„Tibete vienas po kito liepsnoja gyvi fakelai. Ką daryti, kad šios kraupios tragedijos nesikartotų?" – retoriškai klausė vilnietė Rūta Norkutė, neseniai grįžusi iš Šiaurės Indijos, Daramšalos miestelio, kur vyko pasaulinė Tibeto palaikymo grupių konferencija.

1959 m. Kinijai okupavus Tibetą, dvasinis tos šalies vadovas Dala Lama ir apie 100 tūkst. pabėgėlių įsikūrė Daramšaloje. Čia veikia Tibeto vyriausybė tremtyje.

Daramšala – tai Himalajų priekalnėse išsibarstęs miestelis. Čia visada šurmuliuoja daug turistų. „Spalvos, gamta palieka įspūdį. Ypač po tokio pilko dangaus, koks dabar yra virš Lietuvos", – sakė R. Norkutė.

Lietuvė keliavo ir po Daramšalos apylinkes. Žmonių ten gyvena visokių: ir indų, nes jie – tos žemės šeimininkai, ir tibetiečių, ir korėjiečių. Merginą vargino tai, kad indai nesilaiko jokios asmeninės zonos, jokių ribų.

Rūta lankėsi ir budistų, ir krišnaistų šventyklose, tibetiečių bibliotekoje bei Norbulinkos amatų ir menų institute, kur buvo įdomu pamatyti, kaip iš medžio pagal senąsias tibetiečių tradicijas drožiamos skulptūrėlės, iš metalo kaldinami įvairūs dirbiniai.

Nors patys budistai sako, kad budizmas nėra religija, o filosofija, tačiau tam tikras etiketas egzistuoja. Pavyzdžiui, įeidamas į pagrindinę vienuolyno salę, kur yra pagrindinis altorius su Budos statula, privalai nusiauti batus.

Vaikščiojančios šmėklos

Kas mums, anot pašnekovės, atrodo savaime suprantama, indams – ne. Karvės, vištos, šunys – gatvėje. Elgetos gyvena ant šaligatvio. Tai labai didelė kontrastų šalis – ir grožis, ir bjaurastis viename. Jeigu yra pragaras, šalia bus ir ne pragaras. Yra ir labai turtingų žmonių, gražiai sutvarkytų vietovių. Bet tik žengi žingsnį toliau, ir pamatai kalnus šiukšlių – išvysti realų tos šalies veidą. Šiuo atžvilgiu mes, anot pašnekovės, – laimingi žmonės.

„Ne, aš ten nepatyriau kultūrinio šoko. Man tiesiog buvo nesuvokiama, kaip kai kurie žmonės ten išgyvena. Jie jau nebepanašūs į žmones – tai vaikščiojančios šmėklos. Nesiprausę, susivėlę, alkani, išlindę iš lūšnų. Mūsų benamiai gyvena daug geriau negu kai kurie indai tose lūšnose. Tai – baisu", – šiurpo lietuvė nuo tokių vaizdų.

Kiek jai teko sutikti tibetiečių, tai – švarūs ir tvarkingi žmonės. Jiems padeda Tibeto vyriausybė tremtyje, turinti visokių programų, mokyklų. Daramšaloje jiems sudarytos sąlygos mokytis. Tačiau tibetiečių gyvenimas Tibete teka kitaip.

Buvo palaikymo konferencijoje

R. Norkutė dalyvavo Daramšaloje vykusioje Tibeto palaikymo grupių konferencijoje, į kurią suplaukė apie 200 žmonių iš viso pasaulio. R. Norkutė – Tibeto laisvės rėmimo grupės, kurią Lietuvoje įkūrė dabar jau mirusi populiari rašytoja Jurga Ivanauskaitė, narė.

„Jurga buvo tas žmogus, kuris pirmas Lietuvoje garsiai pradėjo kalbėti apie Tibeto okupaciją. Mes tęsiame tą veiklą, kurią ji pradėjo su bendraminčiais. Grupės branduolys – apie 30 žmonių", – pasakojo R. Norkutė.

Nors ji seniai sekė, kas vyksta Tibete, aktyviau tuo domėtis pradėjo prieš ketverius metus.

„Manau, kad jei kiekvienas žmogus šiek tiek pajudintų pirštą dėl kito žmogaus, šioj žemėj viskas būtų kitaip. Aš palaikau kenčiančius. Man imponuoja nesmurtinis tibetiečių pasipriešinimas", – dėstė pašnekovė.

Užupyje Rūta įkūrė nedidelę krautuvėlę, kurioje – ir Tibeto informacijos centras. Čia galima įsigyti knygų, filmų apie tą šalį.

Susidegino per 80 žmonių

„Padėtis Tibete šiuo metu – ypač bloga. Visas pasaulis atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu Tibete susidegina labai daug žmonių. Tie žmonės jau nebeturi kitos išeities. Į savo baisią padėtį jie taip bando atkreipti dėmesį, tiki to poelgio veiksmingumu. Bet kuri religija draudžia savižudybę, o ypač – budizmas. Bet tibetiečiai taip apimti nevilties, kad ryžtasi tokiam žingsniui ir palieka savo šeimas.

Iš viso nuo 2009 m. jau susidegino 81 žmogus. Ypač susideginimo atvejų padaugėjo nuo praėjusių metų kovo. Pastaruoju metu būna taip, kad per savaitę susidegina net po 7 žmones. Toje konferencijoje ir buvo ieškoma kokių nors išeities taškų – galbūt galima ką nors padaryti, kad tokios tragedijos nesikartotų?" – pasakojo R. Norkutė.

Anot lietuvės, niekas tos problemos neišspęs – tik kinų valdžia. Nors jau XXI a. ir yra daugybė visokių organizacijų, Tibete padėtis tik blogėja. Tibetiečiai neturi laisvo žodžio, apsisprendimo teisės. Savo žemėje jie negali išpažinti savo religijos. Jų atlyginimai daug mažesni negu kinų.

Mokslai Tibete vyksta kinų kalba, todėl daugelis žmonių slapčia stengiasi pabėgti į tą Indijos regioną, kur įsikūręs Dalai Lama. Pabėgėlių kelias vingiuoja per Himalajų kalnus – jų kelionė tęsiasi apie du mėnesius. Daramšalą pabėgėliai pasiekia nušalusiomis kojomis, rankomis, veidu.

Į Tibetą atkelia kinus

Kinai seniai kalba, kad Tibetas jiems visada priklausė.

„Vienas jų motyvų yra toks – kažkada, labai seniai, vienas Tibeto karalių buvo vedęs kinų princesę. Vadinasi, Tibetas – kinų. Bet taip pat jis buvo vedęs ir Nepalo princesę. Jokiuose istoriniuose šaltiniuose nepavyko aptikti duomenų, kad Tibetas kažkada priklausė Kinijai. Aišku, kildavo konfliktų, būdavo pasistumdymų. Kaip ir pas mus, Lietuvoje, taip ir ten, – palygino R. Norkutė. – Man teko matyti 1934 m. žurnalo „National Geographic„ numerį, kuriame publikuojama Tibeto vėliava. Tada Tibetas buvo laisvas.“

Iki kinų okupacijos Tibete gyveno 6 mln. žmonių. Yra žinių, kad tibetiečių buvo išžudyta per 1 mln. Kiek jų šiuo metu gyvena Tibete, neaišku, nes Kinija tokių duomenų neskelbia. Kinai vykdo perkėlimo politiką – atkelia gyventi į Tibetą kinus. Šiuo metu tibetiečiai savo šalyje jau yra mažuma.

Negailestingai teršiama ir Tibeto gamta. Nuo jos labai daug kas priklauso visame Azijos regione, nes iš Tibeto išteka trys pagrindinės upės, kurios maitina milijonus žmonių.