Viduramžių pilys ir raganų puotos kalnuose, istorijos memorialai ir terminiai druskų baseinai po atviru dangumi, originalusis "Broken Splitter" griliažas ir šakotis su mėsos bei pievagrybių padažu – tai paslaptingasis Harcas, įtraukiantis bei nepaliekantis nė vieno abejingo.

Pirkdamas kortelę sutaupysi

Harco nacionalinis parkas įsteigtas 2006 m., kai po Rytų ir Vakarų Vokietijų susivienijimo buvo sujungti du parkai. Saksonijos-Anhalto ir Žemutinės Saksonijos žemėmis besidriekianti 100 km ilgio ir 30 km pločio teritorija iki šiol yra viena mįslingiausių, turistams mažiausiai atrastų Vokietijos regionų.

Keliaujant po parką naudinga įsigyti keturių dienų Harco kortelę, ne tik atveriančią daugelio bažnyčių, pilių, muziejų duris, leidžiančią nemokamai naudotis keltuvais bei traukinuku kalnuose, bet ir suteikiančią progą nemokamai pailsėti, pvz., Altenau kurorto "Heisser Brocken" saunose ir terminiuose druskų lauko baseinuose, kurių druskingumas siekia net 12 proc. Nors šios kortelės kaina atrodo nemaža – 59 eurai, tačiau atsiperka su kaupu: net ir nepabuvojus visuose siūlomuose lankytinuose objektuose sutaupoma kone 50 eurų.

Gėlių laikrodis ir namas nykštukas

Aplankyti Harce išties yra ką: vilioja Vernigerodė, Bad Harcburgas, Goslaras, Kvedlinburgas, Altenau, Talė, Halberštatas, Blankenburgas ir daug kitų miestų. Vienas iš gražiausių – Harco perlas Vernigerodė su įspūdingais fachverko namais, kurių mažiausias yra statytas XVIII a. statytas tik 4,20 m aukščio, 2,95 m pločio, vos 10 kv. m ploto namukas, nedrąsiai įsispraudęs tarp kitų senamiesčio senolių.

Labai įdomūs bareljefais puoštas Krumelio namas ir Kreivasis namas su gėlių laikrodžiu šalia: dvi judančios rodyklės skęsta gėlių patale. O ant kalvos stūkso nuostabioji Vernigerodės pilis, nuo kurios matyti Brokeno viršukalnė.

Apie Kvedlinburgą, ko gero, girdėjęs kiekvienas lietuvis: jo metraščiuose pirmąkart buvo paminėtas Lietuvos vardas. Kvedlinburgo senamiestis yra vienas iš didžiausių Vokietijoje, saugomas UNESCO. Beje, kaip ir gražusis Goslaras su didinga Kaizerio pilimi, statyta 1005–1015 m.

Kai galva ima svaigti nuo istorinių datų ir praeities relikvijų, galima pasižvalgyti po didžiausią Vokietijoje vaistinių ir prieskoninių augalų kolekciją po atviru dangumi Altenau arba vasarą užsukti į Zangerhauseną pasigrožėti beveik 13 ha Rožių sodu, kuriame auga 8,5 tūkst. įvairiausių rožių, tarp jų ir juodoji.

Gurkštelėk likerio, pavyk šmėklą

Harco pasididžiavimas Brokenas – 1 142 m aukščiausia Šiaurės Vokietijos viršukalnė. Nepasiekiamas civiliams Šaltojo karo laikais Brokenas buvo uždara teritorija ir ilgai buvo naudotas tik rusų kariškių bei Rytų Vokietijos "Stassi" slaptosios policijos darbuotojų – radijo ir TV stotims pasiklausyti.

Dabar Brokenas – tarsi dviejų Vokietijų susivienijimo simbolis, atviras visiems. Į viršukalnę galima kopti takais arba keltis istoriniu garvežiuku siauruku, kuris lėtai vinguriuodamas kalno šlaitu leidžia grožėtis horizonte atsiveriančiais vaizdais. Traukinuko palydovė kartu su bilietais nešiojasi ir pintinę buteliukų "Schierker Feuerstein" likerio – iškart gali įsigyti ir ragauti važiuodamas.

Viešnagė Brokeno kalne – tarsi loterija: daugiau nei 300 dienų per metus kalnas skendi tirštame rūke ir talžomas vėjo, tad pamatyti visą panoramą pasiseks ne kasdien. Jei ir nepamatysi tolių tolimųjų, tai gal išvysi vadinamąjį Brokeno spektro fenomeną: žmogaus siluetas, saulei šviečiant iš nugaros, žemyn į rūką meta savo padidintą šešėlį, kuris perspektyvoje įgyja trikampę formą ir dėl rūko bei debesų srautų sudaro įspūdį, kad šmėkla juda.

Viršukalnėje – Raganų altorius

Harcas įkvėpė ne vieną garsų rašytoją: 1831 m. Hanso Christiano Anderseno pirmoji kelionė į užsienį buvo būtent į Harco kalnus, Heinrichas Heine parašė knygą "Harco kelionės", Johannas Wolfgangas von Goethe "Fauste" aprašė Brokeną kaip raganų ir velnių susitikimo vietą.

Harzas apipintas mistika. Iš Talės keltuvu galima pasikelti į kalnuose esančią Raganų šokių aikštelę (vok. Hexentanzplatz), kurioje, tikima, kasmet iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją visos raganos prie laužų rengia šokius, o vėliau, vidurnaktį, apžergusios šluotas, skrenda švęsti Valpurgijos nakties ir garbinti velnių ant Brokeno kalno. Jo viršukalnėje yra net Raganų altorius – tarsi iš niekur išdygęs didžiulių akmenų masyvas, anot legendos, suneštas pačių raganų.

Raganų pilna visame Harce: jomis puošiami ne tik namai, bet ir kepiniai.

Viena tauta – dvi šalys

Keliaujant aplink Harzą ne kartą būsi panardintas į istoriją, nes čia buvęs Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) ir Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pasienis. Šiflersgrundo muziejuje po atviru dangumi eksponuojama tuometė abiejų Vokietijų karinė technika, senieji policijos automobiliai, kita pasienio įranga – tikri eksponatai iš vokiečiams skaudžių laikų. Skaičiai iškalbingi: šaliai perdalyti ir atskirti siena iš viso buvo sunaudota 72 tūkst. t geležies, padėta 1,3 mln. minų.

Dar akivaizdesnis skirtumas tarp vienos tautos dviejų šalių – apsilankius VDR muziejuje Talėje.

Buvusios geležies ir plieno gamyklos, dabartinio baldų centro, pastato šeštame aukšte pristatoma rytinių vokiečių buitis ir gyvenimas 1949–1989 m. laikotarpiu: pagal atitinkamo dešimtmečio stilių įrengti autentiški kambariai su baldais, šviestuvais, namų apyvokos daiktais, žaislais, drabužiais, technika, mokslo klasėmis, pristatoma, kaip šie žmonės atostogaudavo. Muziejuje, beje, kaip ir daugelyje kitų Harce, nėra informacijos anglų kalba, gal todėl čia sutiksi daugiau vokiečių nei kitataučių turistų.

Tarp kalinių – ir lietuvių

Kančios ir skausmo persmelkta Harco vieta – Langenštaino-Cvybergo darbo koncentracijos stovykla, į kurią kalinius iš Buchenvaldo koncentracijos stovyklos vežė darbams 1944–1945 m. Atviroje lauko teritorijoje – buvusios virtuvėlės, barakų ir kitų pastatų fragmentai. Sunku patikėti, kad tokiame mažame barake glaudėsi per 300 kalinių. Dabar šį plotą riboja tik barako siena ir už jos tarp medžių žaliuojanti žolė. Pušis, prie kurios nužudytas kiekvienas, bandęs bėgti, jau penkis dešimtmečius nudžiūvusi.

Čia kalėjo per 7 tūkst. kalinių iš 23 šalių. Jiems atminti iškilęs didingas monumentas – masinė kapavietė, kurioje atgulė Kvedlinburgo krematoriume sudegintų kalinių palaikai. Vietoj gėlių – tik krūvos supiltų akmenų, lyg juosta apjuostų iškaltu žuvusiųjų sąrašu, tarp kurių yra ir lietuvio a.a. Vinco Andriūno pavardė. Mūsų šalies vardo atminimo sienoje nėra – Lietuva paslėpta po tuometės okupantės Sovietų Sąjungos pavadinimu.

Žieduotas (ne)šakotis

Harce yra ir linksmesnių lietuvius menančių ženklų. Vernigerodės "Harzer Baumkuchen Haus" – garsi vokiško baumkucheno kepyklėlė. Vadinti jį šakočiu neapsiverčia liežuvis, nes kepinys – kitoks nei mūsiškis, be šakelių, tradiciškai kepamas su žiedais arba lygus tarsi medžio kamienas. 1 kg kaina – apie 30 eurų. Glaistytas šokoladu, perteptas abrikosų džemu arba su marcipanais, tačiau siūloma ir pikantiško: nesaldaus, su prieskoniais, patiekiamo su mėsos, pievagrybių, citrinų ir baltojo vyno padažu.

Penktadieniais ir šeštadieniais vyksta parodomasis kepimas ir degustacija, kai visą procesą galima stebėti iš arti ir, klausantis kepėjo pasakojimo, ragauti. 1749 m. įkurtas fabrikėlis nuolat keitė šeimininkus, o sujungus Vokietiją naujasis savininkas šakočių kepimo paslapčių mokėsi Lietuvoje. Šią saldžią Lietuvos ir Vokietijos draugystę patvirtina ir garbingiausioje vietoje pūpsantis įspūdingo aukščio lietuvių dovanotas šakotis ir specialus stendas.

Negali nesižavėti vokiečių meile verslui. Kepyklėlė yra tapusi vienu iš Harco simbolių: iš tolo šviečia du geltonuojantys baumkucheno formos pastatai, medžiuose sūpuojasi maži baumkuchenai, trykšta baumkucheno formos fontanas, o veją pjauna žoliapjovė – robotukas baumkuchenas.