Tačiau skaitytojams, tikiuosi, tai veikiau pranašumas nei trūkumas: neabejoju, kad skaitydami šį interviu jie sužinos šį bei tą naujo apie vieną paslaptingiausių Lietuvos muzikos pasaulio asmenybių.

– Kai susipažinome gūdžiais 1995 m., tu buvai labiau dailininkas nei muzikantas.  „Labiau“ tai ta prasme, kad tai buvo tavo nuolatinis darbas.  Ir dar todėl, kad esi baigęs dailės mokyklą, o muzikos niekada nesimokei.

– Jeigu kalbėsime apie dailės mokyklą, tai nejaučiu jai jokių sentimentų – ten mane tik įstatė į rėmus. Matyt, taip būtų nutikę ir su muzika, jeigu būčiau pradėjęs lankyti muzikos mokyklą. Dailės mokyklą baigiau tik todėl, kad mama įkalbėjo. Nuo to laiko ir nebepiešiu. Na, nebent, kai kalbu telefonu apipiešiu kokį žurnalą – kam nors šukuoseną pakeičiu, ūsus pripiešiu ar Boy George  (ryškų moterišką makiažą mėgstantis dainininkas, neslepiantis savo homoseksualumo) paverčiu. (Juokiasi.) 

O tas darbas animacijos studijoje, kurį tu prisimeni, buvo labai linksmas, bet labai nekūrybiškas. Turėjau daryti tik tai, ką man sako,  o ir dirbti reikėjo su jau kažkieno nupieštais vaizdais. Bet užtat susipažinau su Sauliumi Drunga (Kanų apdovanojimą už „Anarchija Žirmūnuose“ scenarijų pelnęs režisierius, buvęs įvairių indie scenos grupių muzikantas – aut. past. ), su kuriuo dirbdami klausydavomės daug muzikos. O svarbiausia, kad jis mane supažindino su „The Smiths“ kūryba, kuri man padarė didelę įtaką.

– Įtaka buvo tokia didelė, kad išgirdusi per radiją „The Smiths“ (tuomet aš pati buvau menkai susipažinusi su šios grupės muzika) dainą pagalvojau, kad su „Lemon‘s Joy“  (čia ne klaida, iš pradžių grupė taip vadinosi – aut. past.) įrašėte naują dainą, tik man apie tai nepranešėte.  Bet grįžkime prie „etatinių“ darbų. Esi pasakojęs, kad dirbai Rusų dramos teatre... 

– Rusų dramos teatre dirbau dailininko padėjėju. Tuomet man buvo 15 ar 16 metų. Kiek padirbęs tame pačiame teatre perėjau prie man mielesnio užsiėmimo – tapau garso operatoriumi. Šis darbas irgi nebuvo labai kūrybiškas – tereikėjo sekti aktorių dialogus ir kartkartėmis paleisti muzikos įrašus. Neretai nieko nesakęs režisieriui paleisdavau ir savo sukurtos muzikos. Kartais dėl jos pagirdavo, kartais velnių gaudavau.

Pasirodo, įmanoma gyventi be tų rožinių akinių, kai į gyvenimą žiūri pro vyno ar kito alkoholinio gėrimo butelio stiklą.

– Tuo metu jau muzikavai su pirma savo grupe „Etaž 3“ (liet. „Aukštas 3“), kuri grojo rusiško roko įkvėptą muziką.

– Taip, su ja ir repetuodavome tame pačiame teatre, kur dirbau, – turėjau tokį operatoriaus kambarėlį. Maždaug tuo pat metu, beje, susipažinau su biplanais (grupės „Biplan“ nariais – aut. past.), kurie dar ir nebuvo biplanai. Bet jau muzikavo, ir mes su jais labai smagiai laiką leisdavome kartu. Kaip tada susidraugavome, taip iki šiol draugaujame.

– Rusiškas rokas, britiškas rokas, o paskui elektroninė popmuzika.  Kažkada netgi labai pykau, kad taip kardinaliai pasikeitė „Lemon Joy“ stilius, nes man labiau patinka gitaros muzika, bet niekada nedrįsau paklausti, kodėl taip nutiko? 

– Stilius pasikeitė, kai mes išmokome groti klavišiniais, studijoje atsirado pirmasis kompiuteris, o vėliau ir „groove box“.  Mes pradėjome kurti elektroninę popmuziką, kuri man labiausiai patinka nuo pat vaikystės – mėgau ir mėgstu „Depeche Mode“, „Pet Shop Boys“, „Erasure“ ir kt. Deja, ilgą laiką to negalėjome daryti, nes temokėjome brazdinti gitaromis. (Šypsosi.) Reikia pripažinti, kad įtakos apsisprendimui toliau groti būtent tokį stilių turėjo ir buvęs „Foje“ narys Arnoldas Lukošius, kuris mums padėjo  įrašyti dainą „Balta meilė“, pridėdamas elegantiškų sintezatoriaus garsų. Be to, man atrodo, kad dainuojant elektroninės popmuzikos dainas mano balsas skamba geriausiai. Aišku, kai kurių stilių net ir nesu bandęs – pavyzdžiui, bliuzroko ar sunkiojo metalo. (Juokiasi.)

– Kada supratai, kad muzikoje nori ir gali nuveikti daugiau nei groti rūsyje rusišką roką?

– Ko gero, tai buvo mano pirmas matytas „Foje“ koncertas sporto rūmuose. Tada mes dar nebuvome pažįstami su Andriumi Mamontovu. Išsikėliau tikslą su juo susipažinti ir daug ko iš jo išmokti.

– Turbūt laikas grįžti į dabartį – juk yra apie ką kalbėti, nes ką tik išleidote „Willkommen“. Tiesą sakant, net man, senai  bičiulei, žinia apie naują albumą buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – maniau, kad prireiks dar bent dvejų metų, kol tu jį sukrapštysi. Nepaisant to, kad jau praėjo pusšeštų metų nuo paskutiniojo albumo „Stebuklas“ išleidimo...

– Tikrai dar turbūt dvejus metus būčiau krapštęsis, jei ne Vaidas Stackevičius iš „M.P.3“, kuris ėmė klausinėti, ar neturiu naujų dainų. Vieną dieną aš ryžausi parodyti jam tas dainas ir išgirdau: „Taigi jau yra albumas.“ 

– Albumas vadinasi kaip ir viena iš jo dainų – „Willkommen“. Jau ir ano albumo single „Kažkada“ skambėjo vokiečių kalba. Iš kur ta meilė jai, jeigu net vokiškai nemoki?

– Jaučiu didelius sentimentus vokiečių elektroninei muzikai – pradedant nuo visiems gerai žinomos grupės „Kraftwerk“.

– Skirtingai nei „Stebuklas“, šis albumas yra gana vientisas, čia nėra tokių išsiskiriančių dainų kaip „Kažkada“, kuri tapo bene didžiausiu jūsų pastarojo meto hitu.

– Iš tiesų šis albumas labai vientisas. O daugiau neturiu ko pridurti: kaip ir visuomet – daug šaltos elektronikos ir mano išgyvenimų. Kalbant apie „Kažkada“... Tai daina, kuri patinka net ir vaikams. Bet tokių dainų naujame albume nėra. Na, aš nesu iš tų, kurie pasiima gitarą į rankas su mintimi „va, dabar hitą sukursiu“. Kaip jau išeina, taip.

– Esi prisipažinęs, kad „Kažkada“ norėjai atiduoti dainuoti kitiems... 

– Man atrodė, kad „Kažkada“ man visai netinka, juolab kad ir tekstas iš pradžių buvo šiek tiek kitoks. Kadangi neatsirado norinčiųjų priedainį dainuoti falcetu, teko tai daryti pačiam. (Šypsosi.)

– Žinau, kad tavo stalčiuje paprastai guli ne viena daina. Kiek dabar jų esi prikaupęs?

– Mažiausiai dar vienam albumui. (Šypsosi.)

–  Tu niekada neleidai savo albumų prodiusuoti kitiems, nors  tavo mėgstama „Depeche Mode“ prodiuserius keičia kaip kojines, kone prieš kiekvieną albumą. Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad tu leisi kam nors prikišti nagus prie savo kūrybos?

– Įmanoma. Leisčiau savo albumą prodiusuoti žmogui, kurio kūryba man asmeniškai labai imponuoja ir kuris tikrai gerai nusimano šioje srityje. Pavyzdžiui,  Leonui Somovui.

– Kai gerai pagalvoji, kam tuos albumus iš viso leisti – juk koncertuose vis tiek geriausiai priima senus gerus kūrinius.

– Yra tokių, kurie ir tegroja senus hitus, pavyzdžiui, „Nazareth“. Iš tiesų dauguma naujų dainų koncertuose skamba tik todėl, kad mes to norime. O senas grojame žmonėms, tikrai ne sau. (Šypsosi.)

– Ar būsiu teisi teigdama, kad naujasis albumas neatspindi dabartinio tavo gyvenimo, kuriame kur kas daugiau šviesių spalvų nei anksčiau?

– Iš dalies, taip. Juk jos atspindi pastarųjų penkerių metų nuotaikas. Iš tiesų per juos buvo visko – ir visiškos nevilties, ir džiaugsmo. Visa tai ir užfiksuota „Willkommen“.

– Kad jau prakalbome apie nuotaikas... Lygiai prieš metus Lietuvą apskriejo žinia, kad atsidūrei ligoninėje: tuo pat metu ilgai slėpta, tačiau, mums, tavo draugams, gerai žinoma problema išlindo į viešumą. Neklausiu, kaip tu jauteisi tuomet – pati mačiau, o kitiems to žinoti nebūtina. Bet juk neneigsi, kad visa tai išėjo į naudą, nes netrukus po to visiškai atsisakei alkoholio.

– Sakydamas, kad aš galiu bet kada sustoti, save apgaudinėjau pastaruosius keletą metų. Bet po tų įvykių pribrendau sau pripažinti, kad vis dėlto negaliu, todėl užtenka meluoti sau, ir reikia tiesiog pabaigti draugystę su alkoholiu.

– Kas pasikeitė atsisakius alkoholio?

– Pasakysiu banaliai, kaip sako visi: kai negalvoji apie tai, kaip apsisvaiginti, atsiranda gerokai daugiau laiko darbui, sportui, kitiems maloniems dalykams. O jeigu rimčiau... Tiesiog atsirado noras gyventi, neliko juodų minčių. Man patinka lankytis koncertuose, spektakliuose, parodose, kino teatruose – dabar viskas labai įdomu. Pasirodo, įmanoma gyventi be tų rožinių akinių, kai į gyvenimą žiūri pro vyno ar kito alkoholinio gėrimo butelio stiklą. Iš pradžių tikrai nebuvo lengva – vis aplankydavo mintys nueiti ir nusipirkti alkoholio – gal tuomet ir mūza kokia aplankys. Bet nepalūžau ir tuo labai džiaugiuosi.

– Mūsų bendras bičiulis A. Mamontovas yra sakęs, kad nėra parašęs nė vienos dainos būdamas apsvaigęs. O tu?

– Aš irgi nerašiau dainų būdamas apsvaigęs. Tačiau į sceną lipau daug kartų būdamas neblaivus. Visų žmonių, kuriuos kažkada įžeidžiau ar pavedžiau, po tų įvykių aš asmeniškai (ir labai nuoširdžiai) atsiprašiau. Labai viliuosi, kad tie dalykai daugiau  niekada nebepasikartos.

– Ko gero, ir draugų ratas pasikeitė – jame neliko tų, kurie mėgdavo su tavimi kartu taureles kilnoti.

– Matyt, jie ir nebuvo mano draugai, tik sugėrovai. Tikri draugai liko ir liks visada šalia, kad ir kas su tavimi nutiktų.

– Skirtingai nei kitos pramogų verslo garsenybės, kurios po TŲ įvykių ir tavo problemą viešai aptarė, tu pats bent jau socialiniuose tinkluose neatrodai labai pilietiškas – nieko neauklėji, nesigiri savo gerais darbais. Kaip tu pats supranti pilietiškumą ir patriotiškumą? Ar bent rinkimuose balsavai?

– Taip, balsavau, nes tai man svarbu. O patriotiškumą ir pilietiškumą visi ir suvokiame, ir parodome skirtingai. Labai patiko kažkieno pasakyta mintis, kad į šiukšliadėžę įmesta svetima nuorūka yra didesnė patriotizmo apraiška nei ant automobilio veidrodėlio prikabinta trispalvė.

Be to, aš nuo paauglystės esu didelis Lietuvos patriotas, kad kaip tai keistai skambėtų. Dar besimokydamas mokykloje visus sąsiuvinius buvau apipiešęs trispalvėmis – ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos. Mokykla, kurioje mokiausi, tais laikais buvo tokia tarybinė! Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jos nebaigiau ir nuėjau mokytis į vakarinę. Žinoma, anuomet turbūt prie tų jausmų dar prisidėjo ir paaugliškas maištas – norėjosi eiti ne pasroviui, o prieš srovę. Ir šviesaus atminimo Viktoras Cojus su savo tekstais nemažą įtaką padarė.

Na ir kas, kad esu rusų kilmės, bet gimiau Lietuvoje ir ją labai myliu. Nacionalizmo apraiškų iš lietuvių pusės esu sulaukęs tik paauglystėje, bet dėl to iš dalies ir pats kaltas buvau, labai prastai kalbėjau lietuviškai. O dabar tarp mano draugų netgi daugiau lietuvių nei rusų. Iš tiesų tautybė nėra svarbi, kur kas svarbiau yra aplinka, kurioje užaugi, ir kokiomis vertybėmis vadovaujiesi.

Po interviu Igoris sidabriniu žymikliu skuba raityti dedikaciją ant salotinio „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ knygelės lapo. „Pačiai mylimiausiai ir artimiausiai žurnalistei“, – perskaitau ir jau beveik pasipiktinu. „Pridėjau žodį „žurnalistė“ tik tam, kad neskambėtų taip intymiai. Juk tu puikiai žinai, kas mes esame vienas kitam“, – šypsosi jis.