40 metų? "Tai daug. Ir labai mažai. Trumpa akimirka tarp praeities ir ateities, nes visatoje mes – tik dulkelė. Iš dulkės gimėme, ja ir virsime", – teigė profesionalaus šokio karjeros keturiasdešimtmetį kartu su vyru Česlovu Norvaiša mininti Jūratė Norvaišienė.

– Jūrate, jei reikėtų išskirti keturias, bet ne 40 akimirkų, kurias paminėtumėte?

– O bala jas žino. Tai būtų etapai. Vienas jų – kai kelionės į užsienį buvo griežtai kontroliuojamos CK. Iš pradžių turėdavome atvykti pernakvoti į Maskvą. Gerai, kad pažinojome URM Kultūros skyriuje dirbančią armėnę Petrosian, kuri labai daug padėjo. Dar, kai pirmą kartą kaip profesionalai dalyvavome standartinių, Lotynų Amerikos šokių čempionate ir aplenkėme amerikiečius – buvome aštunti, jie – devinti. Įstrigo, kai Lenkijoje, susižavėję mumis, pakvietė į TV "Studia 8", tačiau dėsčiau Medicinos universitete ir turėjau išvykti namo. Pasigailėjau to, nes, nors ir siūlėme atvykti kitą kartą, mūsų nebekvietė.

– Jūsų turbūt tūkstančius kartų klausė, kas yra šokis. Ką atsakytumėte dabar?

– Kūno judėjimas skambant muzikai. Dabar šokis tampa sportinis, daugiau greičio, technikos. Bet nelieka meno, muzikos, ne tokia svarbi melodija.

Kažkada užsienyje gaudavome po septynis dolerius dienpinigių, tačiau juos išleisdavome plokštelėms. Mums buvo svarbi muzika ir menas.

– Nyderlandų šokėja, kurtizanė, šnipė Mata Hari sakė, kad šokis – tai poema, o kiekvienas judesys – žodis.

– Sutinku šimtu procentų! Kiekvienas judesys turi kažką sakyti ir būti nemechaniškas.

– O JAV modernaus šokio įkūrėja Martha Graham sakė, kad šokis – paslėpta sielos kalba.

– Irgi – tinka! Bet tik ne dabartiniam šokiui, nors mums buvo šiek tiek lengviau.

– Dabar šokyje neliko sielos?

– Deja. Daug judesių, technikos, greičio, bet mažai sielos.

– Ir dar girdėta citata apie šokį: "Aš šoku, nes esu laiminga. Aš šoku, nes esu laisva." Ar gali šokti nelaimingi ir nelaisvi?

– Geri žodžiai. Bet šokti gali ir nelaimingas. Šokis gamina džiaugsmo hormoną, o jei gera muzika, partneris – turi galimybę išsilaisvinti.

– Ir išduoti būseną?

– Taip. Kai poros nesuvaldo emocijų, ypač jautrūs žmonės. Labai dažnai tai juntu. Užtenka pažvelgti į akis. Tuomet stengiuosi nuraminti, išklausyti.

– Kiek per 40 metų porų, kurioms buvote kaip tėvai, mokėte šokio?

– Ooooo, tūkstančius. Buvome ir SSRS, Bulgarijos, Kazachstano, Tadžikistano rinktinės treneriais. Dirbome Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, dalyvavome seminaruose Anglijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.

– Bet išskirtumėte Editą Daniūtę?

– Arūną Bižoką, Editą Daniūtę, bet ne tik juos. Edita – neeilinė, labai sudėtingo charakterio, bet tokie žmonės daug pasiekia "per negaliu".

– Tik sudėtingi žmonės gali daug pasiekti?

– Kitokie. Dėl tikslo jie gali paaukoti bet ką, net šeimą.

– Matėte ir daugybę meilės peripetijų?

– Ir meilės, ir skyrybų, ir gyvenimo smūgių. Bet buvome ir bent 10-ies sūkuriečių porų liudininkai.

– Poros tuokėsi, skyrėsi, susilaukė vaikų, vėl tuokėsi, skyrėsi, o jūs su Česlovu nuolat kartu.

– Tai – didelis džiaugsmas, laimė. Surasti vienas kitame ir draugą, jausti dėkingumą, meilę, rūpestį. Kai Česlovas suserga, išgyvenu ir noriu sirgti už jį, manydama, kad lengviau iškęsiu.

– Kokia didžiausia išgyventa drama per 40 metų?

– Kai dėl savo vyro nusižudė vieno šokėjo mama.

– Šokis, kaip rodo dabartiniai televizijos projektai, gali prišaukti neištikimybę?

– Taip. Kai pora – ne mylimieji, ne vyras ir žmona. Įprastai varžybose šokėjų pora gyvena viename kambaryje. Dabar turi galimybes mokėti už atskirą kambarį. Bet vis tiek ilgas bendravimas, bendros išvykos gali būti lemtingi veiksniai.

– Taigi šokis nėra toks jau nekaltas dalykas. Tai – ir pagunda.

– Pagunda nėra blogai, – juokiasi. – Bet tai, ką minėjau, vyksta žemesniu, aistros, lygiu. Nebent atrandi už vyrą, žmoną intelektualiai ir dvasiškai artimesnį žmogų.
Jei kažkas flirtuoja ar dviese trumpam dingsta, Dieve mano, tai jų reikalas. Tačiau nuotykis ir siela, meilė nėra tas pats. Ir jei tarp žmonių yra stiprus dvasinis ryšys, meilė ir draugystė iš didžiosios raidės, niekas neišskirs. Netgi šokis.

– Kokia įsimintiniausia drama su laiminga pabaiga? Žinau, kad išgelbėjote žmogui gyvybę.

– Tuomečiuose Profsąjungų rūmuose dirbome mažoje salėje, o didžiojoje vyko koncertas. Kažkas atbėgo šaukdamas, kad užmuštas žmogus. Gitaristas Gintaras tuomet prarado sąmonę, kai prisiglaudė prie metalinio stovo, sujungto su savo gamybos stiprintuvo ir gavo didelį elektros krūvį. Lėkėme su Česlovu koridoriais. Ten bandė daryti dirbtinį gaivinimą pagal dabar netaikomą metodą: rankas išskėsdavo, po to suglausdavo prie krūtinės. Abu buvome medicinos pasaulio žmonės, Česlovas vadovavo sanatorijai, dvejus metus dirbo chirurgu. Jis ėmė daryti širdies masažą, aš – pūsti orą per – burną.

Atvažiavo medikai, matom, eina be defribriliatoriaus. Šūktelėjome, jie vėl – atgal iki automobilio. O laikas ėjo. Gintaras buvo miręs turbūt 10–15 minučių.

Jauna medikė nemokėjo pasinaudoti defribriliatoriumi, tada skubiai reikėjo suleisti adrenalino į širdį. Jos rankos virpėjo, tada tai skubiai atliko Česlovas. Ir tik po to vaikinas ėmė kvėpuoti. Tačiau išvežtas į klinikas dar neatgavo sąmonės bene savaitę. Lankėme jį, jau buvo maža vilties...

Česlovui paryčiui ateina genialios mintys. Vieną dieną prabudo ir sako, kad reikia Gintarui duoti paklausyti mėgstamos muzikos. Atvežėme ausines, įjungėme muziką. Jis nustojo blaškytis, ėmė klausytis ir staiga atsimerkė. Apie šį metodą rašė Kalifornijos medicinos žurnalas.

– Gintaras dar gyvas, dažnai groja Laisvės al. gitara.

– Kelis kartus matėme, bet tuomet jis neįtarė, kad mes jam tarsi antri tėvai.

– Kokią išskirtumėte šokių palaimos akimirką?

– Gal kai pirmą kartą išvykę į Europos pirmenybes patekome į pusfinalį ir užėmėme 11 vietą. Karlsrūhės mieste žiūrovai plojo atsistoję, mus apsupo žurnalistai. Tuomet atstovavome SSRS, tačiau kalbėjome apie Lietuvą, pasakojome, kad Česlovas dar dirba Kauno sanatorijoje, aš, apsigynusi disertaciją, dėstau medicinos universitete. Vokiečių žurnalistai buvo akivaizdžiai nusivylę, kad nekalbėjome apie SSRS. Jie, matyt, jautė didelę kaltę po Antrojo pasaulinio karto, o vokiečiai labai vertina rusų tautą. Kitą dieną perskaitėme, kad Česlovas dirba pamaskvės sanatorijoje, o aš dėstau M.Lomonosovo universitete.

– Kas jums yra laikas? Draugas ar jau priešas?

– Ech, laikas, laikas, – atsidūsta. – Mūsų gyvenimas – mažutė atkarpėlė tarp praeities ir ateities. Ji itin trumpa ir greitai pralekia. Atrodo, daug dar padarysi, bet...
Žmogus dabar kaip biorobotas. Jam pakeičia sąnarius, kepenis, plaučius, inkstus. Naudodamiesi kamieninėmis ląstelėmis jau keis smegenis. Gal mes išties aukštesnės civilizacijos būtybių eksperimentas, paleistas į Žemę? Jie mus stebi, o mes Žemę baigiame nustekenti?

Labai norėčiau sustabdyti laiką, labai.

– Jus gąsdintų žmogus – biologinis robotas?

– Ne, kodėl? Žmogus – aukštesnio lygio, dvasinio. O sielos niekas nepakeis. Kūnas – tik dėžutė, energija niekur nedings. Po mirties siela palieka materialų kūną, net moksliškai įrodyta, kad jis iškart palengvėja keliais gramais.  Ir tai – ne senos bobos fantazijos, o tyrimų rezultatai. Todėl draugėms sakau: laikomės, su kamieninėmis ląstelėmis vyksta daug eksperimentų ir be reikalo Bažnyčia tam priešinasi. Reikia žmonėms padėti.

– Sako, žmogus pradeda senti, kai dažnai žvelgia atgal.

– Labai retai žvalgausi atgal ir neanalizuoju praeities. Dar laukia daug darbų, veiklos, todėl praeičiai laiko dar nėra.

– Jei tikite sielos egzistavimu, pripažįstate, kad kūnas – tik laikinas drabužis, mirties nereikia bijoti – reinkarnuositės.

– Tiesa. Bet neseniai mačiau laidą apie vieną protingą, atrodo, anglų mokslininką, kuris kalbėjo apie materiją, kosmosą, reinkarnaciją. Ir matematiškai įrodė, kad siela neegzistuoja. Mes, anot jo, niekur nesireinkarnuosime. Po mirties – tuštuma. Jis tai pagrindė moksliškai, todėl išsigandau. Neliko vilties – miršti, ir taškas.

– Bet moksliškai įrodyta ir apie po mirties keliais gramais palengvėjusį kūną?

– Todėl ir kabinuosi už šios vilties, – juokiasi.

– Bijote senatvės?

– Ne. Tik skausmo. Kelių, nugaros. Kiekvienas sportas žaloja žmones. Anksčiau ar vėliau už viską reikia mokėti.

– Sportas – sveikata.

– Jei sportuojame nedaug. Bet ne profesionalus sportas, po 4–5 valandas kasdien. Žmogus, kaip ir aparatūra, nusidėvi. Jis taip pat turi garantinį laiką. Jei nuo vaikystės daugiau apkrovų  sąnariams, širdžiai, natūralu, kad tai turės įtakos.

– Ką, atradę šokius, praradote?

– Viskas išplaukdavo natūraliai. Todėl išskirčiau tik sveikatą.

– Ką pasakytumėte šešiolikmetei Jūratei?

– Kartok tą patį. Nors gal tarčiau: tiek daug nesportuok ir pasaugok save. Česlovas – iš Šiaulių, ten jis lankė gimnastiką, aš – Kaune. Kai pradėjome sportuoti, buvo taip, kaip yra ir šiandien, – per mažai dėmesio skiriama sportininkų mitybai. Reikia daugiau kolageno, vitaminų, baltymų, kad kuo mažiau susidėvėtų organai. Nuo vaikystės reikia gerti daug vandens, nes kitaip greičiau įtrūks džiūvančios kremzlės. Treneriai, tėvai vaikus eksploatuoja negalvodami apie jų sveikatą.

– Meilė būna tik kartą gyvenime?

– Ji – įvairių rūšių. Neabsoliutinu jos. Galime dar kažką lygiagrečiai mylėti – mamą, tėtį, anūką, vaiką, šuniuką. Tik nereikia meilės bijoti. Kuo jos daugiau, tuo gyventi lengviau.

– 40 metų – tai daug ar labai mažai?

– Pažvelgus iš vienos pusės – daug, tačiau iš tiesų tai tik akimirka. Dulkelė. Dulke gimėme, dulke ir mirsime.

– Jei ryt būtų paskutinė žmonijos diena, kaip ją praleistumėte? Kaip Larso von Triero "Melancholijoje"?

– Nuvažiuotume su Česlovu ten, kur šilta. Gal į Tenerifę, gal Šarm aš Šeichą? Bet kodėl taip pesimistiškai?

– Ne, esu optimistas ir tikiu reinkarnacija.

– Gerai, kad tikite. O aš turiu angelą sargą. Buvo daug situacijų, kai galėjome ir žūti. Kartą skridome į Tadžikistaną ar Kazachstaną. Staiga lėktuvas pradėjo kaisti. Dar buvo daug degalų, todėl sukome ratus virš artimiausio oro uosto, atrodo, Kuibyševe. Salone – kaip suomiškoje pirtyje. Česlovas buvo nusipirkęs blizgantį, tuomet madingą švarką, kuris sušlapo taip, kad neįmanoma buvo išlyginti, ir sugadino visam laikui. Nusileidus oro uoste mūsų laukė dešimtys greitųjų, ugniagesių mašinų.

Kai įvyko Černobylio katastrofa, buvau Kijevo medicinos institute kvalifikacijos kėlimo kursuose. Penktadienį išvykau namo, tačiau tie, kurie norėjo skristi šeštadienį, jau negalėjo. Sakė, lėktuvų prietaisai šokinėjo it pamišę. Žmonės išskrido kitą dieną, o ant jų drabužių, daiktų, organizme rado radiacijos.

– Taigi, kadangi turite angelą sargą, tikrai neturėtumėte nieko bijoti.

– Kad tas diedas, anglų mokslininkas, sugadino nuotaiką, – juokiasi.

– Ar yra, ko dar nepasakėte Česlovui?

– Oi, jam viską išsakiau. Ir blogo, ir gero. Išsiliedavau, po to atsiprašydavau, – šyptelėja.

– Ką šiandien jam parašytumėte laiške?

– Myliu tave.

– Tik tiek?

– Ar tai mažai?