Išgyventi gamtoje

Dienelė žada būti ne iš įdomiųjų – vien kelias ir kelias, kol pasieksime nakvynės vietą Serengečio nacionaliniame parke Tanzanijoje. Šis parkas žymus dėl gyvūnų įvairovės, kasmetės antilopių gnu ir zebrų migracijos, o labiausiai – dėl turistus masinančio didžiojo penketo: liūto, leopardo, dramblio, raganosio ir buivolo.

Mūsų bendrakeleiviai – 26-erių safario gidas Džordžas, nekukliai prisistatantis kaip "the best safari guide ever", ir visiška jo priešingybė Barakas, labai panašus į buvusį Amerikos prezidentą. Kol į džipą talpinami daiktai – ojojoj, kiek jų reikės norint penkias dienų išgyventi natūralioje gamtoje! – Džordžas vaišina mus pusryčiais. Žinia, už mūsų pinigus, kuriuos truputį įtariai – po 800 eurų už kiekvieną mūsų šeiminio ketvertuko  safaryje praleistą dieną – klojame išsyk.

Skanaujame vietiniu papročiu gausiai prieskoniais paturbintą juodąją arbatą su pienu. Ech, tie lietuviškų mėtų ir melisų skonius pripažįstantys liežuvio detektoriai kažkodėl nenori suvokti, kad nuo šiol vienintelis ir nepakartojamas "gardumas" bus cinamonas, imbieras, kardamonas.

Kad nepultume į nuobodulį, dardėdami džipu per savanos platybes žaidžiame tokį žaidimą – atpažink kaulelį, kurį trinktelėsi į kietus mašinos griaučius. Anatomijos pamokos puikios – jau žinau daugiau kaip pusės savo skaudamų vietelių pavadinimus!

Kol kas gyvūnų – nė kvapo. Svarstome, kada juos pamatysime, – negi tik kirtę Serengečio demarkacinę liniją? Tarpais apvažiuojame dar neseno liūčių sezono padarinius – upių krantai dažnai neatlaiko vandens gausos vagose, tada stichija stipria srove išsilieja ir užtvindo viską, ką randa pakeliui: tiltus, medžius, kelius ir žemose vietose įsikūrusias gyvenvietes, žmones, gyvulius.

Sakoma, kad Serengečio nacionalinis parkas yra ta vieta, kur galima išsyk, vos ne per vieną dieną, pamatyti visą gyvūnų didįjį penketą.

Be nuotykių – nė iš vietos

Netikėtos problemos mūsų tyko už posūkio. Prisimenu tik tiek: raudonos sutemos už lango, kalnelis, šuolis, griovys, smūgis galva į lubas, išgąstingas mūsų merginų trio kviiiiiiiyyy ir… Blogiau ir būti negali – sulūžo mūsų džipo užpakalinio rato ašis.

Kol kas dar viskas atrodo juokinga: įvertinę mūsų vairuotojo vairavimo ypatumus, to ir tikėjomės – anksčiau ar vėliau… "Žemė šaukia safario reindžerius!" – kudakuojame springdamos juoku (čia tokia pirminė merginų reakcija), kai persikreipusios bandome evakuotis iš griovyje įstrigusio džipo. Bet atgalinio ryšio nėra ir kikenimas pamažu silpsta. O jei teks čia nakvoti?.. O jei mūsų niekas neras: juk ryšio nėra… O jei mums neatsiųs kito džipo?..

Su visais daiktais (ir Baraku "Obama", užtupdytu ant jų) esame sulaipinami į netikėtai prie mūsų atsiradusį amerikiečių džipą. Jis parveš mus į stovyklą. Tik staiga... liūtai! Tiksliau, liūtės, visai šalia kelio dorojančios tokį keistą išprotėjusio asilo ir briedžio be ragų hibridą, Barako pavadintą "wild beast".

"Maksimalus liūčių bėgimo greitis, – pasakoja mūsų naujasis gidas, – 48 km/val., tačiau medžiojamą auką gali vytis tik apie 90 m. Paskui pailsta ir, jeigu nieko nesumedžioja, lieka alkanos ištisas valandas. Kol vėl atgauna jėgas."

Atrodo, kad šitoms liūtėms pasisekė. Sočiai prisirijusios kokią parą ilsėsis. Gulės, virškins ir jau tikrai nemedžios dar keletą dienų. Nebent... Kas tai? Tolumoje, aukštoje savanos žolėje, žybsi prožektoriai. Cha... Pasirodo, tai hienų akys. Vaizdelis kraupokas. Vairuotojas paaiškina, kad hienos laukia pastiprinimo, o kai tik jų bus daugiau, puls. Ar galite įsivaizduoti – už save keliskart didesnes liūtes! Mūsų amerikiečiai nerimsta: prašo vairuotojo privažiuoti arčiau (tai draudžia savanos taisyklės).

"Kai tik pro šalį pravažiuos reindžeriai (jie vis dar pluša su mūsų sulūžėliu džipu), taip ir padarysiu", – neišsigąsta baudos naktinio safario šefas, matyt, tikėdamasis nemažų arbatpinigių. Ir jau suka vairą puotaujančių liūčių link. Liepia visiems pasiruošti. Bet mes jau seniai pilnomis kelnėmis jaudulio – sulipę ant kėdžių, iškišę nosis ir fotoaparatus pro tam specialiai pakeltą mašinos stogą... Laukiam šio nuotykio kulminacijos – gal dar vieno pamesto rato ar apvirtusio džipo vakarieniaujančių liūčių panosėje.

Hienų puota

Įplaukęs į savanos žolių jūrą, automobilis linguoja tarsi skęstantis laivas. Tššš! Turime būti tylūs, nes liūtės jau panikuoja. Ir ne tik dėl mūsų. Sutemų fone, kiek akys užmato, žalsvų, melsvų, rausvų atspalvių neoniniai žiburiai... Hienų akys. Glaudžiu ratu jos supa sunerimusias liūtų pateles. Minutė kita, ir prasidės puolimas, kurio vairuotojas nusprendžia nelaukti.

Netrukus jis jau rodo kitą kvapą gniaužiantį vaizdelį. Pulkas mielų zebriukų, švytuodami automobilio lempų šviesoje baltos ir juodos spalvų dryžuotais užpakaliukais, tvarkinga vorele kerta gatvę. Juokinga ir be galo miela. Per gatvę einanti gyva pėsčiųjų perėja!

"Juos kažkas pabaidė, – aiškina gidas, prašydamas atkreipti dėmesį į skleidžiamą juokingą viauksėjimą. – Ir mes tuoj sužinosime, kas!"

Galbūt priežastis – už 5 min. kelio nuo čia. Jos auka dar leidžia švokščiančius išgąstingus garsus ir tamposi ištikta priešmirtinės agonijos. Kažkodėl ji ir vėl tos pačios – "laukinių pabaisų" (tiksliau, antilopių gnu) – giminės. Keturios hienos, net ir apakintos mūsų džipo šviesų, nė neketina liautis puotavusios. Gidas pasakoja, kad panašūs baliai visada prasideda nuo aukos paslėpsnių, kur lengviausia prakąsti, kur minkščiausia mėsa ir kur gardžiausi vidurių bei žarnų "vėdarai". Vaizdelis sukrečiantis.

Pagaliau bazė. Ak, kaip gera pajusti kojomis tvirtą žemę. Kol kažkas pastatys mūsų palapines, esame kviečiami vėlyvos vakarienės. Juoda arbata (laimei, be tų visų kardamonų), neaiškios spalvos sriuba ir makaronai su padažu. Gal būtų ir neblogai, jei mintys nesisuktų apie vieną vienintelį dalyką šį vakarą – horizontalią kūno padėtį šiltame miegmaišyje.

Linkėdamas labos nakties gidas dar perspėja, kad į mūsų palapinių miestelį gali užsukti gyvūnai. Dabar į tualetą naktį tikrai neisiu.

Į "medžioklę"!

Pabundu 7.30 val. Kyšt galvą į lauką – pusės vakarykščio palapinių miestelio jau nėra. "Turbūt liūtai suėdė?" – juokaujame, o dukros prisipažįsta naktį girdėjusios tokių keistų garsų, panašių lyg į hienų viauksėjimą, lyg į kažkokio plėšrūno urzgimą.

Dienos planai dar neaiškūs – sutvarkė tą mūsų džipą ar ne? O gal – galime juk pasvajoti? – atsiuntė naują. Mums ir vėl skambina Muksinas, šio safario organizatorius, be rūpesčių sėdintis Arušoje.

"Aš skųsiuos Lietuvos ambasadai!" – skeryčiojuosi ir putoju, ieškodama SMS žinutės su išganinguoju Lietuvos ambasados pagalbos numeriu. Tegul ką nors daro su tais apgavikais, kuriems – o varge, iš anksto! – sumokėjome beveik visus savo keturių safario dienų pinigus. Tik pažiūrėkit – stovyklavietė tuščia. Visi dabar medžioja geriausius gyvūnų kadrus savanoje, tik mes čia riogsome kaip kokie pasmirdę hipopotamai.

Kol pykstu ant viso pasaulio, netikėtai ir mums nušvinta mažytis savanos saulės spindulėlis... "Jūsų laukia džipas", – nedrąsiai praneša kuklusis Barakas, kuris tarsi sugedęs telefonas perduoda mūsų piktus bamblenimus Muksinui, o paskui teikia naujienas iš Arušos mums.

"Negali būti?! – diena akimirksniu nušvinta. – Pataisė mūsų džipą?"

"Deja… – nuleidžia galvą susigėdęs "ryšininkas". – Kažkas liko stovykloje ir skolina jums savo mašiną bei vairuotoją."

Tiek jau to. Lekiam "medžioti" gyvūnų! Radijo stotelė džipe plyšauja neužsičiaupdama, tad jų Serengečio lygumose ilgai ieškoti nereikia. Nors parką garsinančio masinio antilopių judėjimo šiandien nematome, bet akis paganyti tikrai yra kur.

Drambliai jaučiasi laisvai

Vairuotojas rodo didžiulę uolą, ant kurios išdidžiai sėdi vienišas babuinas – vaizdelis iš kadaise labai populiaraus "Liūto karaliaus" filmo. Kol žvalgomės į tolius, vos nepražiopsome, kas dedasi visai čia pat, palei mūsų nosis. Tarp kviečių geltonumo savanos žolių – tų šunbeždžionių šeimos atstovių – šimtai. Gudraveidžiai babuinų jaunikliai gainiojasi vienas kitą, o pagavę eina ristynių ir kąstynių. Seniai babuinai rimtais snukiais, susėdę vienas priešais kitą, atlieka grožio ir švarinimosi procedūras, mikliais pirštukų judesiais valydami ties užpakaliais praplikusius kailinius.

Sakoma, kad Serengečio nacionalinis parkas yra ta vieta, kur galima išsyk, vos ne per vieną dieną (žinia, jei tau labai pasiseks), pamatyti visą gyvūnų didįjį penketą. Atrodo, prie dramblio jau galime pažymėti pliusą – matome iš tolo lėtai atbrendančią visą jų šeimyną.

Gidas pasakoja, kad drambliai 16 val.andųper parą ėda, o jų savaitės racione turi būti apie 50 skirtingų augmenijos rūšių. Šeimai vadovauja seniausia patelė – matrona. (Beje, didžiausioje dramblių šeimoje gali būti iki 60 kartu vaikštinėjančių straubliuočių.) Dramblių šeimose yra labai stipri ir aiški hierarchija – vieni vadovauja, kiti prižiūri jauniklius, dar kiti rūpinasi apsauga, perima vadovavimą, kai miršta pirmoji matrona. Jų gyvenimo vidurkis kaip žmonių – apie 70 metų.

Smagu žiūrėti, kad Serengetyje drambliai jaučiasi laisvai ir saugiai. Turbūt dėl to, kad niekada nebuvo išgąsdinti brakonierių. (Sakoma, kad drambliai turi unikalią atmintį – prisimena kvapus, vaizdinius, žmones.) Straubliais jie energingai peša didžiulius ilgastiebių žolių kuokštus ir kemša, kemša.

Ilgakaklės gražuolės

Staiga mūsų vairuotojas suklūsta. Čiumpa radijo stotelę ir, įdėmiai išklausęs šaižios, nuolat trūkinėjančios Morzės abėcėlės, išdidžiai praneša, kad veža parodyti mums žirafų.

Apie šias gražuoles žinau nedaug... Kaklas labai ilgas, kad galėtų pasiekti medžių lapiją. O priekinės kojos – Dievulis kažkodėl taip panorėjo – ilgesnės nei užpakalinės. Tad, patys suprantate, žirafoms nėra paprasta pasilenkti prie žemės. Todėl jos geria plačiai išsiskėtusios. Beje, tų pačių galingų kojų spyriais žirafa gali nesunkiai sulaužyti priešo (liūto ar hienos) šonkaulius. Tai jų svarbiausias ginklas. Štai kodėl žirafos natūralioje gamtoje priešų beveik neturi.

Kitas stulbinantis atradimas – žirafos ėda spygliuotas akacijų šakas. Išvynioja savo beveik 60 cm ilgio liežuvį ir kažkaip įsigudrina neprisismaigstyti spyglių. Dabar suprantu, kodėl žirafos liežuvis toks šiurkštus!

Savanos karaliai

Nuostabiausia, kad žvėrys visai mūsų nebijo. Džipai, jei tik gali, privažiuoja kelių žingsnių atstumu. O liūtai tik dėbteli iš padilbų, nė nesivargindami bent karališkai užriaumoti. "Jie mato mūsų džipą kaip didžiulį nespalvotą daiktą, – aiškina gidas. – Liūtams ir į galvą nešauna mintis, kad to daikto viduje yra daug gardžios mėsytės."

Užtenka tik prasižioti apie liūtus, ir... mes jau jų karalystėje (gal mėgstamos savanos karalių ir jų žmonų vietelės gidams iš tiesų seniai žinomos?).

Lengvai švelnaus vėjelio šiurenamoje gelsvoje savanos žolėje tingiai murkso gal koks penkiolika ar daugiau didžiulių katyčių. Mums sustojus visai šalia, jos tingiai pakelia nuobodžiaujančius snukius, kai kurios iš jų smalsiai keliasi, artėdamos prie automobilio. Vaje... Mes – pačioje liūtų irštvoje. Žiū – keletas iš jų, rodos, labai susidomėję atvykėliais, jau supa mus iš užnugario. Darosi kažkaip ir nejauku. O ką gidas? Tik šypsosi pro ūsą savo pakirmijusiais priekiniais dantimis ir stebi mūsų reakciją. Mes iš netikėtumo – jau antrą safario dieną pamatyti šitiek liūtų, ir dar iš taip arti! – stačiai nebežinome, džiaugtis čia labiau, ar bijoti?..

Kova dėl išlikimo

Staiga lig tol ramiai sau augęs nuošalėj gauruotas žolių kuokštas ima ir atsistoja. Mūsų visų nuostabai, tai liūto karaliaus ševeliūra. Griežtu žvilgsniu jis nuskenuoja atvykėlius ir kresteli šiek tiek pasiglamžiusią šukuoseną. Tada tingiai stojasi ir žvilgsniu skaičiuoja savo damų haremą.

Esame taip arti, kad ant patino kailio galime suskaičiuoti daug, anot pašnibždomis kalbančio gido, liūtų konkurentų padarytų dantų žymių. Tai kovos dėl maisto, teritorijos, sėkmingo dauginimosi ar tiesiog išlikimo trofėjai. Mat didžiausias liūtų priešas Serengetyje vis dėlto yra ne brakonierių žabangos, ne medžiotojų užnuodytos strėlės, ne ligos ar genčių ritualams naudojami liūtiški "daikčiukai", o... patys liūtai.

Dažniausiai jie aplinkoje be trikdžių (kokia ir yra Serengečio parko atmosfera) žūva užmušti kitų liūtų. Sėkmės lydimas suaugęs patinas gamtoje gali išgyventi iki dvylikos metų, suaugusi patelė – iki devyniolikos metų. Liūtų jaunikliai dažnai nesulaukia net dvejų, nes juos nužudo būrį perėmęs patinas, kad patelės vėl būtų kuo greičiau pasirengusios poruotis. Kartais liūtai sudaro sąjungą – iš trijų ar daugiau narių, kad galėtų lengviau užvaldyti būrius, išlaikyti valdžią ir taip užtikrinti, kad daugiau jų palikuonių išgyventų.

Ir tikrai… Netrukus matome, kaip besirąžydamas ir bemankštindamas, matyt, nutirpusias nuo popiečio pogulio kojas iš žolių patalo kyla dar vienas vyrukas. Įdomu, ar kiek palūkuriavę šiose karališkose valdose nepamatysime ir trečio karališko patino?!

Gidas pasakoja, kad Pietų Afrikoje liūtai veisiami nelaisvėje ūkiuose, o paskui paleidžiami į uždaras teritorijas kaip medžiojami žvėrys. Medžiojant tokį gyvūną sėkmė kur kas labiau garantuota nei laisvėje klajojančių liūtų medžioklėje.

Atsisveikindami turime pripažinti, kad atsitiktinis safaris su "netyčiuku" gidu buvo puikus! Paliekame jam dosnų pluoštą arbatpinigių ir grįžtame į stovyklą laukti savo nelaimėlio džipo.