Dailės studijas Kaune, kurios tęsiasi jau 90 metų, galima suskirstyti į kelis istorinius periodus. Vizualiai šis procesas primena tautodailėje pamėgto gyvybės medžio struktūrą.

Pirmieji diplominiai darbai

Tvirtos šaknys matomos 1922–1940 m., liaunas kamienas – 1940–1951 m. ir 1959–1991 m., didelis išsiskleidęs žiedas žymėtų 1991–2012 m.

Galingi pagrindai – tai Kauno meno mokyklos veikla. Pagal programų turinį ji prilygo aukštajai mokyklai (oficialiai šis statusas buvo įteisintas 1939 m.). Mokytojai ir mokiniai dirbo tapybos, grafikos, skulptūros, monumentaliosios tapybos, keramikos studijose. Šios mokyklos veikla natūraliai siejosi ne tik su švietimo, bet ir su dailės sritimi. Buvo siekiama išugdyti kūrybingą naujų dailininkų kartą. Pastaroji ryškiai atsiskleidė Lietuvos XX a. ketvirto dešimtmečio meniniame gyvenime.

Šioje ekspozicijos dalyje parodomi Kauno meno mokyklos mokinių darbai, kurie buvo sukurti, kai jaunuoliai dar mokėsi (arba nebuvo baigę mokyklos). Pasisekė rasti ir kelis jų diplominius darbus. Tai periodas prieš pat įžengiant jauniesiems į savarankišką meninės kūrybos kelią.

Tapybos mokykloje pagrindus suteikė Justinas Vienožinskis, Adomas Varnas, Petras Kalpokas. Daug dėmesio mokiniai turėjo skirti sudėtingiausiai formai – žmogui studijuoti. Jie tapė figūrines kompozicijas, aktus ir portretus. Neužmirštas buvo natiurmorto žanras ir peizažas.

Ekspozicijoje matome Antano Samuolio darbus, nutapytus baigiant mokyklą. Ryškus jo dėmesys socialinei tematikai. Jai perteikti autorius naudojo sudėtingą figūrinę kompoziciją, apibendrintas monumentalias formas bei rūstesnį nei vėliau koloritą. Drobėje „Skurdas“ pastebime ir jo kūrybines paieškas.

Kauno meno mokykloje mokėsi nemažai žydų. Po lietuvių tai buvo antra gausiausia tautinė grupė. Jų kūrybą parodoje atstovauja Zalės Bekerio drobė „Šeima“. Sudėtingoje figūrinėje kompozicijoje autorius įamžino žydų šeimą. Įdomu, jog šis darbas asocijuojasi ir su krikščioniškoje ikonografijoje paplitusiu „Šv. Šeimos“ motyvu.

Parodoje eksponuojami retai matomi Marcės Katiliūtės tapybos darbai. Ketvirtame kurse ji lankė kartu tapybos ir grafikos studijas. Išraiškingame „Merginos portrete“ ryškėja neabejotinas dėmesys jos mėgto Vincente'o Van Gogo stilistikai.

Stilistikos įvairovė

Labai stiprūs profesinėje ir kūrybinėje veikloje buvo jaunieji grafikai. Pasinaudodami lino bei medžio graviūros, litografijos technikomis, tušu bei pieštuku Adomo Galdiko ir Mstislavo Dobužinskio mokiniai kūrė estampus, knygų iliustracijas, plakatus, piešė studijas bei eskizavo. Labai daug dėmesio mokiniai turėjo skirti žmogaus atvaizdui: portretui, atskirai figūrai ir sudėtingom siužetinėm kompozicijom. Pastarosios dažnai perteikdavo sunkų valstiečių ir darbininkų darbą.

Grafikos darbų stilistika įvairi. Šalia jaunųjų pamėgtos konstruktyvios formos, ekspresyvios kompozicijos, šviesotamsos bei raižysenos lino ir medžio graviūrų eksponuojami taip pat minkštesne litografijos technika atlikti kūriniai.

Jaunųjų skulptorių (mokytojai Juozas Zikaras ir Juozas Mikėnas) sukurtos žmonių figūros pasižymi tematikos ir raiškos darna. Realistinės, apibendrintos formos matomos Juozo Kėdainio „Poilsyje“, ekspresyvios išryškėja Domicelės Tarabildienės kompozicijoje „Motinos džiaugsmas“ ir stilizuotai dekoratyvios – Vytauto Kašubos „Gulinčioje mergaitėje“.

Maištingo jaunimo židinys

XX a. 5-ame dešimtmetyje prasidėjusios krašto okupacijos, įvairios administracinės pertvarkos trukdė normaliam dailės pedagogų darbui. Po 1944 m. trumpam nusistovėjo susiaurinto profilio dailės mokymas tuomet vadintame „Kauno taikomosio ir dekoratyvinės dailės institute“.

Dėstytojai ir studentai privalėjo vadovautis oficialia menine doktrina, vadinta socialistiniu realizmu. Jo apraiškoms – politiškai aktualiai tematikai ir realistinėms, net akademinėms formoms, ekspozicijoje atstovauja Leono Žuklio ir L.Kamarausko darbai.

Visą pokarį valdžia siekė mažinti aukštojo dailės mokymo Kaune apimtį. Pagaliau 1951 m. tai, ką norėjo, perkėlė į Vilnių, o mūsų mieste jį visiškai panaikino. Po kelerių metų prasidėjo pastangos jį atgaivinti. Tačiau miestas sovietų valdžiai atrodė pavojingas ir dar vieno potencialiai maištingo jaunimo židinio ji nenorėjo turėti. Todėl atgaivinimo siekis susidurdavo su didžiulėmis kliūtimis.

Organizatoriai pasinaudojo palankesne politine situacija bei tuo argumentu, kad šio mokslo siekia miesto gamyklose dirbantis jaunimas, t. y. proletariato atstovai. Buvo kreiptasi tiesiog į Maskvą. Pagaliau 1959 m. leista įkurti Lietuvos dailės instituto vakarinį taikomosios dailės skyrių vienoje buvusios Kauno meno mokyklos patalpoje.

Per kelis dešimtmečius studijos išsiplėtė. Šalia keramikos ir tekstilės atsirado interjero ( ir dizaino) specialybė. Studentai lankė tapybos ir piešimo užsiėmimus. Nors trūko patalpų, lėšų ir priemonių žmonės dirbo pasiaukojamai. Po darbo atvykę į institutą pradėdavo mokslus 18 val. ir dažnai baigdavo pusiaunaktį.

Nuo tapybos iki dizaino

Senosios parodos dalies salėje eksponuojama tapyba (vandens dažais), piešiniai, architektūros, dizaino, tekstilės ir keramikos darbų projektai. Vaizduojamosios ir taikomosios dailės darbuose daug dėmesio buvo skiriama žmogui vaizduoti.

Tapyboje ryškios ir dėstytojų nuostatos. Liudas Truikys kreipė studentų dėmesį į tapyseną ir spalvinius derinius, Zenonas Varnauskas mokė subtilaus modeliavimo, Rimtas Kalpokas – formos apibendrinimo. Tekstilės darbų projektai atitinka modernią ano meto šios srities darbų viziją. Jie plokštuminiai, ritminiai ir dekoratyvūs.

Keramikos projektuose (dėstytojas J.Mikėnas) stipri ne tik forma, bet ir ryšys su vaizduojamąja daile. Tarptautinį funkcionalų modernizmą atspindi architektų darbai. Jie įkūnija L.Bujausko suformuotą mokymo koncepciją. Studentai pradeda nuo gyvenamosios aplinkos – buto, interjero apipavidalinimo, vėliau analizuoja gamybinę aplinką ir baigia visuomeninės paskirties interjero įranga. Moderniose sėdimojo baldo projektuose galime pajusti ir organinio dizaino įtaką.

Kai 1979 m. buvo pastatytas dabartinis fakulteto pastatas, jame pradėjo mokytis ne tik vakarinės, bet ir dieninės grupės. Tai buvo jau naujo etapo pradžia.

Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto jubiliejinėje parodoje pristatoma septynių fakulteto studijų ir katedrų pastarojo dešimtmečio darbai.

Paskutiniajam iš devynių dešimtmečiui skirtoje parodos dalyje išsamiai pristatomos visos katedros: nuo retrospektyvos iki naujo požiūrio, konceptualių meninių ir funkcionalių pritaikomųjų projektų.

KAS: Paroda, skirta aukštųjų dailės kursų 90-mečiui

KUR: Paveikslų galerijoje K.Donelaičio g. 16

KADA: iki liepos 1 d.