikimų su draugais. Saugau save, savo balsą, savo emocijas. Noriu susikaupti ir tai atiduoti scenoje. Todėl prieš koncertą kokią savaitę dvi gyvenu uždarai.

– Kada pastarąjį kartą lankėtės savo tėvynėje Gruzijoje, Tbilisyje, kur gyvena jūsų tėvai?

– Neseniai. Ten sutikau Naujuosius metus. Sesuo Caca atvyko iš Londono, kur gyvena jau daug metų. Aš padariau staigmeną – taip pat atskridau į Tbilisį, norėjau su visais būti kartu. Praleidau ten savaitę.

– Kaip reaguoja jūsų tėvai, kad palikote tėvynę ir gyvenate Lietuvoje, kuri toli nuo Gruzijos, o lietuviams visada viskas blogai? Ar tėvai neragina jūsų šeimos grįžti gyventi į Gruziją?

– Aš nesusiduriu su tokiais žmonėmis. Daug žmonių gyvenimu skundžiasi ir Gruzijoje. Bet nereiškia, kad ten neįmanoma gyventi. Mano tėvams gerai taip, kaip man gerai. Jie žino, kad Lietuvoje gerai jaučiuosi, turiu čia savo šeimą, savo veiklą – muziką.

– Juk ta veikla galėjote užsiimti ir Tbilisyje. Kaip susiklostė, kad atsidūrėte Vilniuje beveik prieš ketverius metus?

– Mus, kelias merginas, į Vilnių atsiuntė iš Gruzijos televizijos. Darėme pramoginę laidą – televizijos tiltą. Buvo 2008-ieji. Pagal kontraktą čia turėjome būti du mėnesius. Bet tik atvykome į Vilnių, po savaitės Gruzijoje prasidėjo karas. Sustabdėme tą laidą. Lietuviai surengė Gruzijos palaikymo akciją. Tada mane LNK televizija pakvietė į vieną projektą, paskui – į kitą.

Man projektai baigėsi, kai čia profesionaliai pradėjau lavinti savo vokalą, kai supratau, kokią muziką noriu atlikti. Pirmoji mano vokalo mokytoja buvo Rūta Ščiogolevaitė. Po to sutikau daug gerų vokalo mokytojų. Dainuoti norėjau nuo vaikystės.

– Kodėl nedainavote, kas trukdė?

– Studijavau teisę. Išėjau iš devintos klasės į koledžą. Prieš universitetą norėjau pabandyti, ar man tinka ta profesija. Pasimokiusi trejus metus koledže supratau, kad noriu mokytis toliau. Teisė man labai patiko. Tada įstojau į Tbilisio universitetą.

– O muzika vis skambėjo širdyje?

– Muzikos labai norėjosi. Bet mano tėtei muzikanto, aktoriaus profesija atrodė labai nerimta. Jis sakė, kad reikia pasirinkti rimtą profesiją. Dabar juokiamės. Vis tiek nuėjau į tą pusę, kur reikėjo eiti iš pradžių.

– Ar naktimis sapnuojate Gruziją, Tbilisį, tėvų namus?

– Iš nostalgijos – tikrai ne. Kai turiu laiko, dažnai vykstu į Gruziją. Kasdien per skaipą, feisbuką bendrauju su artimaisiais. Kiekvieną dieną kalbu gruziniškai, tad nostalgijos gimtajai kalbai nejaučiu.

Taip, Gruzijoje – gražūs vaizdai. Lietuvoje iš namų per langus taip pat matau mišką, gražių vaizdų. Ten vienaip gražu, čia – kitaip. Aš priimu tai, kas yra dabar, ir neverkiu dėl to, kas buvo ar galėjo būti.

– Ar turite kokią ypatingą svajonę?

– Žinau, kad reikia daug dirbti, stengtis. Bet būtų gerai, kad ir sėkmė lydėtų.

– Gal turite sėkmės talismaną?

– Ne. Bet kai vyksta kas nors svarbaus, kai dėl ko nors labai rūpinuosi ar bijau, visada ant kaklo užsikabinu kryželį. Jeigu noriu pasimelsti, man nesvarbu kur – galiu užeiti ir į katalikų bažnyčią ar namuose prie ikonos uždegti žvakutę ir mintimis nuklysti į dangų.

– Ar tikite, kad žmogus gimdamas atsineša savo likimą? Kad viskas yra Dievo rankose?

– Tikiu, kad daug kas ten, aukštai, yra surašyta, daug kas nulemta. Pavyzdžiui, kuri nors gyvenimo kryptis, į kurią tave nukreipia. Bet ką padarysi, priklauso nuo tavęs paties.