– Prisipažinsiu, Algirdai, norėjau kalbinti jus abu su broliu, bet dabar matau, kad Remigijaus net trukdyti neverta. Kiekvienas jūsų sakinys prasideda žodžiu „mes“. Esate dvyniai ir mąstote panašiai. Prisistatykite mūsų skaitytojams.

– Taip, iš tiesų mąstome labai panašiai. Pats esu Vilniaus dailės akademijos (VDA) mokslų daktaras. Brolis – docentas. Abu dėstome VDA studentams akademinį piešimą, supažindiname juos su skirtingomis piešimo ir tapybos technikomis.

– Unikali LRT laida vadinasi „Didysis dailės iššūkis“. Iš čia kyla natūralus klausimas – ar teko pačiam kada gyvenime turėti didelių iššūkių?

– Mes su broliu iššūkius mėgstame. Tiesa, ne visus (šypsosi), nes iššūkis iššūkiui nelygu. Koks didžiausias? Turbūt – mūsų pačių gyvenimas. Vaikystę praleidome Alytaus globos namuose, ateiti iki to taško, kuriame esame dabar, kelias buvo nelengvas.

Atrodytų, kad kūryba būna tik paveiksluose, bet mums teko kurti ir konstruoti savo pačių gyvenimus. Toks turbūt ir buvo pats didžiausias iššūkis, nes pagundų nueiti šunkeliais irgi pasitaikė nemažai.

Išmokome dirbti komandoje, laikytis disciplinos, išsiugdėme valią. Nors tuo metu buvome iš gatvės atėję vaikai, ant sienų piešiantys grafičius, vis dėlto įrodėme, kad net ir tokiomis sąlygomis augę galime pasiekti ko nors daugiau.

Žmonės priima sprendimus, o juos vėliau lydi padariniai. Jei priimi gerus sprendimus – ateina vienokia banga, jei blogus – kitokia. Už juos atsakingas tik pats žmogus.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Laida „Didysis dailės iššūkis“ kuriama pagal BBS formatą. Ar labai nustebote sulaukę jos prodiuserio Vyginto Prebergo skambučio?

– Kai Vygintas mums išdėstė, kokio rimtumo tai projektas, buvome be galo nustebę, kad pasirinko mus. Sakėme: jūs nejuokaukite, mes esame tik mėgėjai, diletantai ir visai netinkame šitai laidai. Tačiau jis sugebėjo mus įtikinti. Anot jo, daugybė įvairaus amžiaus žmonių Lietuvoje laisvalaikiu savo malonumui piešia, tapo, lieja akvareles, drožinėja, lipdo. „Didysis dailės iššūkis“ yra būtent apie tokius žmones – dailininkus mėgėjus.

Smagu, kad mes, kaip vedėjai, gavome visišką laisvę. Niekas mūsų nekontroliavo ir nevertė standartiniais vedėjais. Jautėmės taip, tarsi būtume VDA auditorijoje ir aiškintume studentams užduotį.

Aišku, teko šio to pasimokyti – kada pasisukti veidu į kamerą, kur kalbant padaryti pauzę ir pan. Visos laidos dabar jau nufilmuotos.

Daugybė įvairaus amžiaus žmonių Lietuvoje laisvalaikiu savo malonumui piešia, tapo, lieja akvarelę, drožinėja, lipdo. „Didysis dailės iššūkis“ yra būtent apie tokius žmones.

– Ką, pažiūrėję pirmąsias laidas, apie save manote? Kaip tas pirmas blynas – valgomas ar kiek sprangokas?

– Gyvenime esu labai savikritiškas, bet pirmas blynas, manau, neprisvilo. Kalbu ne tik apie save, bet ir apie visą bendrą šios laidos vaizdą. Akivaizdu, kad LRT pateisino savo kokybės ženklą. Kiek medžiagos surinkta, kaip profesionaliai ji sumontuota. Juk filmavimai trukdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Dalyviai gaudavo po tris užduotis. Viena tęsdavosi net dvi su puse valandos. O kur dar mūsų su broliu pamokėlės, kuriose dalijamės mažomis profesinėmis paslaptimis!

– Mačiau jūsų startą – nesate griežti vedėjai. Turėjote vieną laimingą bilietą kišenėje ir tą patį išnaudojote pačioje pirmoje laidoje. Kodėl neleidote iškristi Gretai Rameikaitei, dalyvei, kuri, komisijos nuomone, pasirodė silpniausiai?

– Čia reikėtų paminėti, kad dalyvių darbus laidoje komentuoja ir vertina tikros savo amato profesionalės – ART Vilnius meno mugės direktorė Diana Stomienė ir menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Jų nuomonė mums labai svarbi, bet tiesiog pagalvojome, kad pirma laida ir dalyviai dar stresuoja… Gyvenime klysta net geriausi kūrėjai. Kuo skiriasi geras nuo prasto? Geras kūrėjas gali padaryti prastai, bet blogas niekada nepadarys taip, kaip gali geras. Vis dėlto... kad padarytum tokią išvadą – vienos laidos nepakanka. Daug diskutavome ta tema. Mūsų nuomone, toji mergina buvo unikali, savita, todėl buvome laimingi galėdami suteikti jai dar vieną galimybę.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Jūsų pačių vaikystė nebuvo lengva. Ar daug kelyje sutikote gerų žmonių, kurie sunkiais momentais ištiesė pagalbos ranką?

– Mums padėjo labai daug žmonių. Jų dėka formavosi ir mūsų moralinės vertybės. Švęsdavome Kalėdas jų namuose, o studijų metais gaudavome dovanų – tapybos priemonių. Iš to sprendžiame, kad lietuviai – labai geros širdies žmonės. Jie empatiški, moka įsijausti į kito skausmą.

Iki šiol jie vis dar tokie – turiu omenyje pagalbą Ukrainai. Lietuviai vis dar linkę padėti, rodyti pavyzdį kitiems Europoje.

– Minėjote, kad mokytis mokykloje sekėsi vidutiniškai. Ar dėl to, kad visą laiką skirdavote piešimui? Kaip pavyko įstoti į VDA ir dar – abiem?

– Abiem, į nemokamą vietą ir dar – antru ir trečiu numeriais! Nemanau, kad buvome labai talentingi, bet teisybė – be galo daug dirbome.

Mokykloje geriausiais laikais mūsų vidurkis buvo apie aštuonis, gal septynis su puse. Nesisekė matematika. Tačiau tik todėl, kad daug laiko skyrėme piešimui ir breikui. Per pamokas nuolat piešdavome sąsiuviniuose. Nuo animacinių personažų iki pačių kurtų fantastinių istorijų, grafičių užrašų. Ir mokytojus piešdavome. Kaip komiksuose. Pamenu, piešiu, kad mokytoja keikiasi rusiškai, o aš jai atsakau taip, kaip gyvai niekada negalėčiau (juokiasi). Kartais vaizduodavau save tėvų kailyje – degradavusį, su buteliu rankoje. Brolis iš nugaros sakydavo: „Nepasiduok! Tu gali!“

Kad abiem pavyko įstoti, turime būti dėkingi ne tik sau, bet ir Alytaus dailės mokyklai. Beje, kai stojome, buvo labai sudėtingi egzaminai – tokie, kad kompozicijos užduoties aš nė nesupratau.

Pusvalandį abu su broliu pasėdėjome, pažiūrėjome, ką piešia kiti. Tada supratome, kas lyderiauja, ir patys kažką panašaus bandėme sukurti. Kai išgirdome, kad įstojome, vos galėjome patikėti. Ir kad aplenkėme vieną gabų studentą, kuris kompoziciją net dvejus metus lankė pas garbų VDA dėstytoją...

Jei vienas būtų įstojęs, o kitas ne? Hmm… Niekada apie tai negalvojau. Abu labai panašiai dirbome. Tačiau jei būtume neįstoję abu, turėjome planą B – eiti į kokią nors Alytaus amatų mokyklą, o paskui ir vėl stoti. Bandyti tol, kol įstosime, – nors ir iš dešimto karto! Tai buvo mūsų abiejų užsibrėžtas ir nekintantis tikslas.

– Gal ir daugiau tokių užsibrėžtų tikslų turėjote?

– O kaipgi! Kitas žingsnis buvo gauti bakalauro diplomą. Bijojome nuvilti auklėtojus ir visus tuos žmones, kurie mums padėjo studijų metais. Juk, palikę globos namus, jokių pinigų iš šalies neturėjome. Tik vėliau, jau antrame kurse, rektoriaus pastangomis, išimties tvarka mudu pradėjome gauti šiek tiek pinigų iš valstybės kaip puikiai besimokantys studentai. Iki tol mus maistu, pinigais šelpė geri žmonės.

Kitas tikslas po bakalauro diplomo buvo gauti magistro laipsnį. Man mokslų pasirodė dar per mažai – baigiau doktorantūros studijas.

– Grįžkime prie laidos. Kuo, jūsų, profesionalių menininkų, požiūriu, ji galėtų būti naudinga žiūrovams?

– Ji gali uždegti žmones noru pradėti kurti. Net ir tuos, kuriems mokykloje sakė: „Jūs negabūs!“

Dalyvauti projekte surinkti mėgėjai. Jie mėgina įvairias meno formas, priemones ir mėgaujasi kiekvienam žmogui duotu gebėjimu ką nors sukurti. Juk kurti yra smagu. Daugelis projekto dalyvių įvardija kūrybą kaip poilsį ir meditaciją.

A. ir R. Gataveckų asmeninio archyvo nuotr.

– Žiūrovai įpratę jus matyti kaip du brolius kartu. Ar savo meninius darbus irgi visada kuriate dviese?

– Kalbant apie kūrybą, projektus visada įgyvendiname duetu. Tačiau jei kokie nors pasibandymai savo malonumui ar smulkesni interjero užsakymai – dirbame ir atskirai.

Per tiek metų jau užgyvenome vienodą matymą: juk visas užduotis atlikdavome kartu, tad ir mūsų vertybės supanašėjo. Aišku, būna, kad nuomonės išsiskiria – tuomet diskutuojame tol, kol prieiname bendrą susitarimą.

– Kol Remigijus nebuvo sukūręs šeimos, ne tik dirbote, bet ir laisvalaikį leisdavote kartu. Kaip dabar?

– Anksčiau neišsiskirdavome visiškai. Dabar, kai brolis turi savo šeimą, įsipareigojimų jai, nemažai laiko praleidžiame ir atskirai.

Tarkim, sausio 10 d. su draugu skrendu į Seulą, o brolis lieka namuose. Kelionės pinigus jis skirs namo statybai.

Beje, Seule su broliu buvome lygiai prieš metus, Lietuvos ambasadai nutapėme beveik 30 m ilgio sieną.

Dabartinėje kelionėje aplankysime ir ambasadą, ir apžiūrėsime savo piešinį. Pabendrausime su ten gyvenančiais korėjiečiais, su kuriais susidraugavome dirbdami.

Vienas svarbiausių tikslų – sugriauti mitus, kad menas yra kas nors tolimo ar nepasiekiamo. Norime parodyti, kad kūryba yra natūrali kasdienybės dalis, prieinama kiekvienam.

– Artėja jūsų jubiliejus – 40 metų. Galbūt kelionė į Seulą suplanuota ta proga?

– Atspėjote. Kartu skris ir dar vienas mano draugas. Jam lygiai tiek pat metų, kiek mums su broliu. Visi trys studijavome VDA, kartu gyvenome, vienoje komandoje šokome breiką, važiuodavome į varžybas. Visi trys turime pasidarę vienodas tatuiruotes. Tik jis studijavo skulptūrą, o aš su Remigijumi – freską ir mozaiką.

– Kai grįšite iš Seulo ir pūsite ant torto žvakutes, ko sau linkėsite?

– Gal labiau ne sau, o pasauliui. Būtų puiku, jei pagaliau baigtųsi karas ir Ukrainai netektų derintis prie Rusijos sąlygų. Suprantu, kad nuo mūsų mažai kas priklauso, bet tikiu, kad kiekvienas galime šiuo tuo prisidėti. Kas nors galbūt paskambins „Blue / Yellow“ telefonu ir paaukos pinigų, kas nors nuveš į frontą reikalingų daiktų.

– Jaunystėje abu su broliu buvote profesionalūs breiko šokėjai, o kokią vietą sportas jūsų gyvenime užima dabar?

– Jau bus vienuolika metų, kai nebešokame breiko profesionaliai. Tačiau tai, ką matote LRT laidos „Didysis meno iššūkis“ reklamoje – tie breiką šokantys paveikslų vagys – iš tiesų esame mes. Buvo smagu prisiminti breiko judesiukus, nors raumenys ir kaulai sunkiai laikė (juokiasi).

Šiuo metu esame aktyvūs breiko bendruomenės nariai. Labai džiaugiamės Nickos (Dominikos Banevič – aut. past.) pasiekimais.

Dabar žaidžiame stalo tenisą. Akademijoje yra galimybių. Visi trys, gimę tą pačią dieną, mušinėjame kamuoliuką.

– Spaudoje radau ir tokį jūsų prisipažinimą: „Norėčiau išbandyti save kulinarijoje. Tai irgi labai didelis menas.“ Ar šis noras dar egzistuoja?

– Egzistuoja, tikrai. Su broliu esame buvę laidoje „Beatos virtuvė“. Gaminome grikius su skrudintais lazdynų riešutais ir medumi.

Problema, kad jei jau neriu į ką nors naujo, tai stačia galva. Todėl bijau, kad tas mano pomėgis gaminti atimtų labai daug laiko iš kitų veiklų. Nes panašiai atsitiko ir su šachmatais. Dažnai jais žaidžiame su broliu. Pagaunu save galvojant, kad tas pomėgis pradeda užimti per daug laiko.

A. ir R. Gataveckų asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju: „Kuo daugiau piliečių valstybėje yra meno mėgėjai, tuo valstybė yra kūrybiškesnė.“ Kaip tada posakis: jei gali netapyti – netapyk, jei gali nerašyti – nerašyk? Pastebėjau, kad ypač per pandemiją daug žmonių, visiškai nesusijusių su daile, pradėjo tapyti ir prekiauti savo paveikslais internete…

– Mano giliu įsitikinimu, tas posakis labiau tinka tam, kuris nori būti profesionalu. Gerai žinoma citata teigia: jei gali gyventi be tapymo ar rašymo, vadinasi, neturi tikrojo vidinio pašaukimo kurti. Kurti turėtų tik tie, kurie negali išvengti šio šauksmo, – jų darbai bus autentiški, giliai išjausti ir tikri.

Tai, apie ką kalbate jūs, yra komercinis menas, o jis nebūtinai atliepia profesionalųjį. Juk menas gali būti tiesiog graži interjero detalė – nebūtinai meno kūrinys.

Kaip atskirti tikrą meno kūrinį? Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į kūrinio unikalumą – į mikropasaulį, kurį norisi išgyventi. Jei paveikslo motyvas jau kur nors matytas, tarkim, jūra, – tai labiau sufleruoja apie interjero detalę.

Antra, meno kūrinys nebūtinai turi kelti į paviršių vien teigiamus jausmus. Užgavėnių kaukės juk irgi yra šlykščiai gražios! Štai kodėl meno kūrinys turėtų išsiskirti netikėtumu – tragedija ir komedija, šlykštumu ir estetika kartu. Kad nebūtų tik viena spalva, viena emocija, kuri dažnai sufleruoja kičą.

Galų gale, meno kūrinį reikėtų vertinti kaip knygą. Ne pagal šrifto grožį, o pagal turinį, kuris giliai paliestų žmogų ir kviestų jį išgyventi dvejopų emocijų.

Mes su broliu dažnai gauname užsakymų nutapyti tai, ką žmonės jau buvo kur nors matę. Jie nori kopijos, o ne unikalaus meno kūrinio, ir tai irgi, manau, neblogai.

– Peršasi išvada: tegul kiekvienas žmogus bando daryti tai, kas jam malonu, ir žiūri naują LRT projektą, kad savo kelyje įgytų dar daugiau drąsos?

– Dar norėčiau pridurti: kad žmonės mėgtų tai, ką daro! Ir tegul jūsų veiklą lydi kuo daugiau teigiamų aplinkinių reakcijų, nes geras žodis užaugina sparnus.

Mes su broliu visada sakome, kad apie gerus darbus reikia kalbėti garsiai. Juk geri pavyzdžiai daro įtaką tam tikriems sprendimams daryti kitus gerus dalykus.

Tapti „Didžiojo dailės iššūkio“ veidais mums – ne tik galimybė prisidėti prie kūrybos sklaidos, bet ir įkvėpti žmones atrasti savo talentus. Vienas svarbiausių tikslų – sugriauti mitus, kad menas yra kas nors tolimo ar nepasiekiamo. Norime parodyti, kad kūryba yra natūrali kasdienybės dalis, prieinama kiekvienam, nepriklausomai nuo patirties ar įgūdžių.