Metus Indonezijoje gyvenusios vertėjos, poliglotės Julijos Vasilenko atmintyje neblanksta šios šalies vaizdai. Moteris labai norėtų ten sugrįžti, nepaisant bjaurasties, kurios ten apstu.
Patekti ant žurnalo viršelio
Šešiolika užsienio kalbų mokanti 31 metų kaunietė Indonezijos Surabajos mieste studijavo septynioliktąją – indoneziečių kalbą.
Mieste, kurio simbolis – ryklys ir krokodilas, ji taip pat dirbo vertėja, dalyvavo įvairiuose projektuose. Laisvalaikiu su kolegomis iš Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, retkarčiais viena, keliavo po šalį.
„Daugelyje valstybių svetimšaliams, juolab kitos spalvos žmonėms, sunku integruotis, tačiau Indonezijoje gyvena labai draugiški, nuoširdūs žmonės“, – žarstė komplimentus Julija, susižavėjusi net ir paprastomis senutėmis, gyvenančiomis kaime, sėdinčiomis ant suoliuko ir bendraujančiomis tarpusavyje.
Daugumai indoneziečių nėra svarbu prabangūs drabužiai, avalynė, automobiliai. Jiems didžiausia vertybė – draugiškumas ir bendravimas.
„Jie būtinai pasiteirauja apie tėvą, mamą, artimuosius, ar susituokęs, jei ne – kodėl, jei taip – ar turi vaikų, jei ne – kodėl?“ – po mėnesio ištekėsianti Julija nuolat turėdavo atlaikyti klausimų atakas, įprasti, kad indoneziečiai nori paliesti jos baltą odą.
170 cm ūgio lietuvę persekiodavo ir fotografai. Dauguma vietinių žurnalų redaktorių nori, kad baltaodžiai sutiktų nusifotografuoti jų leidinių, ypač rašančių apie vestuves, viršeliui.
Melstis – vilkint pižama
Tiesa, jaunai moteriai vienai keliauti šioje šalyje, kur apie 87 procentus tikinčiųjų – musulmonai, nepatartina. Ypač pavojinga būti nekukliai apsirengus: vaikai rodys pirštais, suaugusieji smerks.
„Jie labai vertina šeimą, kuklumą, padorumą, todėl skersakiuoja į provokuojamai ar plonais drabužiais apsirengusias moteris“, – aiškino šių papročių paisiusi lietuvė.
Puikiai mokantys suderinti aprangą, makiažą, šukuoseną, per šventes spalvingus nacionalinius kostiumus kebajas vilkintys vietiniai, atsikėlę 4 valandą ryto, melstis vykdavo, kaip ir miegodavo, – su pižamomis.
„Visi, nuo mažo iki suaugusiojo, čia važinėja motoroleriais. Skarotos, pižamomis vilkinčios moterys anksti ryte vyksta apsipirkti“, – Julija pastebėjo, kad indoneziečiai drabužių nesureikšmina.
O kai ji sėsdavo ant dviračio, gatvėse kildavo chaosas: atvirais, perpildytais mikroautobusais važiuojantys žmonės Juliją stengdavosi paliesti, o kartais net įžūlokai apgrabalioti.
„Vis dėlto šalyje baudžiama už viešus bučinius, už rankų susikibę vaikšto tik itin šiuolaikiški, dažniausiai kinų tautybės, jauni žmonės“, – pastebėjo Julija, Indonezijoje neretai sulaukdavusi klausimų, kodėl ji atvyko viena.
Valgo laumžirgius ir tarakonus
„Net restoranuose jie valgo rankomis, maistą susukę į palmių lapus“, – pasakoja Julija.
Pagaminusi lietuvišką tinginį, kuris vietinius sužavėjo, ji buvo priversta taip pat įsukti į palmių lapą.
Ryžiai, vaisiai ir šiltas oras leidžia išgyventi net ir didžiausiems vargšams. Jie sugeba džiaugtis tuo, ką turi, ir nepavydi turtingiesiems, kuriais tapo prieš kelis šimtus metų čia atsikėlę ir verslą sukūrę kinai.
Indoneziečiai nėra labai patikimi darbuotojai, nes vėluoja, niekada neskuba, nesureikšmina pinigų.
Per lietaus sezoną orą užteršia milijonai didelius laumžirgius primenančių vabzdžių. Žmonės masiškai juos gaudo, nutraukia sparnus ir valgo.
„Proteinas“, – juokėsi vegetarė Julija, bet Indonezijoje neragavo nei šių vabzdžių, nei voverių, nei skraidančių tarakonų.
Pastarieji kelia siaubą atvykėliams ir drėgnuoju sezonu prasiskverbia ir į vargšų, ir į rūmus primenančių turtuolių namus.
„Vos širdies smūgio negavau“, – kvatojosi kaunietė, prisiminusi, kai grįžusi į vos kelių kvadratinių metrų kambarėlį, kuriame gyveno, pamatė skraidantį beveik delno dydžio tarakoną.
Vėliau prie jų ir kitų vabzdžių lietuvė įprato, nors kambaryje be kondicionieriaus netgi trumpam palikusi į lauką atsiveriančias duris rasdavo priskridusių tarakonų ir kitokių gyvių.
Kavos iš išmatų neragavo
Šalyje ir dabar įprasta, kad dauguma net vidutinio socialinio sluoksnio žmonių turi tarnus. Vairuotoją, tarnaitę turėjo ir Julija.
„Gaila, kad iš kartos į kartą kai kurių šeimų vaikai tampa tarnais. Susituokia šešiolikmetė ir aštuoniolikmetis, ir visas jų gyvenimas – patarnauti“, – pastebėjo kaunietė.
Ten yra kaimų, kur žmonės gyvena ne tik be interneto, bet ir be elektros. Julija nustebdavo, kai tokiame kaime pamatydavo žmogų su „Blackberry“, o, išsekus mobiliojo telefono elementui, jo įkrauti žmogus eidavo į kitą kaimą už 5–7 kilometrų.
„Lankėmės ir atsiskyrusiose bendruomenėse, kur žmonės audžia, gamina cukrų, neturi pinigų, todėl atsilygina mainais, laikosi senovinių papročių. Ten be oficialaus leidimo patekti negalima, o ir gavus į galima pamatyti nedaug, tik mažą dalį“, – apgailestavo Julija.
Vietiniai stebėjosi, kad atvykėlei patinka dėl šleikštaus kvapo kitų žemynų gyventojų dažniausiai nekenčiamas vaisių karaliumi vadinamas durianas.
„Maži vaikai neša šiuos didelius vaisius, 10 žmonių skrodžia 300 kilogramų svorio ryklį, kurio geriausios dalys bus skirtos eksportui, vargšas palminis mustangas...“ – įsimintinus vaizdus prisiminė Julija.
Mustangą poliglotė matė kavos fabrike, kur gaminama gurmanų mėgstama kava „Kopi Luwak“.
Žvėrelis turi puikią uoslę, išsirenka geriausias kavamedžio uogas. Minkštimas skrandyje suvirškinamas, o likusios pupelės po lengvos fermentacijos pasišalina su išmatomis. Iš šių pupelių ir gaminama brangiausia kava pasaulyje.
„Deja, apsukrūs verslininkai įsiskverbė ir į Indoneziją. Fabrike neleido fotografuoti. Ne, šios kavos neragavau. Puodelis kainavo 30 dolerių, o ir buvo gaila 20–30 centimetrų dydžio narve su indu išmatoms patupdyto žvėrelio“, – pastebėjo Julija.
Naujausi komentarai