Rytoj – „LT Karaoke“ pusfinalis! Jame, pasitelkę visą savo charizmą ir žavesį, mikrofonus surems po du geriausius dalyvius iš visų keturių etnografinių sričių. Visi sieks bilieto į finalą, o tarp jų balsų vertintojų bus ir atlikėjas, vokalo mokytojas, realybės šou „Dangus“ nugalėtojas Justinas Lapatinskas.

– Gerbiamas teisėjau, netrukus Velykų rytą visi ridensime margučius, bet šiandien aš jums ridensiu... žodžius ir lauksiu, kokių asociacijų pliūpsnį jie sukels. Gaudykit! Jau ridenu... Karaokė.

– Pirma asociacija – laisvė. Man patinka ši pramogų rūšis, nes į karaokę eina daugiau ne profesionalai, bet žmonės, norintys būti laisvi viduje, išreikšti save per muziką.

Aš pats karaokę išbandžiau tik Vilniuje – gimtuosiuose Druskininkuose tokių barų nebuvo. Studentiškais metais mums net liepdavo eiti dainuoti karaokę, semtis tokios patirties. Pratintis, kad dainininkas gali ir susimauti, ir gali kas nors nepavykti… Iš pradžių ten eidavau su savo dainomis, jau pasiruošęs, o vėliau įsidrąsinau varyti va bank. Būdavo, ateinu ir duriu (juokiasi).

– Pusfinalis.

– Geriausiųjų kova. Rytoj „LT Karaoke“ susirungs po du geriausius dalyvius iš kiekvieno Lietuvos regiono. Tai bus žmonės, per praėjusius etapus pademonstravę savo geriausias savybes. Labai laukiu šių jų grumtynių, nes pačioje pradžioje buvo tik lengvas pasižaidimas… Kai ateis po du stipriausius, keisis ir komisijos vertinimo kriterijai: būsime kur kas griežtesni!

Ar palaikysiu savus? Norėčiau turėti savų palaikymo jausmą, nes pats esu grynas dzūkas, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad iš šitų marškinėlių jau išaugau. Na, tai kas, kad Lietuva turi keturis etnografinius regionus, bet jeigu aš susikalbu viena lietuvių kalba visuose, vadinasi, man visa Lietuva yra kaip vienas (regionas)! Jei prieinu prie žmogaus ir suprantu, ką jis šneka, man jis – lietuvis. Todėl ir pusfinalyje žadu balsuoti ne už dzūkus, o už lietuvius!

TV3, „Fotodienos“, J. Lapatinsko asmeninio archyvo nuotr.

– ChatGPT.

– Kai pirmą kartą išgirdau šį pavadinimą, galvojau, kad čia kokios nors kurjerių paslaugos (kvatojasi). Tačiau kai su tuo ChatGPT iš arčiau susipažinau, supratau, kad jis daugiau draugas negu priešas. Ar niekada nenuvylė? Na… buvo toks dalykėlis, kai rašiau savo magistro darbą ir daug juo naudojausi. Tuomet nusiunčiau dalį parašyto darbo savo vadovei, o ši grąžino jį atgal visą raudonai subraukiusi ir dar pagrasino, kad būsiu išmestas iš universiteto. Tada labai ramiai išjungiau ChatGPT, nuėjau į biblioteką, pasiėmiau 60 knygų ir viską padariau senuoju būdu.

Nuo to karto išmaniojo proto paslaugomis per daug nesinaudoju. Stengiuosi daugmaž viską savo jėgomis daryti. Nebent reikia kokios nors konkrečios paieškos. Įdomiausia, kad ir tas dirbtinis intelektas (DI) ne viską žino. Štai neseniai mano vaikai nusipirko gyvalazdę ir mes ieškojome informacijos, kaip ją auginti. Ką jūs manote? ChatGPT mums nieko nepasakė, todėl teko naudotis „Google“ paslaugomis.

Ar bandžiau padedant ChatGPT kurti dainas? Oi, ne. Pats turiu dainų visą stalčių, tik reikia apsispręsti, kurias iš jų leisti, įrašyti. Kūryba, manau, turėtų būti asmeninis dalykas, nors žinau, kad kai kurie atlikėjai bando ir kitaip.

„LT Karaoke“ irgi padarė eksperimentą: vedėjai paprašė ChatGPT sukurti po dainą apie kiekvieną iš teisėjų. Neįtikėtina – visos jos skambėjo kaip hitai. Tačiau jeigu per daug naudosimės tuo dirbtiniu protu, manau, tuoj visos dainos taps kaip viena ir pasidarys nebeįdomu jų klausytis.

Beje, projekte „LT Karaoke“ DI nuomonė beveik visada skirdavosi nuo mūsų – teisėjų. Kodėl? Nes jam reikia labai nedaug. Jei dalyvis gražiai padainavo, tiksliai intonavo, niekur iš ritmo neiškrypo, žodžiu, padarė kuo tikslesnę originalo kopiją – ChatGPT parašo jam dešimtuką. Tačiau jei tik turėjo kokį nors nestandartinį vidinį savo muzikos supratimą, bandė atlikėjo dainą pritaikyti sau, o gal net šiek tiek pakeitė melodiją – viskas: jam tai nepatinka.

Man patinka ši pramogų rūšis, nes į karaokę eina daugiau ne profesionalai, bet žmonės, norintys būti laisvi viduje, išreikšti save per muziką.

Iš esmės ChatGPT nerūpi vaizdas, asmenybė, žmogaus charizma. Jam rūpi tik tai, ar atitinka dainos originalą.

– Studentai.

– Pratęsiu DI temą. Dėstau vokalą Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Scenos meno katedroje. Per mano paskaitas ChatGPT nieko niekam negali padėti. Jei neišmokai dainos ar balso pratimų – viskas: būk laimingas gavęs šešetą. Jei dirbi, netinginiauji – gausi tiek, kiek nusipelnei.

– Velykos.

– Velykos man visada asocijuojasi su atgimimu, su žmogaus vidaus apsivalymu… Per Kalėdas darbuojuosi, o per Velykas dažniau būnu namuose. Jokio lėkimo, jokio skubėjimo. Pavasaris už lango. Šeima prie šono. Gera, jauku, ramu. Jau mintys sukasi ir apie vasarą… Būna, su žmona priperkame dukroms šokoladinių kiaušinių – gal penkiolika šešiolika, o ryte, anksčiau atsikėlę, suslapstome juos savo kieme (gyvename kotedže). Tada jau keliame merginas, kad ieškotų. Šįmet žadame eiti į mišką kiaušinių slapstyti. O kad ir kitas vaikas ras – kas čia blogo? Man pačiam jau nieko nereikia. Jau pasiekiau tokią stadiją, kai esu laimingas per vaikus. Jei gera dukroms, gera ir man. Tai štai – kai jos tų kiaušinių ieško, dirba akys, dirba rankos, o svarbiausia – telefonai ilsisi. (Juokiasi.) Dabar jau toks gyvenimas – su telefonais. Mano laikais reikėjo grybauti, uogauti, o jų laikais, matyt, reikės ką nors kitą daryti.

Geriausia turbūt buvo mano močiutės karta: ėjo ir dirbo iki paskutinio atodūsio. Jei skaudėdavo – pakentėdavo. Mes jau išlepę, mūsų vaikai – bus dar labiau. Mačiau, kaip -niolikinį mamytė už rankytės pas daktarus veda. Nesakau, kad blogai, tiesiog pasaulis kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, bet kitoks.

Ar man Velykos daugiau Kristaus Prisikėlimas, ar gamtos? Hmm… Deja, gamtos. Kodėl deja? Nes aš kaip tikras dzūkas labiau tikiu į visokius pagoniškus dalykus – miškus, akmenis… Faktas, kad kažkas už mus visus aukštesnis yra: kai numirsime, galbūt sužinosime.

Kai mano tėvai išsiskyrė, daugiausia gyvenau su mama ir močiute. Nebuvau auklėjamas labai griežtai, tačiau iš tremtį išgyvenusios močiutės pasakojimų apie Sibirą žinojau, kad gyvenime būna visaip. Išsivirdavome kiaušinių, apdėliodavome juos svogūnų lukštais – ir į kojinę. Būdavo, pavalgome – ir į bažnyčią! Daug laiko ten praleista: ir klapčiukaudavau, ir visa kita, ką reikėjo, darydavau. Gal dėl to dabar truputį atokiau nuo bažnyčios laikausi.

TV3, „Fotodienos“, J. Lapatinsko asmeninio archyvo nuotr.

– Dangus.

– Pirma asociacija – realybės šou. Beveik keturis mėnesius „Belmonte“ sėdėjome uždaryti. Tada man buvo aštuoniolika, visai dar vaikas. Šiais metais 20-metį galėčiau švęsti, kai „Danguje“ dalyvavau ir nugalėjau.

Ar buvau kaip devintame danguje? Oi, ne. Pamenu, grįžau namo ir mama su močiute mane iš karto prie darbo pristatė. Sakė, imk kastuvą ir einam bulvių sodinti. Nei jos tą realybės šou žiūrėjo, nei ką.

Jei būtų „Dangaus“ pratęsimas dabar, po 20-ies metų? Aišku, kad pasirašyčiau. Gyvenimas per trumpas, kad sakytum „ne“.

– Gimtadienis.

– Maniškis bus spalio 24 d. Visiškai jo nelaukiu ir nešvenčiu. Kažkokia nostalgija per juos aplanko: vis mąstau, koks buvau 21 metų, 22-ejų ir kokios tada buvo mano mintys… Žmona vis bando man vakarėlį ta proga surengti, bet aš pabėgu – tai kokį koncertą pasidarau ar dar ką nors.

Visai kas kita – žmonos ir dukrų gimtadieniai. Tada jau linksmiau. Dabar vienai mano dukrai – dešimt, kitai – aštuoneri.

– Vaikai.

– Pirmi septyneri vaiko metai – pats gražiausias etapas. Kadangi mano veiklos grafikas buvo lankstus, o koncertai daugiausia vykdavo vakarais ir savaitgaliais, su dukromis dienas leisdavau aš. Žmona į darbus sugrįžo kai pirmagimei buvo trys mėnesiai.

Iš pradžių atrodė, kad stresą kelia net ir tai, kad nežinau, kaip tinkamai dukrą paimti ant rankų. Tačiau dabar tą laiką mielai pakartočiau. Juolab kad viską moku, tai būtų gerokai lengviau.

Kas buvo sunkiausia? Kai dabar pagalvoju – nieko. Žinoma, tada atrodė viskas velniškai sunku. Ar kartočiau? Belekaip (juokiasi). Žinau, kad dar ne vėlu. Pasikalbame apie tai su žmona, bet paskui pasižiūrime į savo darbotvarkes ir jau žinome atsakymą.

TV3, „Fotodienos“, J. Lapatinsko asmeninio archyvo nuotr.

– Laisvalaikis.

– Mėgstu aktyvų poilsį – riedučius, dviračius. Ar merginos prisijungia? Niekas jų neklausia. Aš tol zyziu, kol visos užsideda riedučius ir varome pasivažinėti.

Į kiną mergaites veda žmona – aš jo nemėgstu: man tų ekranų ir taip užtenka kasdienybėje.

Savaitė prieš Velykas suorganizavau šeimai pusdienį baseine – turėjau laisvesnį savaitgalį. Maudėmės, daug juokėmės, bendravome.

Ir keliauti mėgstame, nes kelionės padeda pabėgti nuo rūpesčių, dienos darbų, reikalų. Tada galime atsipalaiduoti, skirti vieni kitiems daugiau dėmesio, ko galbūt kartais per kasdienius rūpesčius nespėjame.

– Pirmadienis.

– Cha… (Juokiasi.) Pirma asociacija – vėl viskas iš naujo. Tikrai ne laisvadienis. Vaikus reikia nuvežti į mokyklą, būrelius ir pan. Žinant Vilniaus kamščius, brrr... Pirmadienį aš jau vėl laukiu savaitgalio!

– Druskininkai.

– Ramybė, svajonė. Retai namo grįžtu. Kartais pavyksta prasukti, jei koks koncertas netoliese.

TV3, „Fotodienos“, J. Lapatinsko asmeninio archyvo nuotr.

– Lepeškos.

– Skanu! Turbūt ne visi žino, kas tos lepeškos. Voveraitės. Vaikystėje turėjau tam tikrų atsakomybių ir pareigų. Pavyzdžiui, padėti mamai jas rinkti. Neatsikalbinėdavau. Eidavome su mama tiek uogauti, tiek ir grybauti. Kad papildomą litą gautume. Būdavo, lepeškas nuplauname, išdarinėjame, sutvarkome – ir į pridavimo punktą. Gal todėl grybavimas man dabar nėra mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas. Išeini visai dienai, o vakare gauni už tai kelis litus… Per gyvenimą esu pririnkęs tiek lepeškų, kiek niekada, ko gero, nesuvalgysiu.

Dabar jas dažniau perku, kai pamatau, kad kas nors parduoda. Ir visada žmogui duodu kokį eurą arbatpinigių, nes žinau, kad patys grybai į krepšį nesušoko.

– Vasara.

– Anksčiau, kai šeimos nebuvo, labai jos laukdavau. Dabar vasarą turi vaikais rūpintis – kad būtų užimti, telefonuose nesėdėtų. Ir prie namų darbų daugiau: žolę nupjauti, dar kokį namo kampą padažyti, paremontuoti – žodžiu, vasarą ruošiu roges žiemai (juokiasi).

Ar esu prie ūkio? Gal ir nebūčiau, bet pats gyvenimas išmokė. Pasikviečiau sykį meistrą, sumokėjau pinigus, žiūriu – blogai. Antrą sykį – vėl blogai. Trečią kartą jau pats imu įrankius ir po truputį tai, ką reikia, bandau daryti. Kur kas geriau.

– Pinigai.

– Apie juos galiu pasakyti, kaip man amžinatilsį močiutė sakydavo: „Pinigus, anūkėli, gali uždirbti, sutaupyti ir išleisti. Dar gali juos vogti – bet ne tau…“

Buvo laikas, kai labai šykštus buvau. Tai irgi manęs prie gero neprivedė. Dabar leidžiu sau daugiau išlaidauti. Anksčiau gailėdavau ir kelionėms: juk tiek daug, keliaujant keturiese, išleidi. Neseniai buvome Londone – net bijau žiūrėti į sąskaitą, bet užtai dukros, žmona – visos buvo laimingos. Varėme visur – ir į „Londono akį“, ir į muziejus.

Ar pagavau kelionių kablį? Turbūt ne. Man vis tiek norisi verčiau pataupyti tuos pinigus, ne taip lengva juos uždirbti. Ne dėl savęs. Man jau nieko nereikia: riedučius, dviratį, motociklą, automobilį turiu. Stogą virš galvos irgi. O ko daugiau? Nieko.

Man pačiam jau nieko nereikia. Jau pasiekiau tokią stadiją, kai esu laimingas per vaikus. Jei gera dukroms, gera ir man.

– Gyvūnai.

– Šiluma ir didelė atsakomybė. Turime jau antrą cvergšnaucerį Harlį – loja kaip tikras „Harley“ motociklas! Kaimynams nepatinka, bet juk tokia ir yra šuns prigimtis – sargauti.

Gyvūnai – gerai… Vos saulė pašviečia – kaipmat verčia iš lovos. Paeiname du tris kilometrus ryte, paskui – vakare. Ir sveika, ir mintys prasiblaško.

Dar žiurkėną ir gyvalazdę turime. Merginos labai papūgos nori. Kol kas atsilaikau, bet, įtariu, neilgai: kaip vaikai pasakys – taip ir bus. Išlepintos jos. Atrodo, jei vaikas ko nors užsimano, greičiau jau sau ko nors nenupirksiu, bet dukroms – viską. Žinau, kad tai negerai, nes vaikas turi suvokti, kad gyvenime viskas taip lengvai nebus. Todėl kartais su jomis ir apsipykstame.

– Kūryba.

– Kaip įsiterpia į mano dienotvarkę? Kažkaip. Šiuo metu jaučiuosi mažumėlę išsitaškęs į visas puses – ir dirbu kolegijoje, ir dalyvauju televiziniuose projektuose, ir koncertuoju su gyva grupe, ir akustinius koncertus rengiu, ir vestuvininkus linksminu, ir vaikus auginu, ir… Todėl kūrybai nedaug laiko lieka. Širdis sako: pirma nupūsk dulkes nuo senų dainų, o jau paskui naujas kurk! Dažnai bendradarbiauju su kitais kūrėjais. Šitaip smagiau – ir kuri, ir pabendrauji. Pastaruoju metu pradėjau rengti akustinius koncertus. Žiūrėsiu, kaip žmonės reaguos. Apskritai šiuo metu labiau traktuoju save kaip vokalistą.

– Linkėjimas.

– „LT Karaoke“ pusfinalio dalyviams? Chebra, kartais tas, kuris liko antras ar trečias, pasiima daugiau, nei gauna nugalėtojas. Todėl noriu palinkėti, kad iš karaokės projekto naudos pasiimtumėte visi iki vieno – nepaisant, iki kur nuėjote: pirmųjų atrankų, pusfinalio ar finalo. Išmokite pasimėgauti akimirka!