Dovana draugams – egzotiški pietūs

"Deja, galėčiau surengti bene geresnę ekskursiją Indijoje, Šri Lankoje ar Japonijoje, bet ne Lietuvoje", – atsiduso rudenį ketvirtą kartą į Tekančios Saulės šalį keliausiantis Paulius. Jis viliasi, kad pas jį atvyks svetingai priėmę ar kelionėse sutikti draugai iš Irano, Singapūro, Indijos, Kambodžos, Vietnamo, Taivano, Mianmaro ar kitų kraštų. "Jiems būtų puiki proga pamatyti Vilnių, Kauną, Trakus, kitus pagrindinius Lietuvos miestus ir traukos objektus", – sakė vyras.

Keliolika egzotiškų kampelių aplankęs ir neskaičiuojantis šalių, kuriose pabuvojo dieną ar dvi, Afrikos gilumos Paulius nesirenka dėl maisto kultūros stokos.

"Esu pusiau vegetaras, – šyptelėjo P.Rymeikis. – Todėl renkuosi šalį ir dėl maisto, visada atsivežu prieskonių, o lauktuvių dovana draugams – pietūs ar vakarienė, supažindinant su šalimi ir pagaminant tradicinį patiekalą."

Kokios šalies pavadinimas pirmiausia jam šauna į galvą, prakalbus apie maistą? Pusšešto milijono gyventojų turintis ir aukštu pragyvenimo lygiu bei griežta tvarka garsėjantis miestas-valstybė – Singapūras!

"Ten skaniai prisivalgau, vykdamas į kitas Azijos šalis, – šyptelėjo Paulius, prakalbęs apie kainų bei maisto įvairovę. – Nors miestas gana nuobodus savo tvarka, bet maistas ten tarsi gyvenimo būdas ar antroji religija."

Komplimentai Singapūrui

Singapūre P.Rymeikis niekada nepraleidžia vadinamųjų maisto centrų arba kulinarinių kioskelių (angl. Hawker Stalls).

"Kiekviename mikrorajone galima rasti po vieną ar net kelis garažo tipo trijų aukštų pastatus, knibždančius valgančių žmonių. Kainos – nuo 3 iki 10 Singapūro dolerių. Singapūro mastais – pigu, ten valgo ir emigrantai iš Indijos, ir solidūs, daug uždirbantys verslininkai. Pirmą kartą nuvykęs į Singapūrą Paulius padarė klaidą, apsilankęs indų restorane, kur sumokėjo dvigubai brangiau ir nesulaukė nieko autentiško. – "Hawker Stalls" – unikalus įvairių virtuvių pasirinkimas. Viename aukšte parduoda tik vieną patiekalą, kituose – platus pasirinkimas. Norėdamas paragauti tiek patiekalų, kiek ten randi, turėtum aplankyti bent pusę Indijos."

Singapūre beveik nėra blogo maisto, valgymas ten tarsi religija, itin populiarios laidos apie kulinariją, vyksta daugybė varžybų, o maisto kioskelių savininkai nevengia savo vitrinose iškabinti diplomų ar iškarpų iš žurnalų su jiems skirtomis pagyromis.

"Ieškodami, kur ypač skanu, stokite į vietinių gyventojų eilę, – patarė P.Rymeikis. – Tiesa, kai kur teks luktelėti ir gerą pusvalandį."

Maisto estetika Japonijoje

Kai Paulius jau manė, kad maistu Singapūro niekas neaplenks, jis atrado Japoniją, kurios virtuvė įtraukta į UNESCO sąrašą.

"Nedaug šalių turi tokį įdomų, estetišką ir kokybišką maistą", – įsitikinęs Paulius, paneigdamas mitą, kad ten labai brangu.

Viename brangiausių pasaulio miestų Tokijuje jis kas antrą dieną mėgavosi tendon – jūros gėrybėmis ir daržovėmis, apkeptomis tempuroje, pagardintomis tentsuyu padažu ir pateiktomis ant ryžių.

"Prie šio patiekalo gauni neribotą kiekį marinuotų daržovių, japoniškos arbatos. Už vieną skaniausių valgytų patiekalų mokėdavau tik 4 eurus!" – Paulius įsitikinęs, kad net ir brangiausioje šalyje galima rasti skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Japonijoje daugelyje restoranėlių yra maisto aparatai.

"Nuotraukos gelbėja, nes Japonijoje nedaug angliškai kalbančių žmonių", – pastebėjo P.Rymeikis.

Taivane, Korėjoje, Japonijoje taip pat itin populiarios iš plastiko pagamintos patiekalų kopijos.

Tačiau Japonijoje jos pagamintos ypač estetiškai ir, žvelgdamas į ledų imitaciją, tarsi jauti šaltį, o išvydęs vitrinoje tokias skulptūras užsimanai valgyti.

"Taip lengviau maistą išsirinkti, nes neretai mes valgome, kas mums atrodo skaniau. Maistas ten pateikiamas estetiškai, neretai kaip meno parodoje, o restoranuose, kur brangiau, pamatysi daugiau įvairiausių indelių, – aiškino Paulius. – Net mažose parduotuvėlėse, užsisakęs maisto iš aparato, sulauksi įvairių salotų. Japonijoje derinama įvairios skonių amplitudės – šalta ir karšta, saldu ir aštru."

Atrado silkę Stokholmo centre

Mylimoje Japonijoje Paulius, save vadinantis pusiau vegetaru, kartą susigundė ramenais – makaronų sriuba su daržovėmis ir mėsos gabaliukais.

Paknaibęs sultinio riebaluose plaukiojančių kelių mėsos gabalėlių, suvalgęs sriubą, kitą dieną jis buvo gyvas tik vandeniu, bananais ir jogurtu.

Beje, kartą fiasko jis patyrė ir Singapūre: susigundė didele eile vietinių gyventojų prie kažkokio delikateso. Atnešė į dumblius panašią jūros gėrybę.

"Tikėjausi karšto, tačiau tai buvo šaltas, glitus ir labai mums neįprastas patiekalas, – nusijuokė Paulius. – Nenorėjau įžeisti pardavėjo, persėdau toliau nuo jo ir šį delikatesą išmečiau."

Prieš kelis mėnesius jis atrado silkę: nuo vaikystės P.Rymeikis nemėgo jos kvapo, o vaišėse silkę ant stalo perdėdavo toliau nuo savęs arba persėsdavo į kitą vietą.

"Tačiau Švedijos sostinėje Stokholme populiarioje vietoje centre per tris dienas net du kartus valgiau keptą silkę su bulvių koše", – prisipažino keliautojas.

Ne – Mianmaro ir Filipinų virtuvei

Prasčiausia maisto prasme buvo kelionės į Filipinus – ten jis valgė beveik vien vaisius, o vietiniu maistu nesusižavėjo. Net vandenyne pagauta žuvis buvo pagaminta labai prastai.

"Kaip ir Mianmaras – nuostabi šalis, bet prastas, iš skurdaus gyvenimo kilęs maistas, – neabejojo Paulius. – Dauguma jų patiekalų skrudinti. Sprangu ir neskanu. Nekalbu apie ten populiarią tajų ar kinų virtuvę."

Mianmare Paulius rekomendavo tik paskanauti fermentuotos arbatos salotų ir mohingos – sriubos su ryžių makaronais.

Vienoje gražiausių vietų – Bagane, garsėjančiame tūkstančiais senovinių šventyklų bei stupų, apsilankęs interneto kavinėje ir išgėręs bananinio pieno kokteilio po to dvi dienas kankinosi dėl skrandžio.

"Susirgimus priimu natūraliai – tai ženklas, kad kažkas tave sustabdo, – įsitikinęs P.Rymeikis, prisiminęs, kai Indijos megapolyje Mumbajuje tris dienas peršalęs gulėjo kryžiumi ir gėrė tik vandenį. – Tai buvo pamoka, nes pirmas dvi savaites labai skubėjau, beveik nemiegojau."

Ir po ligos Indijoje jis kažkodėl negalėjo valgyti riebaus maisto. Tada ten, kur praleido du mėnesius, jis gerdavo tik arbatą, valgė vaisius, vietinę duoną, sausą vištieną be padažų arba maitinosi garsiuose vakarietiškuose greitai paruošiamo maisto restoranuose, į kuriuos Lietuvoje niekada nekelia kojos.

"Indijoje nesuvalgiau ir mėgstamo panyro su špinatais – tik paknaibiau, – prisipažino keliautojas. – 30–40 laipsnių karštyje sunku valgyti tirštus, riebius patiekalus su padažais. Beje, tada lankiausi jogurtais garsėjančiame mieste ir šis maistas man pakeitė tirštus troškinius."

Neregėto masto labdara

Lietuvis apsilankė ir pas garsiausią visoje Indijoje, net "Lonely Planet" aprašytą omletų kepėją Džodhpure.

"Tačiau omletai nebuvo kažkuo labai ypatingi, stebino ir higienos sąlygos – krūvos kiaušinių dėžių kiaurą dieną stovi kaitinant 30 laipsnių karščiui, – stebėjosi Paulius. – Gerai, kad greta yra fantastiškas indiško jogurtinio gėrimo – lasio kioskelis."

Didžiausią įspūdį Indijoje maisto prasme padarė apsilankymas Amritsaro mieste, kur prie sienos su Pakistanu yra bene švenčiausia sikhų vieta – Auksinė šventykla.

"Čia ir Mianmaro Shwedagon Paya šventykloje jutau bene švenčiausią atmosferą, – prisipažino keliautojas, su kuriuo dažnai norėjo fotografuotis vietiniai – daugelis jų į šventą vietą atvykę iš tolimos Indijos provincijos ir retai matę baltuosius. – Didelį įspūdį padaro ir Wagah sienos uždarymas ceremonija Dirsahip, ir piligrimams bei keliautojams šventyklos valgykla."

Kasdien šventyklos valgykloje nemokamai valgo apie 100–150 tūkst. žmonių!

"Maistą gamina ir tiekia ant stalo savanoriai. Žmonės sėdi ant žemės, iš didelių dubenių pilstomas sriuba, dalijama duona, – bene didžiausioje nemokamoje valgykloje pasaulyje maistas tiekiamas nuo ryto iki vakaro. – Gali valgyti kiek nori, bet maisto negali palikti, nes žmonės to nesupras. Kas pusvalandį ratas keičiasi – vėl ateina šimtai naujų žmonių. Beje, maistas gana skanus ir racionas skiriasi."

Komplimentai stambiajam duonmedžiui

Vietnamo virtuvę pagyręs Paulius prisipažino, kad gyvačių ir jų kraujo, kuo gali ten pasimėgauti gurmanai, jis nebandė.

Beje, vienoje kelionėje Niujorko centre jį nustebino ir nudžiugino 2–3 JAV dolerius kainavę vietnamietiški sumuštiniai.

Tiesa, neragavęs gyvačių Vietname, Tailando sostinėje Bankoke valgė gatvėje nupirktą kokių dešimties įvairiausių pakepintų gyvių kokteilį – skorpionų, svirplių, tarakonų, kirmėlių.

"Kaip beskoniai traškučiai, – gūžtelėjo pečiais P.Rymeikis. – Pakepinta aliejuje su šiek tiek prieskonių. Šiek tiek kitoks skonis, jei gyvis didesnis ir yra baltymų."

Tajų virtuvę P.Rymeikis gyrė: paprastai pagaminama ir labai skanu.

Tailande jis daugiausia praleido šiaurėje, kur dirbo su vienu projektu.

"Tačiau jų ryžių makaronai, pad thai – ryžių makaronai su kiaušinių, sojų daigais ir kiti patiekalai labai skanūs", – įvertino Paulius. Galango šaknies, kitaip vadinamos alpinijos, jis nerado pirkti Lietuvoje, todėl per "eBay" apsirūpino rudeniui ir žiemai.

Bene daugiausia kelionėse Paulius valgė vaisių. Ir niekaip negalėjo atsiskanauti stambiojo duonmedžio (angl. jackfruit) vaisių.

"Nieko skanesnio nesu valgęs, – neslėpė vyras, prisimindamas didesnius už kūdikį, apie 30 kg sveriančius vaisius. – Mango, ananaso ir banano mišinys."

Jis nusipirkdavo aštuntadalį milžiniško vaisiaus ir valgydavo, apsilankęs jogos mokykloje.

"Šis vaisius man asocijuosis su Indonezija", – apie kitą vaisių, durijų, kalbėjo P.Rymeikis. Itin specifinio, dvokiančio neplautomis kojinėmis ar mėlynuoju sūriu durijaus, kuris uždraustas net kai kurių šalių viešbučiuose, skonį Paulius gyrė.

Indonezijoje lietuviui patiko ir dar vienas – gyvatės vaisius, lietuviškai dar vadinamas salakis. Kaštono dydžio vaisiaus paviršius tarsi gyvatės oda, nusėta žvyneliais.

"Sprangus, kietas, tačiau skonis tarp žemės riešuto ir braškės, – lygino Paulius. – Nors pirmą kartą jo paragavus Džakartoje, sutraukė burną. Beje, jo nebandžiau, kaip valgo tajai – padažyto cukruje ir druskoje."

Penkių žvaigždučių vaizdas

Daugelyje egzotiškų šalių pabuvojęs vyras bene svetingiausiais pavadino iraniečius.

Tiesa, Persijos kultūra garsėjančioje šalyje vegetarišką maistą mėgstančiam Pauliui gatvėje nebuvo lengva rasti tokių patiekalų.

"Įprastai vegetariškus troškinius jie gamina namuose, o miestų restoranuose – patiekalai iš mėsos", – neretai keliaudamas per "CouchSurfing" – tarptautinį tinklą, jungiantį keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes, lietuvis apsistodavo pas žmones.

Irane jį sužavėjo patiekalas ash-e reshteh. Tai tirštas troškinys su makaronais iš avinžirnių, pupelių, lęšių ir begalės žalumynų (mėtų, kalendrų, krapų, špinatų, petražolių, svogūnų laiškų).

"Dažniausiai ruošiamas dideliais kiekiais ir valgomas dar kitą dieną, kartais net vaišinant kaimynus, – pastebėjo Paulius, girdamas iraniečius. – Jie viską padarys dėl svečių. Paklausi kelio, padės būrelis žmonių, vaišins, patars. Gyvenau pas studentų šeimą, o ryte stalas nuklotas natūraliu medumi, riešutais, sūriu, troškiniu, arbata."

P.Rymeikis pataria į Mianmarą ir Iraną keliauti dabar – kol dar jos nesugadintos civilizacijos, vartojimo ir vakarietiškos kultūros.

"Šalies viduje lėktuvo bilietus gali pirkti tik vietinis, ir kai man reikėjo perskristi, vieni iraniečiai net nupirko lėktuvo bilietus ir neleido man susimokėti", – nuoširdžiai persais žavėjosi ir ne per kelionių agentūras ragino keliauti lietuvis.

O kokia vieta, kur jis valgė, pakerėjo nuostabiausiu vaizdu? Paulius ilgai negalvojo – Filipinai. šalis, kuri nepatiko savo maistu. Garsusis į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Batadas – ryžių terasos.

"Ten ilgai reikia važiuoti, po to eiti, bet ryte prabundi, išeini iš namelio, kur nėra interneto ryšio, – šyptelėjo P.Rymeikis, – valgai už du penkis JAV dolerius kainuojančiame viešbutyje ir gėriesi fantastišku penkių žvaigždučių vertu vaizdu į ryžių plantacijas."