– Esate mama, žmona ir prekės ženklų įkūrėja. Ar jūsų verslumas įgimtas, ar tai – kryptingas siekis įgyvendinant svajonę?

– Sunku pasakyti, ar tai nuo mažens, ar tai daugiau noras veikti kas patinka, nepriklausyti nuo vadovo, turėti savų lėšų, kuriomis laisvai disponuočiau – pirkčiau dukrai, ką užsigeidžiu, niekam neatsiskaityčiau ir jausčiausi atsakinga tik sau ir savo klientui.

– Auginate dukrytę, kurios akys, regis, spinduliuoja laime, vaikystės džiaugsmu. Ar pati svajojote apie tokią vaikystę, kokią turi Lėja?

– Manau, kiekvienas žmogus, turėjęs sunkesnę vaikystę, svajodavo apie geresnę, bet aš labai gerai prisimenu, kaip paklausta sakydavau: "Jei atsirastų ragana su burtų lazdele ir lieptų rinktis – tėvai ar visos išgyventos patirtys ir pamokos, rinkčiausi vėl tokį gyvenimą, kurį gyvenu." Tik praėjus paauglystei, kai sukanka 18–20 metų, supranti, kiek daug tos pamokos reiškia ir kaip gyvenime jos užgrūdina, kokia tampi stipri, nebeverkšleni dėl smulkmenų, tau nebaisu pakilimai ar nuopuoliai, nes suvoki, kad visa tai amžinai nesitęs. Jaučiuosi morališkai stipresnė už kitus, materialūs dalykai nebe tokie svarbūs, svarbiausia – sukurta šeima, jos gerovė, vaikų ir vyro laimė.

– Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Nenoriu nė prisiminti! Gražius prisiminimus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nors ir be tėvų, ir vaikų namuose teko pagyventi, bet esu dėkinga likimui, kad esu sveika, gyva, niekur neišvežta, ne narkomanė.

– Kaip manote, ar būti gera mama moteriai yra užkoduota gamtos, ar ja tampama? Gal vis dėlto ne visoms lemta būti geromis, visiškai atsidavusiomis mamomis?

Viską, ką norėjau, išbandžiau, visur pabuvau, dariau viską, kas atrodė rizikinga, nebijojau griebti gyvenimo už ragų.

– Aš nuo devyniolikos metų svajojau tapti mama, jaučiau stiprų motinos instinktą. Vis dėlto stipresnį instinktą jaučiau sutikti vyrą, kuris būtų manęs vertas, kurio noras kurti šeimą būtų besąlygiškai stiprus. Vyrą, kuris man ir mūsų vaikams bus vienintelis. Stipriausias noras buvo sukurti šeimą, kurioje vaikai užaugs mylimi ir turėdami abu – mamą ir tėtį.

– Esate labai veikli, kaip spėjate derinti darbus, šiuo metu jau dvi veiklas, ir dukrytės auginimą?

– Viską spėji, kai nori užsidirbti, kai negali sedėti vietoje, nes galva pilna įdėjų. Mažoji šiuo metu jau eina į darželį, nes pastebėjome, kad ganėtinai anksti jai pradėjo rūpėti socialus gyvenimas – žaidimų aikštelės, vaikai.

– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte savo gyvenime?

– Man 31 metai. Maždaug nuo 20 metų gyvenau principu: gyvenk taip, kad rytoj nekiltų klausimas: "O kas, jeigu?.."  Viską, ką norėjau, išbandžiau, visur pabuvau, dariau viską, kas atrodė rizikinga, nebijojau griebti gyvenimo už ragų. Neturiu ko keisti ir gyvenu taip, kad neturėčiau ko keisti ir po 30 metų.

– Kaip ruošėtės motinystei?

– Ištekėjau, pasimėgavau metus žmonos statusu ir pradėjome planuoti vaikus, be jų šeima mums – beprasmis pavadinimas. Nėštumo metu buvau lyg plunksna, skraidžiau padebesiais, buvau apimta euforijos. Tibetiečiai tiki, kad moters protas, kūnas ir siela pasiruošę atsakingai priimti į savo gyvenimą naują gyvybę, kai jai sueina 28. Aš tikrai buvau pasiruošusi.

– Papasakokite, kokie buvo tie devyni Lėjos laukimo mėnesiai.

– Puikūs. Pilni juoko, nerimo, kaip viskas bus, sporto, maisto. Tas laukimas – nerealus jausmas. Jis toks moteriškas. Jis tikrai sukurtas tam, kad moteris ir jos vyras, jei jis taip pat laukia, patirtų naujos gyvybės laukimo stebuklą. Daug suvoki per tą laiką ir lauki susitikimo su savo kūnu ir siela.

– Neseniai šventėte dukrytės gimtadienį. Suorganizavote labai gražią šventę. Kaip kilo mintis užsiimti švenčių dekoracijomis? Ar jus visada  žavėjo dekoravimas?

– Švenčių dekoras, gėlės mane visada žavėjo. Bet tas jaudulys, kūrybinis procesas, idėjos įgyvendinimas buvo savotiškas adrenalinas per Lėjos gimtadienį. Manau, nebūčiau sugalvojusi, jei ne artimas mūsų šeimai žmogus – ta moteris visą savo gyvenimą paskyrė kruopščiam darbui: karoliukai, gėlės, drabužių dekoravimas ir t.t. Kada turi tokį kruopštų ir patikimą žmogų šalia, lieka tik kurti dekoracijas ir jomis puošti savo ir kitų šventes.

– Ar jūsų planuose yra didelė šeima su kelių vaikų klegesiu?

– Be abejo. Mažiausiai – trys vaikai.

– Išduokite paslaptį – motinystė ar geras vyras šalia moteriai suteikia šitiek žydėjimo?

– Tai neatsiejami dalykai, vienodai svarbūs moters psichologinei būsenai ir jos žydėjimui bei vidinei laimei. Man ir Lėjai pasisekė su tėčiu, jis – svajonių tėtis ir vyras.

– Ką patartumėte kiekvienai mamai ar tai, kuri dar gyvena laukimu?

– Pozityviai mąstyti. Nepamiršti, kad pasąmonės galia yra labai stipri, kaip įsiteigsi, taip ir turėsi. Jei nėštumo metu labiau gyvensi baime, išgyvenimais – daugiau šansų, kad ir vaikas gims jautrus, nes jis sugers visas baimes. O jei besilaukdama būsi  atsipalaidavusi, pasitikėdama savo motinišku instinktu, tuomet viskas bus paprasčiau arba išvis paprasta kaip man. Tai natūralus procesas, kuriuo reikia besąlygiškai džiaugtis, o ne per daug sureikšminti.

– Ar turite namuose taisyklių ar tradicijų, kurių visuomet laikotės?

– Savaitgaliai – šventos dienos, kai leidžiame laiką tik kartu, šeimoje. Dabar, pradėjusi dekoracijų verslą, imu manyti, kad tuoj šventėms dekoracijas kurs visa Žižių šeima (juokiasi).

– Kaip atrodo jūsų diena?

– Pusryčiai, dukros vežimas į darželį, darbai, namų ruoša, vakarienė kartu. Savaitgaliais – išvykos ar retais atvejais tiesiog visą dieną skanus maistas namie ir tingėjimas trise.