Nuostabi gamta, puikus maistas, šilti žmonės ir kaskart užplūstantis atradimo džiaugsmas – jau penktą kartą Italijoje viešėjusi klaipėdietė Dalia Grikšaitė pripažino, kad vis dar "neišragavo" šios šalies, ir vargu ar tai įmanoma – tokia ji skirtinga, intriguojama ir spalvinga.

Idėja užgimė Naujųjų naktį

Žurnalistė, viešosios įstaigos "Klaipėdos šventės" kūrybos vadovė šypteli – štai netrukus Lietuvą sukaustys niūrūs orai, ir tada ją dar labiau šildys smagios kelionės akimirkos, įsirėžusios ne tik į atmintį, bet ir užfiksuotos gausybėje nuotraukų.

Visoje jų serijoje – vien saulėgrąžos. Ištisi plytintys ryškaus geltonio laukai. Būtent Toskanos simbolis – saulėgrąžos, anot pašnekovės, ir tapo kodiniu kelionės į Italiją žodžiu.
Naujųjų metų naktį bičiulių būryje klaipėdietės garsiai ištarta svajonė iš arti pamatyti ir pasigrožėti saulėgrąžų plantacijomis tapo ranka pasiekiama jau po kelių mėnesių, kai Dalia užsakė skrydžių bilietus sau ir dar trims entuziastingai šia idėja užsikrėtusioms moteriškos kompanijos bendražygėms.

Įsilingavus rugpjūčiui svečia šalis bičiules pasitiko alinamu karščiu, tačiau emocijos ir potyriai atpirko šį bene vienintelį nepatogumą.

Priėmė politinį sprendimą

Dalia pripažino, jog prieš išvyką teko atsakingai paruošti "namų darbus" – apgalvoti maršrutą, užsirezervuoti automobilį, pasirūpinti nakvyne.

"Buvo ir pasvarstymų važiuoti aklai – tiesiog pakeliui kažkur apsistoti. Tačiau vienas kolega, kurio sesuo yra nutekėjusi į Italiją, įspėjo, kad taip keliaudamos labai pavargsime. Be to, šioje šalyje daug mokamų kelių ir įvairių pervažiavimų, eismas intensyvus, jei pradėsime blaškytis, tiesiog kelionė labai pabrangs. Taigi buvo priimtas politinis sprendimas, kad apsistosime dviejuose taškuose – atvažiuojame į vietą ir kursuojame aplinkui keletą dienų", – pasakojo moteris.

Pirmąja ekipažo stotele tapo miestelis Monte Rosso Ligūrijos jūros pakrantėje. Nemažai daliai lietuvių šis jūros pavadinimas turbūt mažai girdėtas, o kaip pripažino Dalia, ir pats miestelis – jaukus, žavus ir turistų dar nenutrepsėtas.

Entuziazmą keitė euforija

"Kelionės pradžioje didelio entuziazmo nebuvo – aplink tik kukurūzai ir kukurūzai, nieko panašaus į geltonus laukus, saulėgrąžomis net nekvepėjo. Netgi pradėjau manyti, kad pamatysiu peržydėjusius laukus", – juokėsi pašnekovė.

Tačiau ilgainiui keliautojų akys peizaže užčiuopė vis didesnius ryškiai geltonus lopinėlius, kol galiausiai atsivėrė įspūdingi saulėgrąžų plotai. Dalia prisiminusi šypsojosi, kad šalia vieno tokio lauko automobiliuką prišvartavusi kompanija čia surengė ištisą fotosesiją.

"Be abejo, saulėgrąžos šioje kelionėje buvo numeris vienas. Sakyčiau, antras labai ryškus įspūdis ir susižavėjimo objektas – Monte Rosso miestelis, jo aplinka, akmenuotos pakrantės. Tai visiškai kitoks kraštovaizdis, kitokia Italija", – pasakojo keliautoja.

Ligūrijos pakrantėje netoli vienas kito pažirę penki panašūs nedideli miestukai yra susijungę į vadinamąjį "Penkių žemių" darinį. Kadangi vietovės kalnuotos, iš vieno į kitą patogiausia keliauti traukiniais arba vykti laivais.

Pliažas – it SPA procedūra

Dalia svarstė, jog gal dėl to, kad šios vietovės sunkiai pasiekiamos, jos išlaikė daug autentiškų senųjų žvejų kaimelių bruožų, vietos gyventojai iki šiol užsiima ančiuvių, jūrų gėrybių medžiokle.

Keliautojos teigimu, paprastumas, natūralumas, "neišlaižyta" aplinka bemat paperka. O stulbinamas bangų žydrumas, jaukūs uosteliai su žaviais laiveliais, anot Dalios, "Nacionalinės geografijos" verti vaizdai.

"Namai čia lipa į kalnus, o eidamas laiptais vos gali prasilenkti. Tada su siaubu pagalvoji – jei čia išsinuomotum butą, kaip reikėtų nusitempti kokią spintą ar sofą? Tai protu nesuvokiama, o jie taip gyvena", – kvatojo pašnekovė.

Dalia pasakojo, jog nieko bendra su smėlėtais Lietuvos paplūdimiais neturinti pakrantė keliautojas iš pradžių suglumino, bet paaiškėjo, kad gulinėjimas ant didžiulių, tačiau švelniai nugludintų ir šiltų akmenų prilygsta prabangiai SPA procedūrai.

Nors maudytis akmenuotoje jūroje atrodo nesaugu, išmanūs poilsiautojai ir čia surado išeitį – jie įsitaiso arčiau vandens ir tiesiog "gaudo" dūžtančias bangas.

Pasitiko su vynu

Antroji moteriško ekipažo stotelė buvo suplanuota Toskanos viduryje, netoli Florencijos esančiame vyno ūkyje.

Ne tik vyndaryste, bet ir alyvuogių aliejaus spaudimu užsiimanti šeima kaip šalutinį verslą plėtoja ir kaimo turizmą, keliautojams siūlydama apsistoti moderniai įrengtuose apartamentuose sodininko namelyje.

Atvykusios lietuvės buvo pasitiktos šiame ūkyje pagamintu raudonuoju vynu, o kiek vėliau prie baseino tysojusiai ketveriukei dvaro šeimininkai atsiuntė ir baltojo vyno butelį.

Pasak Dalios, čia ūkininkaujantys žmonės didžiuojasi savo darbo vaisiais ir bet kuriam svečiui siūlo lauktuvių įsigyti tiek prabangaus aliejaus, tiek savo vyno, kurio kaina, priklausomai nuo metų, gali svyruoti nuo kelių iki keliasdešimt eurų.

Keliautojas pamalonino ne tik šeimininkų svetingumas, bet ir netikėta pažintis su registratūroje dirbusia mergina – paaiškėjo, kad čia praktiką atlieka studentė iš Latvijos.

Nei interneto, nei radijo

"Dieną išvažiuoji, pasiblaškai, o vakare sėdi kažkokiame Dievo užkampyje ar užantyje, kažkur laukuose, klausaisi cikadų ir kaifuoji. Numeriuose nėra nei televizorių, nei interneto, nei radijo grotuvų. Vynas, sūriai, alyvuogės ir puiki galimybė pabendrauti, pakelti galvą į žvaigždes", – šypsojosi pašnekovė.

Anot Dalios, niekas neskuba, sekmadieniais parduotuvės nedirba, senoliai išsineša į gatves taburetes, sėdi ir tarška tarpusavyje it žvirbliai. Toks socialumas, pašnekovės pastebėjimu, ypač krinta į akis, nes Lietuvoje panašių vaizdų neišvysi.

"Kai dėliojome maršrutą, ką pamatyti, buvau į jį įtraukusi gausybę miestų, kiek visko apvažiuosime, bet po truputį pradėjome tą sąrašą braukyti. Norėjome pažinimą suderinti su poilsiu, tad nusprendėme, kad neverta plėšytis", – aiškino keliautoja.

Be abejo, kompanija nepraleido progos išvysti garsųjį Pizos bokštą, aplankyti Veroną, Florenciją. Užsidėjome pliusiuką – šyptelėjo pašnekovė, pripažinusi, jog jaukūs Ligūrijos pakrantės miesteliai, Toskanos gamtovaizdžiai paliko kur kas didesnį įspūdį nei turistų numintos vietos.

Susišneka su bet kuo

"Italijoje yra ką veikti, ir vienu kartu nereikia užsiplėšti per daug. Nepamatyta liko ir Roma, Neapolis, Sicilija. Galėčiau į šią šalį važiuoti "n" kartų, nes ji tokia skirtinga, įdomi. Mums keliaujant kraštovaizdžiai kito kardinaliai – nuo grynos žemdirbystės krašto, primenančio Lietuvą, iki kalnų, miškų, pušynų, akmenuoto pajūrio, o kur dar Toskanos saulėgrąžos, vynuogynai, kiparisai", – kalbėjo pašnekovė.

Dalia pripažino, jog šią šalį įsimylėjo turbūt jau per pirmąją savo viešnagę.

"Neturiu jokių loginių argumentų. Graži gamta, puikus maistas, malonūs žmonės. Tiesiog ten teisingas balansas tarp tvarkos ir laisvės, žmonių geranoriškumo ir gebėjimo išlaikyti pagarbų atstumą. Nors ne visi kalba angliškai, bet tu vis tiek kažkokiu būdu susišneki", – juokėsi pašnekovė.

Laukė "pasala"

Pasak Dalios, nors keliautojos stengėsi pataupyti ten, kur neverta išlaidauti, leido sau ir turistinių pramogų, ir prabangią vakarienę restorane.

"Pavyzdžiui, mokamų kelių ir greitkelių buvome nusistačiusios vengti ne tik ekonominiais sumetimais, bet ir kad daugiau pamatytume. Juk greitkelis – pats nuobodžiausias kelias", – kalbėjo Dalia.

Neskaičiuojant išlaidų maistui, pramogoms, kelionė – lėktuvų bilietai, nakvynės, automobilio nuoma – vienam žmogui atsiėjo apie 2,7 tūkst. litų, arba maždaug 400 litų brangiau, nei iš pradžių buvo planuota. Pašnekovė pripažino, kad kelionė neapsiėjo be šios "pasalos", nes bičiulės neįvertino, jog į šalį vyksta turistinio sezono įkarščiu.

"Žiemą mašinos nuoma kainavo iki 300 eurų savaitei, o tuo metu, kai keliavome mes, – jau dvigubai brangiau", – aiškino Dalia.

Nepaisant to, keliautojos galėjo džiaugtis, kad transportu pasirūpino iš anksto – Milano oro uoste ant kai kurių automobilių nuomos kompanijų būstinių švietė lentelės su užrašais – mašinų nėra.