Galerininkė Irena Mikuličiūtė-Mika, mėnesį praleidusi tarp Norvegijos fiordų, prisipažįsta: "Siaubingai pasiilgau Lietuvos. Ten gražu. Aukštas pragyvenimo lygis. Bet mano širdies nepavergė."

Provincijos perlai

I.Mikuličiūtė keturias savaites praleido Vakarų Norvegijoje – ši ir šiaurinė dalis gražiausios ir įspūdingiausios šalyje, kurios gamtovaidžiams savo odę sugieda kiekvienas turistas, aplankęs fiordų, kalnų, krioklių, uolėtų jūros pakrančių kraštą.

Irena gyveno apie penkis tūkstančius gyventojų turinčiame fermerių ir statybininkų miestelyje Leikangeryje, įsikūrusiame šalia paties didžiausio fiordo. Sognefiordo ilgis – 204 km, gylis – iki 1,5 km.

"Tame miestelyje man labiausiai patiko kirchė – sena šimtmečius skaičiuojanti liuteronų bažnytėlė, kuri atveria duris kartą per dvi savaites, – pasakojo I.Mikuličiūtė. – Didesniuose miestuose mačiau perpildytų bažnyčių, bet Leikangeryje į kirchę žmonės pernelyg nesiveržia."

"Užtat prekybos centruose, kurių miestelyje yra du, neabejotinai verda visas provincijos gyvenimas", – pastebėjo galerininkė.

Vienintelė fiordų undinė

"Gamtos grožis – neapsakomas. Vakarais, kai saulėlydis purpuru nudažo kalnų viršūnes, reginys užgniaužia kvapą. Kalnų upeliai, kriokliai, uolos, slėniai, kuriuose ganosi avys... Visa tai tikrai įstabu. Bet tegu neįsižeidžia Norvegijos provincijos norvegai – jų gyvenimas man pasirodė vangus, inertiškas, monotoniškas. Labai neįdomus!" – kalbėjo I.Mikuličiūtė.

Lietuvą alinant karščiams, Vakarų Norvegijoje liepos viduryje termometras rodė 15–20 laipsnių šilumos. Dažnai lijo. Vis dėlto Irena nutarė: fiorde ji būtinai maudysis. Ir narsiai šokdavo į 12 laipsnių šiltumo (nors greičiau – šaltumo) vandenį. "Visame Leikangeryje aš buvau vienintelė besimaudanti, – pastebėjo ji. – Ir dar vaikai. Suaugusiesiems, regis, nė į galvą nešauna nerti į fiordą."

Lietuvę apstulbino, kad dailiuose, išpuoselėtuose nameliuose gyvenantys miestelio gyventojai absoliučiai abejingi žvejybai. Žvejoti į fiordą valtele išplaukdavo nebent statybose dirbantys lenkai.

Visko yra parduotuvėje

"Žuvys Norvegijoje pabrango trigubai – jas pardėjo supirkti kinai. Tačiau vietiniai miestelio gyventojai vis tiek nežvejoja, nors žuvų fiorduose – daugybė, – stebėjosi I.Mikuličiūtė. – Provincijoje gyvenantys norvegai neuogauja ir negrybauja. Močiutė savo kiemą apsisodina rožėmis, ir tai yra labai gražu, bet jai visiškai nesinori pasisėti lysvę krapų ar užsiauginti savo agurką. O kam? Visko yra parduotuvėje!"

"Miestelio prekybos centras – susitikimo vieta. Apsipirkti atvykę žmonės įsitaiso ant suolų ir bendrauja. Paskui sėda į savo visureigius ir vyksta namo su pirkiniais: daržovėmis, sūriu, žuvimis... Jie perka šaldytas žuvis, į polietileną įsuktą agurką, ir patenkinti. Ryšelis gelsvių, kurių pas mus gali kiek nori prisirauti kiekviename kaimo darže, ten kainuoja 14 Norvegijos kronų! Bet jiems gerai", – pasakojo I.Mikuličiūtė.

"Aš manau, – svarsto ji, – kad aukštas pragyvenimo lygis padarė savo: norvegus užvaldė civilizacijos teikiamas komfortas. Kartą išroviau voveraitę ir parodžiau Leikangerio senukui: štai, žiūrėkite, puikus grybas, ar jūs negrybaujate? Bet jis tik papurtė galvą – ne ne, geriau pirkti parduotuvėje."

Tapo miestelio dailininke

"Po savaitės, antros man tapo nuobodu, – prisipažino I.Mikuličiūtė. – Aš grožėjausi gamta, jos didybe. Ten jauti, kad esi vandenų ir kalnų šalyje, tikrame jų masyve – fiordai tęsiasi 11 tūkst. km. Bet provincijos norvegų kasdienybė manęs nesužavėjo. Aš išvis nesupratau, kuo jie domisi, ką jie veikia... Toks jausmas, kad statistinis Leikangerio gyventojas nuo ryto iki vakaro kala vinį. Ir jam užtenka."

I.Mikuličiūtė miestelio centre susirado skverą, kuriame stovi akmeninis stalas. Ant jo ji išsidėliojo dailininkų reikmenis ir ėmė tapyti. Regis, lietuvė buvo vienintelė Leikangerio menininkė.

"Pabuvusi ten supratau, kodėl daugybė norvegų skundžiasi depresija, kodėl jie palyginti daug geria. Didžiuosiuose miestuose, į kuriuos iš provincijų suplūsta visas jaunimas, situacija kitokia. Bet mažame miestelyje, bent jau Leikangeryje, dauguma žmonių, užsitikrinusių sau materialinę gerovę, man regis, neturi jokių didesnių siekių, polėkių", – kalbėjo I.Mikuličiūtė.

Nuotakos iš Tailando

Per mėnesį, praleistą Leikangeryje, I.Mikuličiūtė matė tik vieną moterį, vilkinčią suknele. Norvegės, pastebėjo ji, puošimuisi visiškai abejingos. Striukė, megztinis, kelnės, patogūs batai – tai tipiška kasdienė norvegių apranga. Jos sportiškos, energingos, moka vairuoti visureigius, kartais net traktorių, bet panašu, kad Norvegijos vyrus tai žavi vis mažiau.

"Pasiturintys žmonės, daugiausia gyvenantys miestuose, atėjus ilgai norvegiškai – pusmetį trunkančiai žiemai, iškeliauja. Į Braziliją, Ispaniją, Tailandą. O norvegų vyrai ėmė masiškai vežtis merginas iš Tailando. Norvegas ir tajė – tokių porų šalyje daugybė", – pasakojo I.Mikuličiūtė.

Vis dėlto, pastebėjo ji, labai daug vienišų žmonių. Didžiulis skyrybų procentas. "180 cm ūgio norvegė. Galinga, stipri moteris. Turi daug žemės, augina avis ir gyvena viena. Tai reiškinys, būdingas tos šalies provincijai", – pastebėjo galerininkė.

Septyniasdešimtmečių džiazas

Pasidairiusi po Norvegijos miestus – Oslą, Bergeną, Stavangerį – I.Mikuličiūtė konstatavo: miestų gyvenimas ryškiai skiriasi nuo provincijos.

Didžiausią įspūdį jai paliko 50-uosius metus skaičiuojantis Moldės džiazo festivalis.

"Koncertas – bažnyčioje, – prisimena I.Mikuličiūtė. – Vyksta pamaldos. Petraukėlė – džiazo koncertas. Linguoja ir trepsi į taktą visa bažnyčia. Po to vėl tęsiasi pamaldos."

"O koncertų salė buvo okupuota žilagalvių 70-mečių, susirinkusių į savo jaunystės festivalį, – prisiminė Irena. – Jie šauniai leido laiką!"