Neseniai vėl į televiziją sugrįžusi dirbti Agnė Jagelavičiūtė jaučiasi subrendusi, daug rečiau kur nors neria stačia galva, jau moka pasakyti „ne“. Ji džiaugiasi gyvenimu, neatsisakytų antrą kartą ištekėti ir kartais jau pagalvoja apie vaikus.
Gyvena savo gyvenimą
– Daugiau nei prieš metus sakei, kad televizija prarado savo prestižą ir nemanei, kad kas nors didžiuotųsi ten dirbdamas. Dabar tapai anaiptol ne pačios intelektualiausios laidos vedėja.
– Nuomonės nekeičiu ir nemanau, kad televizija – prestižinė darbo vieta, kad kažkas labai didžiuojasi ten dirbdamas. Anksčiau ten dirbdamas buvai tarsi pasaulio karalius, o dabar – darbas, ir tiek. Žinoma, priklauso, ką dirbi ir kaip.
– Kodėl sutikai dirbti?
– Mane tenkino atlyginimas, prodiuseris ir laidos formatas. Beje, dirbu labai daug: stiliste, rengiu diplominį tapybos darbą. Kai daug darai, daug ir spėji.
– Kai kam atrodo, kad savęs neradai ir blaškaisi. Televizijos, receptų knyga, tapyba, stilius.
– Kodėl galima save atrasti tik buhalterijoje ar skalbykloje? Žmogus gali daryti daug darbų. Kodėl tapybai gali trukdyti tai, kad tu gamini maistą, kuri stilių ar vedi laidą?
– Žodžiai „galima“ ir „atrasti“ skiriasi.
– Visi dalykai, kuriais užsiimu, tam tikra prasme susiję su estetika. Su visa pagarba kitiems sakau – man seniai nėra argumentas, ką galvoja ir ką pasakys apie mane kiti žmonės. Kodėl kam nors turėtų rūpėti, kaip aš gyvenu? Pasakys, kad esu baisi, kvaila, tai dėl to turėčiau ko nors nedaryti? Gyvename, kaip mums patogu. Subrendę žmonės nekreipia dėmesio į kitų replikas ir apkalbas.
– Ne visiems pavyksta gyventi savo, o ne kitų gyvenimą.
– Seniai baigiau mokyklą ir galiu priimti sprendimus. Jau nuo 20 metų pradėjau gyventi savarankiškai. Taip, tobulėjimui ribų nėra, bet subrendau seniai.
Kūnas nėra šventovė
– Esi sakiusi, kad su kai kuriais žmonėmis televizijoje ne tik nedirbtum, bet net nesisveikintum, nes jų negerbi. Esi atvira, tau nesvarbu, ką sako kiti, tad gal įvardysi tuos žmones?
– Nenoriu nieko provokuoti ar kaltinti viešojoje erdvėje. Tie žmonės tai puikiai žino.
– Grįžimas į televiziją, žurnalų viršeliai leidžia spėti, kad mėgaujiesi dėmesiu?
– Nežinau, ką sakyti apie šią klišę. Gaunu 20 kvietimų į renginius, pasirenku tris, sulaukiu pasiūlymo fotografuotis, priimu tai kaip komplimentą. Kaip ir visos moterys, mėgstu dėmesį. Bet nereikia to painioti su nuotraukomis žurnalų viršeliuose ir interviu dalijimu, nes tai – darbas, kuris duoda naudos.
Tiesa, dabar daug rečiau nei anksčiau elgiuosi spontaniškai. Apgalvoju gautus pasiūlymus. Vis dėlto man 32 metai ir paaugle jau nesijaučiu.
– Pikti liežuviai primins elitinius vakarėlius, pozavimus nuogai...
– O ką, suaugę žmonės to nedaro? Būtent suaugusieji ir fotografuojasi nuogi, paaugliams pozuoti nuogiems uždrausta įstatymo.
– Sakei, kad pozuoti nuogai įdomiau tau, fotografui, stilistei.
– Tai – vis dėlto iššūkis. Nėra paprasta tai padaryti. Nors fotografavime nieko erotiško nėra. Tobulas formas reikia laužti, o save gerbiantis fotografas stengsis nenaudoti fotošopo, bet daug dirbs.
– Atrodo, kad be pozavimo nuoga neapsieina nė viena žvaigždutė. Tarsi tokia taisyklė: nori išgarsėti – nusirenk. Nejau nuogumas neturėtų likti paslaptimi?
– Aš dirbtinai paslaptingumo nekuriu. Tokia vaidyba man iš viso juokinga. Be to, kiek gi manęs nuogos ten matė? Koją, nugarą, petį? Man, kaip menininkei, kūnas nėra šventovė. Tai – tik daiktas. Žmonės turi bendrauti remdamiesi intelektu, o ne kažkokiais išgalvotais paslaptingais dalykais. Įvairūs rožiniais korsetai – ne man.
Visuomenėje nebukėja
– Kalbi apie intelektą, bet ar darbu pramoginėse laidose, pozavimu žurnalams neprisidedi prie paviršutiniškų dalykų skatinimo?
– Tik ribotas žmogus gali iškart pykti ir teigti, kad to negalima daryti. Labai daug laiko skiriu ir rimtam menui, intelektualiems, visuomeniškiems, svarbiems dalykams. Bet negali visą laiką tobulėti ir mokytis. Po 8–10 valandų darbo dienos norisi ir pailsėti, kartais reikia tokių dalykų, kurie pro vieną ausį ateina, pro kitą išeina. Neapsimetinėkime, visi liežuvaujame prie kavutės ir dėl to kvailesni netapsime. Kas kita, jei pradėsi tik tuo gyventi.
– Nesutinki, kad pastaruosius 10–15 metų visuomenė bukėja?
– Ne. Bendrauju su labai įdomiais ir intelektualiais žmonėmis. Ir jų labai daug. O jauni žmonės keičiasi, matau įspūdingo jaunimo, kuris viskuo domisi, kurį galima vadinti tikrais pasaulio piliečiais.
– Taigi intelektualų SOS dėl sumaterialėjimo, vartojimo kulto, paviršutiniškumo, susvetimėjimo – visiškai nereikalinga panika?
– Tai – tuščios arba kažkuo suinteresuotų žmonių kalbos. Protingi tėvai ir jų vaikai atsirenka gerus dalykus.
Plastinei chirurgijai – taip
– Ar Agnė dar mėgsta žaisti va bank?
– Hm. Mane gąsdina šis žodis. Kartais galėčiau kažkur nerti stačia galva ir daryti rizikingus sprendimus. Bet dabar jų daug mažiau. Tai susiję su amžiumi.
– Kaip jautiesi gyvendama 33-iuosius savo gyvenimo metus?
– Jaučuosi savo rogėse. Labai suaugusi. Manau, esu rami ir stabili asmenybė.
– Pamenu, prieš kelerius metus sakei, kad tau nekelia baimės raukšlės, vystanti oda ar svyrančios krūtys.
– To nebijau, bet dabar suprantu, kad tai nėra labai didelis džiaugsmas. Nebėgsiu ryt ką nors tobulinti savo kūne, bet suprantu moteris, kurios tai išgyvena.
– Ar išlipusi iš vonios ir į save pažiūrėjusi veidrodyje kartais surauki nosį?
– (Juokiasi.) Panašiai.
– Nesi iš tų, kurios kategoriškai atsisakys plastinės chirurgijos specialistų pagalbos?
– Tai – šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalis.
– Ar neprieštarauji sau? Kalbi, kad žmonės turi bendrauti intelektualiai, kūnas – tik darbo dalis, įrankis, o dabar – apie plastinę chirurgiją. Gal užtektų sporto, sveikos mitybos, o kūnas tegul sensta natūraliai?
– Natūralumas – gražu, bet tai kiekvieno privatus reikalas. Mes estetiką suprantame skirtingai. Amerikiečiams gal gražu, kai žmogus negali šypsotis, mirksėti ir matosi, jog jis lankėsi pas plastinės chirurgijos specialistus. Man tai – negražu. Bet yra tokių moterų, į kurias pažvelgęs nepastebėsi, kad jos lankėsi pas grožio chirurgijos specialistus.
Kvaila manyti, kad jei žmogus intelektualus, jam nesvarbu, kaip jis atrodo.
Tiki meile iš pirmo žvilgsnio
– Minėjai, kad vis dėlto dar galėtum nerti stačia galva. Ar tai galėtų būti meilė?
– Nežinau. Jei meilė užklumpa, tai užklumpa. Net knygose apie tai rašo.
– Tiki meile iš pirmo žvilgsnio?
– Tikiu. Ir, žinoma, tikiu tokia meile, kaip romanuose, filmuose. Nejaugi tu netiki?
– Ar šiuo metu ką nors myli? Nekalbu apie mamą, tėvynę, tapybą.
– Asmeniniais klausimais nekalbu. Kodėl neasmeniška kūno nuogumas? Kūnas – tik vieta, kur gyvena mūsų siela.
– Ar kartą išsiskyrusi tuoktumeisi bažnyčioje? Ar, kaip dalis dabartinių piliečių, gyventum nesusituokusi?
– Šiuo klausimu esu senamadiška ir senosios vertybės vis dėlto lieka vertybėmis.
– Ar galėtų mylimasis uždirbti mažiau už tave?
– Taip. Bet neslėpsiu, malonu, kai vyras uždirba daugiau. Vis dėlto kiekviena mąstanti moteris suvokia, kad tai nėra pagrindinis dalykas. Svarbiau pastangos. Negalėčiau mylėti vyro, kuris krapšto nosį ir guli išvertęs pilvą.
– Vis dar patinka sudėtingi, subrendę, vyresni vyrai?
– Negalėčiau taip sakyti. Amžius nėra svarbiausias dalykas. Nors kai amžiaus skirtumas jau patologija, nesąmonė.
– Su buvusiu mylimuoju režisieriumi Oskaru Koršunovu bendrauji?
– Taip. Mus sieja darbas. Gal ir bičiulystė.
– Kas tau labai svarbu vyruose? Išvardytum tris dalykus?
– Oi, sudėtinga. Ramybė, dvasinis komfortas, pasitikėjimas. Nepakenčiu buko chamizmo. Nevaidinu elegantiškos ponios, bet kalbu apie agresyvumą, nemotyvuotą kišimąsi į asmeninę erdvę ir mokymą gyventi. Aš su kitais taip niekada nesielgiu.
Pagalvoja apie vaikus
– Tave erzina, kai komentatoriai diskutuoja, ką Agnė Jagelavičiūtė pasiekė ir iš ko ji gyvena?
– Man dzin, ką jie galvoja. Apie pinigus diskutuoti neskanu ir netaktiška, bet dirbu daug: kaip stilistė, teatre, kuriant filmus, dabar ir televizija. Yra daug žmonių, kurie gerai galvoja apie mane, kaip ir aš – apie juos.
– Laikai save menininke. Ne pernelyg skambu?
– Hm, nežinau. Mokausi iš gerų menininkų ir bendrauju su jais. Nuomonę apie mane jie išsako man į akis, o ne internete.
Mano studijos nėra paviršutiniškas. Nereikia į meną žvelgti paviršutiniškai, kaip kokių paveiksliukų gamybą, nes tai – įžeidimas. Tai – kaip ir politika, gydymo forma, svarbiausių klausimų kėlimas. Ir mano tikslas nėra nupiešti gražų paveiksliuką.
– Kaip save nupieštum?
– Oi, koks sunkus klausimas. Piešiau ir tapiau savo autoportretą. Ir kaskart jis kitoks. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Tam reikėtų penkių valandų interviu.
– Gali save įsivaizduoti po 30 metų, kai būsi 62-ejų?
– Labai sunku. Tikiuosi, būsiu įdomi, sveika, stilinga kieno nors močiutė (šypsosi).
– Tai – didžiausia svajonė?
– Banalu – didžiausia svajonė. Svajones po truputį įgyvendinu.
– Banalu svajoti apie vaikus?
– Kartais apie juos pagalvoju. Jei nori vaikų, eini ir darai. Jų nenusipirksi parduotuvėje. Bet visi žinome būdą, kaip juos daryti. Aš dar nebandau.
Naujausi komentarai